Paradoksalu, bet pasakoti apie šalį, kurioje praleidai penkias vasaras, sunkiau nei lankantis joje pirmąkart, kai viskas aplinkui džiugina akį, ausį ir gomurį naujais pažinimo potyriais. Kaip perteikti žavesį to, kas jau tapę įprastais ritualais? O jie taip įaugę į kraują, kad nuo pat ankstyvo pavasario pradedu skaičiuoti laiką „iki Kroatijos“.

Įvairuodama į Makarskos kurorte esantį „savo“ kiemą, kaskart išbaidau keturis tarsi iš Modigliani paveikslo nulipusius ilgakūnius katinus, kurie dienomis tingiai tįso atokaitoje, o naktimis rengia tikrai balkaniškus mūšius. Mano atostogų būsto šeimininkai Marija ir Milenko pasitinka taip, tarsi būtumėte išsiskyrę tik vakar, o ne prieš gerus metus. Stulbinama atmintimi pasižymintis Milenko visada rūpestingai pasiteirauja: „Praėjusią vasarą gyvenote kambaryje su vaizdu į kalnus, tai gal šiemet norėtumėte matyti jūrą?“ Arba atvirkščiai. Ši pora – įgudę turizmo verslo vilkai. Kitados Vokietijoje dirbęs Marijos tėvas už parsivežtas santaupas pastatė dukrai bei sūnui po nedidelį viešbutį ir taip užtikrino jiems stabilų pragyvenimą. Dėl uošvio darbštumo pasisekė ir žentui. Milenko kartą papasakojo, kad studijavo inžineriją, tačiau niekada nedirbo pagal profesiją – tik su turistais.

Lojalumas čia tikrai vertinamas, už jį atsilyginama nuoširdumu ir atvirumu. Įpratau kiekvienas atostogas pradėti trumpu naujienų apie Lietuvos ir Kroatijos gyvenimą apsikeitimu. Štai praėjusią vasarą sužinojau, kiek procentų toje šalyje pakilo pridėtinės vertės mokestis ir pabrango elektra, kad paprasti kroatai turi visokių abejonių dėl jungimosi prie Europos Sąjungos... Kaskart išklausau ir tradicinę pietietišką jų užuojautą lietuviams: „Žiema turbūt buvo sunki? Ir kaip jūs ištveriate tą savo klimatą?“

Pirmą dieną paplūdimyje pamojuoju geltonais marškinėliais su užrašu „Ronaldo 9“ pasipuošusiam prižiūrėtojui. Jo žila smailėjanti barzda siekia pilvą, o akis dengia tamsūs Lennono stiliaus akiniai. Vyrukas, patogiai įsitaisęs savo kėdutėje sfinkso poza, tarp gultų ir kūnų pasiklydusiems poilsiautojams tarnauja ryškiu švyturiu. Sako, kad Kroatijos paplūdimiai yra saugūs būtent dėl tokių angelų sargų. Beje, šie tik atrodo atsipalaidavę – iš tikrųjų budriai stebi aplinką.

Civilizacijų mozaika
„Koks įdomumas tiek metų važiuoti į tą pačią šalį?“ – dažnai klausia draugai ir pažįstami. Deja, Balkanų traukos racionaliai paaiškinti niekaip negaliu. Gal tapau priklausoma nuo tų aprašytų ritualų? O gal esu ten itin laimingai nugyvenusi kurį nors buvusį savo gyvenimą? Apie tai galėtume ilgai diskutuoti su kelionių vadovu po Balkanų šalis Eriku Laiconu. Jis šiame regione darbuojasi jau bemaž trisdešimt metų ir Kroatiją vadina gražiausiu Europos kampeliu. Erikas Laiconas yra ir informacinio turistinio leidinio „Bok, Kroatija“ („Labas, Kroatija“) autorius.

Jis sako, kad Kroatiją pamatyti nors kartą gyvenime verta dėl kelių priežasčių: nesuniokotos gamtos grožio, senos ir turtingos istorijos (šios artefaktais nusėta visa šalis), įvairaus poilsio pasiūlos, puikios kokybės šviežio maisto ir dėmesingo, bet neįkyraus vietos žmonių elgesio su turistais, o šių čia plūsta iš viso pasaulio. Galop, smalsu iš arčiau įsižiūrėti į vietą, kuri tiek kartų pasauliui istoriškai buvo lemtinga. „Vien XX a. šiame regione vyko net devyni karai, – sako Erikas. – Ne veltui Balkanuose į klausimą, kas yra taika, atsakoma, kad tai – atokvėpis tarp karų. Ten žmonės dar ir šiandien apsiginklavę – dėl visa ko. Kartą buvau pakviestas į kroatų veteranų susibūrimą. Kepėme ėriuką. Visą tą laiką nė žodžio nebuvo ištarta apie 1991–1995 m. karą, tačiau vakaro pabaigoje šeimininkas vis tiek parodė man šaldytuvu užstumtą spintą, kurioje laiko savo uniformą ir automatą.“

Šalis jau užsigydžiusi žiauraus konflikto žaizdas, atstačiusi miestus. Apie karą čia šiandien primena nebent vienas kitas tuščias namas, kuriame kitados gyveno serbai. Anot Eriko, kroatas niekada neužims svetimų namų, net kaimyno serbo, kuris per karą būtų kritęs nuo jo paties kulkos. O štai žmonių atmintyje karas tebėra gyvas.

Nerami Kroatijos istorija prasideda kone nuo pirmojo žmogaus žemėje: seniausias archeologų laimikis – šalies šiaurėje aptiktos neandertaliečio liekanos. Ypatingo žavesio šaliai suteikia įvairių kultūrų samplaika, ji darė įtaką kroatų menui, architektūrai, kulinarijai, charakteriui ir gyvenimo būdui. Savo pėdsakų čia paliko ilyrai, graikai, keltai, garsius miestus Porečą, Rovinį ir Pulą įkūrę romėnai, gotai, hunai, vestgotai, įvairios slavų gentys, frankai, turkai... Manoma, kad slavų kilmės kroatų tauta VII a. pr. įsikūrė šiame regione galbūt pakviesta Bizantijos imperatoriaus Heraklėjaus ir susimaišiusi su vietos romėnais. Dauguma pirmųjų kroatų miestų – Dubrovniko, Zadaro, Splito, Trogiro – gyventojų buvo romėnų kilmės. Šiaurinė Kroatija istoriškai palaikė glaudžius ryšius su Austrijos imperija, tad ir šiandien čia stūksantys XIX a. pastatai turi Vienos architektūros bruožų. O štai Adrijos pakrantės miestai ir miesteliai alsuoja Venecijos kultūra – nuo vėlyvųjų viduramžių spindesio iki Renesanso didybės.

Pradėkime nuo Dalmatijos
Per kelias savo atostogas apvažiavau jau bemaž visą šalį – nuo žemyninės dalies žemdirbystės krašto Slavonijos (sostinė Osijekas) iki turistų rojaus Dalmatijos. Būtent nuo pastarojo, paties gražiausio ir gausiausiai lankomo regiono, paprastai pradedama pažintis su Kroatija. Čia Adrijos pakrantė sėte nusėta kurortiniais miesteliais. Visi įdomiausi šio regiono istoriniai miestai, nesvarbu, kuriame kurorte apsistosi, bus lengvai pasiekiami automobiliu. Per kalnus vingiuojantys vokiškos kokybės Kroatijos keliai su įspūdingai įrengtais tuneliais man buvo didelė mįslė, iki daug metų čia gyvenanti, šeimą su kroatu sukūrusi lietuvė Rima Koič paaiškino, kaip karo griuvėsius be jokios ES fondų paramos palyginti neseniai išsivalę kroatai sugebėjo nutiesti tokius greitkelius. Pasirodo, jiems labai padėjo gretimos šalys, ypač Italija – mat kaimynai mėgsta keliauti ir poilsiauti Kroatijoje. Beje, Rima gyvena šiaurinėje Dalmatijos pusėje, Zadare. Šiame mieste ji yra įkūrusi turizmo agentūrą. Zadaras, be įspūdingų architektūros paminklų, garsėja ir architekto Nikolos Basico 2005 m. krantinėje suprojektuotais jūros vargonais. Po akmeniniais laiptais įmontuotais vamzdžiais bangoms stumiant orą girdėti muzikos akordai. Tikrai neįprasta ir romantiška!

Atsidūrusiesiems Zadaro apylinkėse kelionių vadovas E. Laiconas rekomenduotų būtinai aplankyti didžiausios pasaulyje melžiamų asilų fermos savininko Damiro Štulinos ūkį. Taip pat – Pago salą. Anot R. Koič, jei nebuvai Pago saloje, tai nebuvai ir Kroatijoje. Mat čia iki šių dienų išlikęs autentiškas kroatų gyvenimas. Ši sala garsėja žuticos vynu, avių sūriu (paški sir) ir vietos moterų dar nuo Renesanso puoselėjama tradicija – įspūdingo meistriškumo nėriniais. Pasaulyje jie plačiai išgarsėjo XX a. pradžioje, kai pati Austrijos erchercogienė Marija Žozefina atvyko į Pagą užsisakyti vietos nėrinių savo apdarams. O štai avininkyste šiame mieste užsiiminėjama bene nuo VI a., kai saloje įsikūrė slavai. Iki šiol čia auginami ėriukai geriausiems Kroatijos restoranams.

Pakrante leidžiantis žemyn, laukia įdomiausi istoriniai šalies miestai. Štai Šibenikas, pirmąkart paminėtas 1066 m., vėliau virtęs vienu gyviausių renesansinės kultūros miestų. Garsiausias jo architektūros paminklas Šv. Jokūbo katedra gerokai nukentėjo per neseniai vykusį karą, tačiau per kelerius metus restauruota. Trogiras – buvusios graikų valdos. Graikai šioje vietoje dar prieš Kristų pastatė Traguriono (Ožkų salos) miestą ir apsigyveno. Didelis malonumas paklaidžioti siaurutėmis jo gatvelėmis, menančiomis ir romėnus, ir saracėnų antpuolį, ir Vengrijos bei Venecijos valdovus. Splite privalu pamatyti imperatoriaus Diokleciano rūmus, nes tai viena didžiausių ir viena geriausiai pasaulyje išsilaikiusių romėnų civilizacijos vertybių. Šiuose rūmuose Dioklecianas apsigyveno pasitraukęs iš viešojo gyvenimo.

Kiekvieną vasarą aplankau jaukų kurortinį miestą Omišą, viduramžiais garsėjusį karingaisiais korsarais. Stebėdama puodelio kovos tingiai prisėdusius vietos vyrus lenktomis nosimis įtariu juos esant Omišo piratų palikuonis... Gaila, kad nepataikau atvažiuoti čia liepos mėnesį, kai vyksta tradicinio grigališkojo giedojimo festivalis „Dalmatinska Klapa“. Dainavimas čia apskritai labai populiarus, taip pat ir tarp jaunimo, o kroatų vyrų ansambliai jaudina nuoširdžiomis odėmis savo kraštui ar gimtajam regionui.

Turint pakankamai laiko, malonu apsidairyti kone kiekviename Adrijos pakrantės mieste – už Lietuvą mažesnė Kroatija dosniai apdovanota istorijos ir kultūros paveldu. O jeigu laiko trūksta, verta leistis į Dubrovniką. Man jis – vienas gražiausių pasaulyje kada nors matytų miestų. Žymiausias Kroatijoje tarptautinio turizmo centras. Deja, labai nukentėjęs per pastarąjį Balkanų karą nuo jugoslavų armijos bombų ir artilerijos sviedinių. Įspūdingi išlikę fortai rodo, kad Dubrovnikas kitados buvo sunkiai įveikiama tvirtovė. Kita vertus, – menų ir prekybos sostinė. Katedros lobyne iki šiol saugomi įspūdingi aukso ir emalio dirbiniai, o ant XVI a. Sponzos rūmų sąramos išlikęs lotyniškas priminimas: „Klastoti svarsčius ir apgaudinėti draudžiama. Kai sveriu prekes, Dievas žvelgia į mane“. Norint atidžiai susipažinti su įspūdinga Dubrovniko istorija ir paveldu, verta skirti tam kelias dienas, geriausia – ne turistinio sezono metu, nebent jums netrukdo minios žmonių.

Į svečius pas rudąjį lokį
Atostogautojams, labiau mėgstantiems ne miestus, bet gamtos malonumus, Kroatija taip pat yra gausybės ragas. Buriavimo sezonas čia trunka nuo balandžio pradžios iki spalio pabaigos. Nardymo mėgėjams skirta per 100 šalyje veikiančių nardymo centrų. Kroatija yra ir speleologų meka. Pasak E. Laicono, beje, jis – ir Lietuvos speleologijos pradininkas, urvų Kroatijoje yra daugiau nei 8 tūkstančiai. Aš nemėgstu jokių atrakcijų po žeme, todėl mieliau apžiūrėjau du nacionalinius parkus – Plitvicos ir Krko. Manau, norint įsivaizduoti, kas po mirties laukia dorai ir teisingai gyvenusio žmogaus, reikia pabuvoti kaip tik ten. Jei ne žmonijos veikla, Žemė tikriausiai iki šiol atrodytų būtent taip: gausybė krioklių, saulės ar vaivorykštės žaismas krentančiame vandenyje, neapsakomo skaidrumo ežerų akys, laumžirgių šokiai, ranka pasiekiamos žuvys, paukščių trelės, tik paryškinančios tikrai dievišką ramybę. Plitvicoje, saulei tekant, galima pamatyti gerti atėjusių stirnų, elnių, lapių, vilkų, o didžiausias šio rojaus kampelio pasididžiavimas ir simbolis – Vakarų Europoje sparčiai nykstantis rudasis lokys. Beje, čia gyvenantys rudieji lokiai visiškai netrikdo po parką žioplinėjančių turistų ramybės.

Gerokai triukšmingesnė pramoga yra kelionė laivu į Kroatijai priklausančias salas – Hvarą, Bračą, Šoltą ar Korčulą. Pasakojama, kad pastarojoje per 1298 m. mūšį tarp Genujos ir Venecijos genujiečiai buvo paėmę į nelaisvę esą Korčuloje gimusį garsų keliautoją Marcą Polą. Aktyvaus judėjimo mėgėjams Kroatijoje sudarytos puikios sąlygos keliauti įprastais ir kalnų dviračiais, kopti į kalnus, plaukti plaustais ir kanojomis, skraidyti, jodinėti. O jei būsena netyčia tokia, kad nesinori nei šios įdomios kultūros, nei nuostabiųjų gamtos parkų, nei sportinių iššūkių, galima nuo ryto iki vakaro medituoti šiltutėlėje Adrijoje ir tiesiai iš vandens gėrėtis padūmijusia Biokovo kalnų grandine. Tik jokiu būdu reikėtų nepamiršti specialaus apavo (jį galima įsigyti tiesiog paplūdimyje), nes užtenka vos panerti po vandeniu, kad suprastum, kas yra tikrasis Adrijos jūros šeimininkas – ogi jūrų ežiai! Užlipus ant tokio gyvio plika koja, atostogos būna baigtos.

Domače – tikra, sveika, skanu
Dar viena tema, kurios niekaip negalima praleisti pasakojant apie Kroatiją, tai – vadinamoji domače kultūra. Domače pirmiausia reiškia tai, kas kokybiškai, su meile sukurta, pagaminta namuose. Daugybėje nedidelių šeimyninių užeigų (konobų ir gostionicų) kulinarijos gurmanai neras išradingų ir rafinuotų patiekalų, tačiau pavalgys natūralaus, labai geros kokybės ir šviežio maisto. Iki šiol menu visai neišvaizdžią smuklę „Teta Olga“, stovinčią pakelėje tarp Makarskos ir Dubrovniko: ten begėdiškai buvau apsivalgiusi, nes už kaimyninio stalo sėdėję lietuviai studentai, ištikimi šios užeigos gerbėjai, rekomendavo paragauti ir to, ir ano, ir trečio...

Adrijos pakrantėje gausu ką tik sugautų žuvų ir jūrų gėrybių. Patiekalų pasirinkimą kasdien lemia sužvejotas laimikis. Kroatas niekada nevalgys seno gyvulio ar paukščio mėsos, jei tik galės įpirkti šviežią ėriuką, paršiuką, veršiuką, viščiuką ir t. t. Sūdytas, šaldytas, konservuotas maistas čia nevertinamas. Iš rūkytų gaminių populiarus tik vytintas jaučių arba kiaulių kumpis (pršutas). Restorane prie jo paprastai patiekiama sūrio bei alyvuogių. Visa tai – užkanda prie stipriųjų gėrimų.

Populiariausias kroatų maisto gaminimo būdas – kepimas ant grotelių. Verta paragauti pėkos – trijų rūšių mėsos rinkinys su bulvėmis, patiekiamas toje pačioje keptuvėje, kurioje ir keptas. Galite įsivaizduoti, kiek trunka pagaminti šį patiekalą, jei užsisakyti reikia prieš dieną ar dvi. Greičiau pagaminamas kelių skirtingų mėsos patiekalų mišinys su padažu, pupelėmis ir svogūnais. Į jį paprastai dedama kaimyninės Bosnijos gyventojų valgio čevapčiči – ėrienos ir veršienos dešrelių.
Vyšnių likerio (maraskos), pelynų likerio (pelinkovaco), riešutų trauktinės (orahovicos) ar rakijos galima nusipirkti dažname kroatų kieme. O štai savo gamybos vynuogių vyno (prošeko) Marija kiekvieną kartą įdeda man dovanų. Pastarojo siurbtelėjęs išrankesnis vyno mėgėjas tik skeptiškai surauktų nosį, tačiau man tas butelaitis – dar vienas mielas kroatiškas ritualas.

Būtent dėl savo domače ateities labiausiai ir nerimauja ant ES slenksčio stovintys kroatai. Ar tada neuždraus jiems namuose skersti gyvulių, pakelėse kepti mėsos, gaminti įprastų alkoholinių gėrimų? Jei valdžia nesugebėtų apginti šių tradicijų kaip nacionalinio paveldo, tai būtų smūgis ir turizmo industrijai, nes domače kultūra – nemenka Kroatijos žavesio dalis.

Apie žmones ir jų būdą
Man labai patinka kroatų draugiškumas ir nuoširdumas – saikingas, neperžengiantis ribų: jie šalia, kai reikia, ir visiškai nepastebimi, kai nereikia. Kroatijoje periodiškai besitreniruojančią Lietuvos moterų dviračių sporto rinktinę globojanti Rima Koič sako, kad mūsų dviratininkės taip pat pakerėtos šio kroatų bruožo. Ji prisimena, kaip, atitekėjusi į Kroatiją, nors kalbos ir nemokėjo, vyro šeimoje jautėsi taip, tarsi visada čia gyveno.

Anot Eriko Laicono, kroatai vyrai aktyviai rodo dėmesį moterims, tačiau niekada nesielgia įžūliai. Ribas jau greičiau peržengia lietuvės turistės. Kai atsipalaidavusios pradeda dviprasmiškai elgtis, vietos vyrai nesupranta, ko jos siekia.

Skirtingose šalies dalyse kroatai taip pat skiriasi. Įtakos jų charakteriui ir gyvenimo būdui turi margas kraštovaizdis, mat kalnai, salos regionus izoliuoja, tad už poros šimtų kilometrų šnekama jau visiškai kita tarme. Štai Bračo salos gyventojai garsėja kaip tikri šykštuoliai. Jei plaukiant laivu valgomos žuvys, tai aplink skraido ir kaulus gaudo pulkai žuvėdrų, tačiau paskui Bračo gyventojų laivą, juokaujama, žuvėdros net nebando skristi.

Eriko pastebėjimu, būna visko, tačiau apskritai šios tautos sąžiningumo kartelė iškelta aukštai: „Galima vežtis tik pusę litro stiprių alkoholinių gėrimų, tad turistas tiek ir prašo įpilti. Šeimininkas atsako, kad tokios taros neturi, o įpilti pusę litro į litro talpos butelį negali – kas bus, jei bent lašelio iki pusės litro trūks? Lašeliu daugiau taip pat neįpils, nes yra truputį suvalkietis. Jeigu turistas apsižioplinęs pamirš parduotuvėje piniginę, pardavėjas gali net kasą palikti, kad išsiblaškėlį pasivytų.“ Pastarąjį teiginį galiu patvirtinti ir pati: praėjusią vasarą lauko kavinėje buvau palikusi rankinę, tai po geros valandos grįžusi radau ją pas mane aptarnavusį padavėją.

Nors žmonės čia patys gamina bei ragauja įvairių silpnesnių ir stipresnių gėrimų, girto kroato nepamatysi. Pasak E. Laicono, šlitinėja ir triukšmauja paprastai turistai, dažniausiai – rusai, lenkai, čekai arba lietuviai.