Paroda „Kažkas naujo“ – tai dešimtasis Mariaus Jonučio pavasarinis pasirodymas „Meno nišoje“. Originalios manieros menininko kūryba niekada nesileidžia įstatoma į siaurus apibrėžimus, tokie yra ir pastaraisiais metais sukurti kūriniai. Koliažiški darbai turi grafikos, skulptūros ir tapybos elementų. Spalva – ryški ir laisva – visada suteikia stiprų emocinį foną, įtraukia į dailininko kuriamą poetišką pasaulio mitą.
Paveiksluose pasaulis tveriamas kiekvieną kartą iš naujo, iš medžio, teptuko ir spalvos prisilietimų. Dailininkas darbais visada pasakoja istorijas, o gyvenimas kiekviename kūrinyje atsiskleidžia vis kitu kampu. Kartais jis nerealus ir tobulas, kartais žemiškai sunkus, šį kartą – prabilęs mums pažįstama ženklų kalba. Galerijos erdves užpildė spalvingi, dekoratyvūs ir lengvai kritikuojantys paveikslai, prisotinti pažįstamų simbolių. Telieka žiūrėti į vaizdus ir laukti istorijų išrišimo. Kokią baigtį pranašauja balandis su alyvos šakele kai po juo grėsmingai marširuoja „taikos“ tankas? Arba kodėl mūsų Vyčio skyde atsirado krepšinio kamuolys? Grėsmė netekti vertybių, pamiršti kas svarbu – apie tai žaismingai užsimena dailininkas. Nors ne viskas čia taip niūru ir baisu, juk Mariaus Jonučio pasaulis visada labiau optimistiškas ir tikintis. Todėl čia pat abejonių, kaip vėjyje pasklidę žiedai, atsiranda meilė ir maironiškas pavasario džiaugsmas, leidžiantys Dievo vaikams užmarštingai skanauti gyvenimo obuoliu. ( K. Markevičiūtė)
- jei tikėčiau skaičių terapija, džiaugčiausi – va, jau dešimtą pavasarį „Meno nišoje“, bet metams einant vis daugiau dalykų praranda prasmę, numerėliai irgi,
- tiesiog atrodo jau, kad visada taip buvo ir bus – pavasarį paroda Meno nišoje,
- ir tai man yra svarbiausias metų dalykas, stuburas, kuriam dirbu ir stengiuosi labiau negu už pinigus,
- yra kasmet paroda čia, ir kitos parodos,
kažkas naujo – tik iš dalies teisybė, kaip teisybė būtų ir nieko naujo
- dirbu tą patį darbą, tom pačiom rankom ir instrumentais, bet gal, tikiuosi, kažkas vis išeina truputį kitaip,
- temos, aišku, tos pačios, bet gal šiek tiek kitais rakursais,
- yra čia ir tapybos, ir skulptūros, ir grafikos, kažkiek ir tekstų dar
šokio ir dainos nėra – tų aukštumų man niekada nepasiekt, susitaikiau su tuo,
- grafikos Meno nišoje nerodžiau dar, nes dvidešimt metų jos nedariau
kažkas lyg ir naujo – betgi baigiau grafiką VDA, tai kaip ir kažkas seno
tokią lyg ir knygą bandžiau išraižyt linoleume,
- paveikslai apie ką – apie laimę, kokios norėtųsi, kurios trumpi blykstelėjimai daro gyvenimą bent kažko vertą,
- na, netobuli dar, bet gal kada nors..., tai vis ir bandau iš naujo
bet parodyti norisi, nes kitaip kam - sau pačiam galėčiau ir mintyse papasakot,
- tai ačiū tiems, kas ateina ir žiūri.
Paroda veiks iki birželio 8 d.
