Paskutinę sausio savaitę jų apsčiai pasiūlys šiemet filmams apie meilę pasišventęs prancūziško kino festivalis „Žiemos ekranai“. Meilės išgyvenimų netrūks ir prancūzų režisierės Katell Quillévéré filme „Meilė kaip nuodai“ (Un poison violent, 2010), kuris nuo sausio 18 d. pradedamas rodyti „Skalvijoje“.
Sulaukusi ne vienos pagyros už vykusi filmui parinktą pavadinimą, kūrėja skuba pridurti, kad prancūzišką filmo pavadinimą „Un poison violent“ pasiskolino iš tėvynainio Serge‘o Gainsbourg‘o, garsiojo dainininko ir provokatoriaus, to paties pavadinimo dainos. Režisierei K. Quillévéré meilės kaip nuodų junginys „išreiškia viską, kas mums leidžia jaustis gyvais, įskaitant ir tai, kas priverčia kentėti.“
Filmas „Meilė kaip nuodai“ gali puikuotis aukštais įvertinimais prestižiniuose kino kritikos leidiniuose. Vienas labiausiai gerbiamų kino kritikos guru Peter Bradshaw iš „The Guardian“ nepabijo šiam filmui skirti skambaus epiteto „vienas iš Kanų kino filmų festivalio perlų“. Ar tai naujoko sėkmė („Meilė kaip nuodai“ yra debiutinis režisierės darbas), ar talentas, paaiškės režisierei tęsiant savo kūrybinius sumanymus.

Kol kas galima teigti, kad ši juosta patvirtina tarp debiutuojančių kino kūrėjų dažną tendenciją pristatyti autobiografiniais išgyvenimais paremtus filmus. „Meilė kaip nuodai“ yra labai asmeniškas jaunos režisierės filmas ir ji to neslepia. Tik ėmusis šios juostos menininkė jau žinojo, kad tai bus istorija apie paauglę, apimtą vidinių prieštaravimų tarp to, iš kur ji atėjo, ir kur norinti nueiti.
Filmo ašimi tapo Anos virsmo iš paauglės į suaugusiąją istorija. Ji iškelia bundančio seksualumo, tapatybės, tikėjimo, santykio su kitu temas. „Meilės kaip nuodų“ herojei tenka suaugti per vasarą. Grįžusi vasaros atostogų iš katalikiškos internatinės mokyklos 14-etė pirmiausiai sužino, kad jos tėvai ką tik išsiskyrė. Jai tenka rūpintis ir iš lovos jau nebepakylančiu seneliu. Tačiau galutinai viskas susijaukia, kai Ana susipažįsta su bendraamžiu Pjero. Nauji potyriai, daugybė neatsakytų klausimų priverčia Aną suabejoti tikėjimu, savimi, šeima.
Filmo heroje tapusią aktorę Clara Augarde režisierė atrinko iš kelių šimtų merginų. K. Quillévéré prisimena ieškojusi tvirtos dvasios merginos rusvais kaštoniniais plaukais, kol vieną dieną aikštelėje pasirodė ugninių plaukų mergina: „Jos veide galėjai rasti visą emocijų spektrą. Merginos veidas buvo dar ne saugusiojo, bet jau ir ne vaiko. Be to, Clara yra stipri asmenybė, kurioje branda dera su nekaltumu“.

„Meilė kaip nuodai“ režisierei atnešė pirmąjį kino apdovanojimą – prancūziškąjį Jeano Vigo prizą.