Jurgita Murauskienė: nuostatos ir rėmai – tik mūsų galvose, o festivalyje stengiamės juos griauti

Jau vos po kelių savaičių dvidešimt ketvirtasis Kristupo vasaros festivalis kvies sostinės gyventojus ir svečius į susitikimus su įdomiausiais pasaulio muzikais ir po bažnyčių skliautais, ir po vasaros dangumi, ir gamtos apsuptyje. Apie artėjantį festivalį kalbėjomės su jo meno vadove Jurgita Murauskiene.

Kada prasidėjo tavo kelias muzikos link?

Darželyje, kokių 3-4 m. Neįsivaizdavau, kas gali būti gražesnio nei pianino klaviatūra bėgantys pirštai. Per muzikos pamokėles grojančios muzikos vadovės vaizdas mane tiesiog hipnotizuodavo. Grįžusi namo, ant stalo padėdavau vazą, į ją atremdavau knygą ir apsimesdavau, pirštais barbendavau į stalą, apsimesdama, kad tai – pianinas. Po tokių kasdieninių koncertų, Kalėdų senis atnešė dovanų žaislinį pianiną. Miegodavau jį pasidėjusi šalia pagalvės. O į muzikos mokyklą tėvus nutempiau aš, o ne jie mane (šypsosi).

Su kuo tau asmeniškai asocijuojasi Kristupo festivalis? Ir kokia yra jo pagrindinė idėja?

Man jis visuomet pirmiausiai asocijuojasi su tam tikra emocija – džiaugsmingu šurmuliu, žmonėmis, kurių akys blizga, kurie po koncertų dalijasi įspūdžiais. Festivalis man – žmonės. Žmonės salėje ir žmonės scenoje. Nuo jų priklauso viso festivalio nuotaika.

Pagrindinė festivalio idėja ta, kad nėra blogos muzikos. Kad nėra netinkamų jai erdvių. Kad nereikia aukštojo muzikinio išsilavinimo tam, kad ją suprastum. Yra tik nuostatos ir rėmai mūsų galvose. Festivalyje mes juos stengiamės griauti.

Kuo festivalio renginiai išskirtiniai?

Juose visuomet rasi „raziną“. Pvz., jei tai rimtas, šiuolaikinės muzikos koncertas, jis vyksta Velnio duobėje. Jei turime puikų roko gitaristą, prie jo prijungiame orkestrą – ir štai šalia „Nirvanos“ dainų skamba Karlas Filipas Emanuelis Bachas. Viename koncerte gali susitikti Haris Poteris ir Spragtukas, o šį susitikimą vainikuoja įspūdingi šviesos efektai. Trumpiau tariant, žaidžiame tiek su turiniu, tiek su forma. Taip atsiveria naujos vietos, gimsta nauji ciklai (pvz., „Kristupo piknikai“) ir pan.

Kas rūpinasi atlikėjų paieška?

Mano darbo pradžioje tuo rūpindavosi maestro Donatas Katkus, vėliau atlikėjų paieška tapo pagrindine mano užduotimi. Aišku, kelias visuomet skirtingas: kartais tai kolegų ar pačių muzikantų rekomendacijos, kartais išgristi ką nors labai įdomaus renginiuose, kartais netikėtas atradimas interneto platybėse. O štai „Sakralinių muzikos valandų“ atlikėjais rūpinasi Renata Marcinkutė Lesieur. Esu tiek jai, tiek maestro Leopoldui Digriui (buvusiam ilgamečiam ciklo meno vadovui) labai dėkinga už tai, kad festivalio programą praturtina geriausių, stipriausių vargonininkų pasirodymais. Žinote, tai, kad praėjusiais metais Vilniuje koncertavo pats Ton Koopman ar Vatikano pagrindinis vargonininkas Juan Paradell-Sole, tiesiog gniaužia kvapą...

Ar sunku prisikviesti užsienio žvaigždes?

Tai daryti reikia labai iš anksto ir daug kas priklauso nuo biudžeto. Vis tik tai nėra ypatingai sunku, nes festivalis tarptautinėje erdvėje turi savo svorį, ką įrodė ir EFFE Label įvertinimas.

Gal jau ryškėja artėjančio festivalio kontūrai?

Šių metų kontūrai jau aiškūs. Ryškėja ir 2019-ieji. Kalbant apie šių metų programą, ji skirta klausytojų atradimams. Latin Grammy laureatai kubiečiai Son Del Nene pažadėjo, jog visus šimokys šokti. Jiems buvo labai juokinga, kai pasakėme, kad koncerte bus kėdės. Čigoniškojo džiazo virtuozas gitaristas Joscho Stephanas groja tokiu greičiu ir taip aistringai, kad, kaip sako kritikai, reikia „atisėsti ir prisisegti diržus“. Išskirtinis Deutsche Grammophon artistas, fenomenalus trimitininkas Pacho Flores (Venesuela/Vokietija) viename koncerte gros net dešimčia (!) trimitų, o savo balsu ir kūryba priblokš Mercury prizo nominantė – charizmatiškoji dainininkė Eska (Didžioji Britanija). Labai noriu išskirti jaunas lietuvių grupes – Okata ir Basi - kurios modernia forma puoselėja lietuviškumą.

Šiemet maloni naujiena tai, kad koncertai vyks VGTU “LinkMenų fabrike”. Ar ši nauja erdvė tinkama koncertuoti?

Ji tinkama tiek pat, kiek oro balionas, VU botanikos sodas, Velnio duobė ar kažkada apgriuvusi Šv. Kotrynos bažnyčia, iš kurios vaikydavome laukinius šunis ir degindavome smilkalus prieš
koncertus...

Ar tikiesi, kad per visus koncertus bus pilnos salės?

Mūsų auditorija paskutiniais metais augo. Tačiau dabar žmonių fiziškai mažėja, o konkurencija vasarą tarp festivalių ir atskirų renginių milžiniška. Vis tik renkuosi optimistinį variantą, nes turime platų ištikimų klausytojų ratą ir gauname daug užklausų dėl renginių iš užsienio svečių.

Ar prisimeni savo pirmąjį festivalį? Palygink jį su dabar vykstančiu. Skirtumas turbūt akivaizdus?

Pirmajame savo festivalyje kaip savanorė dalyvavau 2004-aisiais. 2006-aisiais tapau jo direktore. Taip, skirtumas milžiniškas, nes pirmuoju atveju, buvau atsakinga už labai konkrečius dalykus. Antruoju – supratau, kad festivalis – tai didžiulė atsakomybė ne tik prieš publiką, atlikėjus, bet ir savo šalies įvaizdį. Dabar, kai pagalvoju, nežinau, iš kur tokia drąsa. Gal kad buvau labai jauna...

Ar per tuos metus, kai organizuoji festivalį, buvo įvykę kažkokių kuriozų ar nelauktų situacijų?

Jų nuolatos pasitaiko. Tik kiekvieną kartą su patirtimi prisidedi vis daugiau saugiklių ir turi planą B, todėl jos retėja. Žinoma, debesų nenupūsi, lietaus neatšauksi.

Ir nuo gerų dalykų reikia retkarčiais atitrūkti. Kaip ilsiesi nuo muzikos?

Nesiklausau jos.

Ar sunku suderinti šeimą ir darbą?

Ko gero, man, kaip ir daugeliui organizatorių, darbas nesibaigia uždarius ofiso duris. Galvoje verda daugybė dalykų, kuriems nenustatytos tam tikros valandos. Be to, norint jausti bendrą pulsą rinkoje, būtina domėtis viskuo, kas vyksta aplink. O tai daryti, kai namuose laukia maži vaikai, nemeluosiu, sudėtinga. Bet vaikų pasaulis labai įdomus. Jame randu daugybę įžvalgų, idėjų bei kūrybinių sprendimų, kuriuose pritaikau festivalyje.

Koks tavo laisvalaikio pomėgis?

Knygos, ilgi pasivaikščiojimai, kelionės.

Kada atostogauji?

Rugsėjo pradžioje.

Kokia muzika skamba tavo namuose, automobilyje?

Automobilyje radijas arba CD, kuriuos dovanoja atlikėjai. Namuose - dviejų vaikų mono operos arba itin jausmingi ir garsūs duetai.

Ar tau baisi vienatvė, o gal kaip tik jos reikia?

Tikroji vienatvė baisi. Bet jei kalbame apie tam tikrą laiką, kuomet pabūni tik su savimi ir surikiuoji mintis, man jis būtinas.

Ar turi tikslų šiems metams?

Šiais metais noriu itin gerai pasiruošti 2019-iesiems, kuomet festivalis švęs savo 25-metį. O kiti tikslai? Ko gero, man, kaip ir daugeliui, reikėtų atsiversti naujametinių pažadų sąrašą... 
Ko palinkėtumėt festivalio lankytojui? Tiek tam, kuriam festivalis tapo tęstine tradicija, tiek tam, kuris jame galbūt apsilankys pirmą kartą.

Būkite smalsūs. Drąsiai išbandykite naujus dalykus. Tik taip sužinosite, kas Jums iš tiesų tinka ir patinka.

Ačiū už pokalbį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis