Su žurnaliste Danute Jokubėniene galima įdomiai pasikalbėti apie tikrai nemažą pasaulio dalį – ją moteris matė savo akimis. Apkeliavo Europą ir Šiaurės Ameriką, lankėsi Kinijoje, Japonijoje, Izraelyje. Birmoje grožėjosi auksinėmis šventyklomis, Norvegijoje stebėjo Šiaurės pašvaistę, Indijoje dalyvavo trejose vestuvėse. Kai skaitysite šį straipsnį, Danutė bus grįžusi iš Meksikos.
Nors negražu skaičiuoti svetimus pinigus, vis dėlto pasiteiravau Danutės – gal ji yra labai turtinga, kad gali šitaip blaškytis po pasaulį? „Ką jūs, – su šypsena atsako pašnekovė. – Jeigu neturėčiau, kur dėti pinigų, kreipčiausi į turizmo agentūrą ir dėl nieko nesukčiau galvos. Kaip tik dėl to, kad labai mėgstu keliones, o mano finansinės galimybės ribotos, išvykas organizuoju pati.“ Pašnekovė įsitikinusi, kad taip keliauti po pasaulį gali kiekvienas. Dar svarbu yra nebijoti. „Aš net angliškai kalbu prastai, tačiau problemų dėl to nepatyriau niekur “, – tikina žurnalistė.

Bet kurioje šalyje jai rūpi pažinti kultūros paveldą, pasigėrėti gamta ir pajusti autentišką, o ne turistų akims pritaikytą žmonių gyvenimą. Paprastai Danutė keliauja su bendraminte drauge, bet į Iraną išsiruošė keturios moterys. Beje, trys iš jų – pensininkės! Penkiolika šioje tolimoje šalyje praleistų dienų kainavo 2900 litų (Danutė pateikia išsamią išlaidų ataskaitą). Brangiausiai atsiėjo skrydis maršrutu Ryga–Stambulas–Teheranas ir atgal (1500 litų) bei Irano viza (335 litus). „Tikrai nevargome – samdėme gidus, transportą, gyvenome viešbučiuose, valgėme restoranuose“, – pasakoja moteris. Dėl įdomumo pasidomiu turizmo agentūrų kainomis. Hm... Vienuolikos dienų Irane kelionės kaina – maždaug septyni tūkstančiai litų. „Aš visą Ameriką apkeliavau už šešis!“ – juokiasi pašnekovė.

Kitokie musulmonai
Klausimas, kodėl pasirinko Iraną, būtų mažų mažiausiai keistas žinant, kad ši šalis yra Persijos – pirmosios pasaulyje daugiatautės imperijos, penkių tūkstančių metų senumo civilizacijos – paveldėtoja. Graiko Herodoto veikalas „Istorija“ prasideda žodžiais: „Persų mokiniai tvirtina...“ Dėl to musulmoniškasis Iranas nepanašus į kitas islamo šalis, o jo gyventojai jokiu būdu nėra tikrieji arabai. Klaidinga teigti, kad arabų tikėjimas, kultūra nušlavė persų palikimą. Įtakos būta abipusės ir sunku nustatyti, kuri kuriai padarė daugiau. Arabai, VII–VIII a. pradėję islamizuoti užkariautą Persiją, mėgavosi šios kultūra, mokėsi sodų kūrimo meno, netgi valstybės valdymo principų. Bevaisės dykumos viduryje užkariautojai rado daugybę technikos stebuklų: tiltų, kelių, kanalų, milžiniškų rūmų. Dauguma šalies gyventojų iki šiol kalba viena seniausių pasaulyje gyvų kalbų – farsi, arba persų. Galop dauguma jų yra ir kitokie musulmonai – šiitai.
Keturios moterys į Iraną leidosi tiksliai žinodamos nakvynės vietas – buvo susisiekusios su viešbučiais ir gidais. Pasak pašnekovės, tai padaryti lengva, nes Irano turizmo agentūros labai aktyvios, jų interneto svetainės – informatyvios. Danutė pirmiausia susirado vienų Teherano nakvynės namų vadybininką Mousavį, nes internete apie jį buvo perskaičiusi daug gražių atsiliepimų. Vyras mielai parūpino lietuvėms privatų iškvietimą į Iraną. Iškvietimui įforminti ir vizai gauti prireikė maždaug mėnesio.
Teherane, Imamo oro uoste, keliautojos nusileido paryčiais. „Prieš pradedant lėktuvui tūpti, kilo sujudimas: iranietės pradėjo persirenginėti, kad nesimatytų europietiškų drabužių. Mes išsitraukėme šalikus. Beje, su jais nesiskyrėme visas dvi savaites. Buvome pasirūpinusios ir kitais Irane pageidaujamais drabužiais – kelnėmis bei užpakalį dengiančia tunika. Į apavą šalyje jau žiūrima paprasčiau – avėti atviras basutes leidžiama. Musavis, kaip ir buvome sutarę, pasirūpino, kad būtume nuvežtos į nakvynės namus. Pailsėjusios susiruošėme apžiūrėti sostinės. Išsikeitėme pinigų. Pasirodo, pasielgėme teisingai darydamos tai Teherane, mat čia ne tik gausu valiutos keityklų, bet ir kursas palankiausias: už vieną JAV dolerį (2,6 Lt) gavome 33 tūkst. rialų, taigi pasijutome milijonierės. O Musavis padarė mums staigmeną – nusamdė taksi su vairuotoja moterimi, kad galėtume pamatyti kuo daugiau miesto. Važinėjomės nuo 12 iki 19 val. po įvairius objektus, net televizijos bokštą aplankėme. Sumokėjome... kiekviena – maždaug po 10 litų. Kainos iš pradžių mus tiesiog stulbino“, – pasakoja Danutė.
Pašnekovės manymu, Teherane užsibūti per ilgai neverta. Didžiausią įspūdį jai padarė Golestano rūmai (pavadinimas reiškia rožių sodą) – XVIII–XIX a. karalių rezidencija. Į sostinėje esantį baisųjį Evino kalėjimą lietuvės nesiryžo eiti, nors prieš tai, įkvėptos dar Lietuvoje skaityto iranietės Marinos Nemat romano „Teherano kalinė“, ketino. O štai JAV ambasadą, tiksliau – tai, kas iš jos yra likę po 1979 m. įvykusios Islamo revoliucijos, apžiūrėjo. Teritorija aptverta, ant tvoros – gąsdinantys antiamerikietiški užrašai. Lietuvės kyštelėjo nosį pro prasivėrusius vartus, tačiau buvo pavarytos šalin ir įspėtos, kad fotografuoti negalima.

Sriuba dykumoje
Nauja diena prasidėjo kelione į šalies pietuose esantį Kermaną. Šį miestą lietuvės pasiekė lėktuvu (skrydis su maitinimu kiekvienai kainavo 66 litus), jas pasitiko Roya, buvusi turizmo agentūros darbuotoja. Šios moters elektroninio pašto adresą Danutė aptiko internete dar ruošdamasi kelionei. Parašė jai laišką ir gavo atsakymą, kuriame Roya žadėjo dvi dienas pavežioti savo mažiuku „Peugeot“ po Kermano apylinkes. „Aplankėme tūkstantmetę molinę citadelę Rajene, pistacijų plantacijas, mėgavomės vaisiais, namie kepta duona ir kažkuo panašiu į mūsų pasukas. Roya paaiškino mums, kaip turguje išsirinkti šviežesnių prieskonių, džiovintų citrinų, bet labiausiai džiaugėmės, kad pamatėme Dešte Luto dykumą. Jos smėlio paviršiaus temperatūra, remiantis NASA tyrimais, yra aukščiausia kada nors užregistruota Žemėje – 70,7 °C šilumos. Mes ten iškėlėme Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių klubo vėliavą!“ – didžiuojasi Danutė. Su Roya keliautojos atsisveikino restorane, kuriame jaunimas renkasi susipažinti. Viena jauna iranietė parodė mums savo neseniai vykusių vestuvių nuotraukas (telefone) ir papasakojo, kaip neįtiko dorovės policijai – buvo apsikabinusi gatvėje su savo vyru. „Kai mus nuvežė į skyrių, su didžiausiu pasitenkinimu numečiau jiems ant stalo dokumentus, įrodančius, kad mudu – vedę!“ – aiškino mergina.
Toliau lietuvės judėjo Jezdo link. Roya pasirūpino, kad ten jas lydėtų geriausias metų gidas Mohamedas. Titulai kainuoja, todėl šįkart už paslaugas teko pakloti 350 litų. „Jei būtume vykusios autobusu, būtų užtekę susimesti po kelis dolerius, bet mes juk – milijonierės! – juokiasi Danutė. – Pakeliui sustojome Meimande – trijų tūkstančių metų amžiaus gyvenvietėje kalnuose, urvuose. Čia tebegyvena šimtas šeimų. Beje, kai kurie turi kompiuterius, taigi naujovės kelią prasiskina visur. Meimande lietuvės vaišintos tose vietose augančiais nepaprastai skaniais granatais.
Paskui Mohamedas perdavė keliautojas Masudui, vietos svečių namų savininkui. „Nujojom kupranugariais iki viduramžių citadelės, dykumoje stebėjom miražą. Kol šūkaudamos fotografavomės kopose, Masudas su vairuotoju sukūrė laužą, paruošė daržovių, išvirė skanios sriubos. Pasvarstėme, kad gražuolė Masudo žmona galėjo bent jau bulvių prie tos sriubos nuskusti. Negana to, kai grįžom popiet namo, vyrukui teko ilgokai belstis, kol jį įsileido. Gal buvo užmigusi? Juokavau, kad Masudas galbūt supainiojo belstukus. Irane ant kiekvienų namų durų įtaisyti tradiciniai belstukai: vieną naudoja moterys, kitą – vyrai. Iš garso aišku, kas ateina ir ar reikia prisidengti galvą. Stebėdamos Masudo žmonos elgesį, pradėjome abejoti, kas Irane iš tikrųjų yra diskriminuojamas“, – šypsosi Danutė.
Tolesnei keturių dienų kelionei Masudas lietuvėms skyrė profesionalų gidą Muchamedą su mašina. Danutė sako, kad su šiuo pagyvenusiu vyriškiu iš karto užsimezgė draugystė: „Kartu vakarieniavom ir tipenom visos keturios jam iš paskos juokaudamos, kad dabar štai turi tiek žmonų. O Muchamedas atrodė patenkintas!“

Tylos bokštai
Muchamedas aprodė dykumų molinuką – senovinį miestą Jezdą. Beje, jis Danutei padarė labai didelį įspūdį. Nenuostabu, juk statytas prieš tris tūkstančius metų iki Kristaus. Čia gausu zoroastrizmo – iki islamo vyravusio tikėjimo – dvasios ir simbolių. Yra ir jo išpažinėjų. Šie iki šiol laikosi kai kurių tradicijų, tarkim, savitai švenčia Naujuosius metus – tada stalai lūžta nuo valgių, liejasi poezija... Jezde stūksantys vadinamieji tylos bokštai primena laikus, kai mirusius žmones ne laidodavo, o atnešdavo čia ir palikdavo maitvanagiams: manyta, kad palaidoti ar sudeginti kūnai teršia žemę. Šiais laikais zoroastrizmo sekėjai mirusių artimųjų sudraskyti nebeatiduoda, tačiau žemę saugo ir toliau – palaikus laidoja specialiai išbetonuotose duobėse. „Matėm tylos bokštus. Buvom pakilusios aukštai į kalnus, Čak čako šventykloje pakurstėme ugnį. Prisimenu, koks keistas jausmas buvo apėmęs – tarsi turėčiau ką nors bendra su šia vieta ir tais ritualais...“ – prisimena Danutė.
Jezde lietuvės stebėjo tradicines persų vyrų kūno lavinimo varžybas. Pasak pašnekovės, buvo keista, kad tokį unikalų reginį žiūrėjo viso labo trisdešimt ar keturiasdešimt turistų. O juk Jezdas didesnis už Vilnių! Tiesa ta, kad Irane turistų apskritai mažai – vakariečiai gerokai įgąsdinti įtampos tarp Irano ir Vakarų pasaulio. Kita vertus, ir dėl to miniose stumdytis nemėgstantiems keliautojams Iranas yra geras pasirinkimas.
Toliau lietuvių keliauninkių laukė senovės Persijos laikų miestas Persepolis. Jį 518 m. pr. m. e. pradėjo statyti Darėjas I Didysis, o tęsė įpėdinis Kserksas ir kiti valdovai. Valdovų rūmų priimamasis, rezidencija, 100 kolonų salė, haremas, akmeniniai reljefai su ritualinėmis scenomis, sparnuoti jaučiai žmogaus galvomis, tekstai senosiomis persų ir babiloniečių kalbomis... Didybė pribloškia ir šiandien, nors matome viso labo tai, kas liko praūžus Aleksandro Makedoniečio armijai. Pakeliui į Širazą keliautojos pastovėjo prie karaliaus Kyro II mauzoliejaus, kartu pasigrožėjo saulėlydžiu. O į patį miestą pateko pro Korano vartus. Šalies pietvakariuose esantis Širazas turi daugybę romantiškų vardų – poetų, rožių, sodų, lakštingalų, vyno. Jam – keturi tūkstančiai metų. XIII amžiuje čia buvo klestintis kultūros, meno ir mokslo centras. Būtina aplankyti įspūdingais rūmais, baseinais, augmenija garsėjantį Eramo sodą. Taip pat – viduramžių kilimų pirklio namus: čia galima ne tik paganyti akis į šio meno šedevrus, bet ir sužinoti, kokie kilimai laikomi gražiausiais ir vertingiausiais.

Amžinoji poezija
Širaze yra persų poetų Hafizo, Saadi, sufijų (mistikų) kapavietės. Čia visada daug žmonių, ypač vietinių, mat poezija šio miesto gyventojų vertinama taip pat, kaip ir persų civilizacijos klestėjimo laikais. Danutė sako, kad gatvėje eiles skaitantys jauni žmonės – įprastas vaizdas Širaze.
Dėmesio vertos šio miesto mečetės, ypač senoji pagrindinė apylinkės, siekianti IX a. Vakilo garsėja daugybe mozaikų, Nasiro al Mulko – vitražais. Muchamedas aiškino jų dekoro raštų ir simbolių prasmę, o moterys iš širdies linkėjo jam, kad išsipildytų svajonė pamatyti Meką (tam šis iranietis taupo pinigus). Pasirodo, leidimų į šią piligriminę kelionę šiitai gauna mažai, tad tenka ieškoti juodojoje rinkoje...
„Į Muchamedo paslaugų kainą įėjo ir nakvynė pas klajoklius. Paaiškėjus, kad jie kažkur išsikėlė, važiavome pradingėlių ieškoti. Klausinėjome aplinkinių, sukiojomės mažais keliukais, iki privažiavome... atominę elektrinę. Ten stovyklą ką tik ir buvo įsirengusi klajoklių šeima. Žmonės paaiškino nusileidę nuo kalnų peržiemoti, o pavasarį keliausią atgal. Pašiurpome nuo jų gyvenimas šalia atominės elektrinės. Kadangi nakvoti ten nebenorėjome, apdalijome vaikus saldainiais ir išvažiavome į Isfahaną“, – pasakoja Danutė.
Irano kultūros sostine vadinamas Isfahanas dvelkia tokia pat elegancija, kaip ir Širazas. Lietuvės apsistojo viešbutyje šalia Nakše Džahano aikštės. Ši dydžiu nusileidžia tik Pekine esančiai Tijananmenio. Žmonių joje daug ir dieną, ir vakare. Čia iškylaujama, bendraujama, užkandžiaujama... Danutė pataria Isfahane neatsisakyti vietinių kvietimo prisėsti pasikalbėti ir pasivaišinti. Jei nepakvies, patys nepraleiskite progos pamaloninti gomurį pistacijų ledais.
Šiame mieste reikėtų aplankyti įspūdingąjį armėnų kvartalą ir freskomis ištapytą bažnyčią. Žinoma, ir svarbiausią apylinkės mečetę – būtent ši yra didžiausia pasaulyje tokio tipo šventykla. Beje, į kai kurias moterys įleidžiamos tik su ilgu juodu apsiaustu. Šis išduodamas prie įėjimo, pamokoma įsisupti. „Mes matavomės apsiaustus, juokavome, o štai Isfahano viešbutyje arbatos mus pakvietusios jaunos iranietės, informacinių technologijų specialistės, skundėsi, kad sunku visą darbo dieną ištverti su galvą dengiančiu gobtuvu, ką jau kalbėti apie visą apsiaustą...“ – prisimena Danutė.
Tiesa, lietuves nuvylė tai, kad Isfahane net 11-os gražiųjų tiltų per Zajandę šiuo metu neskalauja vanduo – mieste tiesiamas metro, todėl pakreipta upės vaga.

Bučiniai ir dovanota duona
Isfahane lietuvės praleido tris dienas, o tada leidosi į Kašaną. Pakeliui aplankė pusantro tūkstančio metų skaičiuojantį kalnų miestelį Abianę. „Čia jautiesi pakliuvęs į unikalų, tarsi laike užkonservuotą kampelį. Visi gyventojai – vyresnio amžiaus, moterys vilki šiai šaliai nebūdingais šviesiais drabužiais. Žmonės gyvena dviejų aukštų molinukuose: žiemą – apačioje, o vasarą kraustosi į antrą aukštą – vėsiau“, – pasakoja Danutė.
Paskutinis lietuvių apžiūrėtas miestas buvo priešistorinius laikus menantis Kašanas. Pirmosios gyvenvietės čia kūrėsi prieš septynis tūkstančius metų. Miestas garsėja tradiciniais didžiuliais puoštais namais, vidiniais kiemeliais ir sodais. Kašane puoselėjamas itin vertingas istorinis Fino sodas.

Atgal į Teheraną apie du šimtus kilometrų lietuves vežė taksistė moteris. Ji paslaugiai sustojo Kume, viename iš šiitų šventųjų miestų. Religiniu požiūriu tai bene konservatyviausia Irano vieta, ji buvo ir Islamo revoliucijos židinys. Kume keliautojos apžiūrėjo Fatimos mauzoliejų, o įvažiuodamos į Teheraną – ajatolai Chomeiniui skirtą muziejų. Vietoj sutartų 90 litų lietuvės sumokėjo taksistei 105 litus ir buvo džiugiai išbučiuotos.
„Atkreipėme dėmesį, kad dauguma Irano moterų dirba, – sako Danutė. – Dar mums labai patiko joms skirti metro vagonai. Jokios diskriminacijos – moterys gali lipti ir į skirtus vyrams. O štai šie į dailiosios lyties atstovių – ne. Ramu: niekas tavęs nepastums, nereikės uostyti kartais nemalonių vyriškų kvapų. Jauku: iškart prasideda moteriškos kalbos, į vagoną užeina kosmetikos pardavėjų.“
Didžiausias kulinarinis malonumas lietuvėms buvo daug šviežių vaisių, natūralios sultys ir skanūs kebabai. Tradicinio šalies patiekalo – virtos avino galvos – moterys visgi neragavo: nesiryžo, bet labai gyrė naminę duoną ir tradiciją pardavinėti šią, ką tik iškeptą, gatvėje. „Eilėse prie jos daugiausia stovi vyrų. Kol rausiausi piniginėje norėdama susimokėti, vienas ėmė ir ją padovanojo. Toks paslaugumas ir šypsena – įprastas dalykas Irane“, – pasakoja žurnalistė.
Paprašyta prisiminti kokį nors kelionėje ištikusį nemalonumą ar bent jau nesklandumą, Danutė tuščiai suko galvą. Iranas jai pasirodė labai saugi šalis, žmonės – geranoriški, dėmesingi, neįkyrūs „Tai – didelės kultūros tauta“, – reziumavo moteris.

Verta žinoti
* Klimatas. Karštos vasaros (iki 40° C šilumos) ir šaltos žiemos. Palankiausias laikas keliauti – pavasaris ir ruduo.
* Telekomunikacijos. Atvykus reikia įsigyti iranietišką mobiliojo ryšio kortelę – kitokia neveiks. Susisiekti su namiškiais galima ir skaipu ar elektroniniu paštu (interneto ryšys veikia kiekviename viešbutyje).
* Kainos. Nakvynė kainuoja 21–26 litus, pietūs gerame restorane – 13–16 litų, taksi – 26 litai už 100 km.
* Nepatartina fotografuoti pareigūnų, kariškių.
* Pasiklydus, sutrikus ar kilus panašiai problemai galima kreiptis į policininką. Jų gatvėse netrūksta ir jie yra paslaugūs.

Verta įsigyti:
džiovintų citrinų ir tikro šafrano;
- Kermane – kaltą dekoratyvinį vario dirbinį, nes šalia yra vario kasyklos;
- Jezde – šilkinę, o Isfahane – medvilninę batikos staltiesę;
- Isfahane (Hosseino Fallahio dirbtuvėse prie Imamo aikštės) – miniatiūrą ant kupranugario kaulo;
- Abianėje – džiovinto obuolių sūrio;
- Kumo kilimą (vertingiausi tie, kurių viename kvadratiniame centimetre yra ne mažiau nei šimtas mazgų).