Norint aprašyti viską, ką pamačiau, išgyvenau ir patyriau, reikėtų knygos, ir galbūt ne vieno tomo. O trumpai perbėgti nuo pliažų iki sniego viršūnių, tik paminint ašramus, senovinę architektūrą, uolose išskaptuotus vienuolynus, iš medžių šaknų nupintus tiltus, auksines šventyklas, safario parkus, šventas upes, beprotišką transportą, nepakenčiamą karštį, žėrinčius ir spalvotus žmones ir besidalinančius savo nuotykiais keliautojus, būtų tolygu pasakojimui apie Lietuvą, paminint tik Gedimino pilį.

O kur dar indiškas maistas, sariai, Goa pliažai, karvės, perpildyti traukiniai, Bolivudas, galvos linksėjimas į šonus, indiškas akcentas, hinduizmas, drambliai... Indija yra tokia milžiniška, tokia spalvota, pilna priešybių ir paradoksų, kad tiesiog neįmanoma jos apibūdinti.

LANKYTINOS VIETOS

Tad pabandysiu trumpai nupasakyti, kokios vietos buvo nuostabios, ir kokias tikrai verta aplankyti.

* Tarkim, siūlyčiau per Keralos kanalus plaukti viešuoju transportu. Tai Jums turėtų apsieiti beveik nemokamai, palyginus su organizuojamais už tūkstančius rupijų.

* Vieta, kur norėčiau grįžti, yra Hampi – ten nepakartojama architektūra, išsimėčiusi tarp dykumos, ryžių laukų ir beprotiškų, iš akmenų suformuotų kalnų.

Tai aplinka, kurioje galima atsipūsti, šventyklos, kurių sienas besileidžianti saulė nuspalvina raudonojo greifruto spalvomis, ir ten gyvena žmonės, kurių kompanija visuomet miela.

* Jeigu klaustumėte, kur geriausiai ilsėtis, besiklausant jūros ošimo, galima pasiūlyti Keralos arba Goa pliažus, bet artimiausia mano širdžiai visuomet išliks Kernatakos Gokarna, kurios nepakartojama aplinka ir mažos kainos leidžia patiems sustabdyti laiką.

* Kitos vietos, kurių nevertėtų praleisti, yra Adžanta ir Elora olos. Rankos, kurios sukūrė iš jų šventyklas, tikrai turėjo būti auksinės. Panašiai manau ir apie seksualiąją Kadžuaro architektūrą. Jos šventyklos vertingos ne tik dėl figūringų nimfų ar grupėmis besimylinčių žmonių, bet ir dėl sukurtos estetikos.

* Būtinai siūlyčiau aplankyti Varanasi. Nepaisant visur karvių paliktų minų, tai yra dvasiškai įkrautas miestas, kur gyvenimas ir mirtis eina koja kojon, kur mažos ir siauros gatvytės harmonizuojasi su žmonių grūstimis pakrantėse, kur spalvotas Gangos pakrantės miestas virsta tuščia dykuma, kur ožkytės žaidžia su šunimis, o gatvės prekeiviai, kuriems nepavyko jums nieko įpiršti, tampa draugais.

* Kita nuostabi vieta, apie kurią daugelis keliauojų pamiršta, yra Rytai. Indijos dalis, kurią supa Nepalas, Tibetas, Butanas, Mianmaras ir Bangladešas. Ten glaudžiasi visiškai kitokia indiška kultūra, su kitomis tradicijomis, kalbomis, religijomis, raštu, drabužiais ir veidais. Madžiuli sala jums gali pasiūlyti unikalią progą išgerti balto kaip pienas ryžių alaus su vietinėmis gentimis, o vėliau dar pasiklausyti jų dainavimų ir grojimų.

Važiuojant dar labiau į Šiaurės Rytus, atrasite gentis, kurių moterys tam, kad nebūtų pagrobtos dėl savo grožio, tatuiravosi veidus ir į nosį statė sagtis.

* Megalaja, banguojanti savo kalvomis, kalnais ir skardžiais virš Bangladešo - pilna neatrastų uolų, iš kanjonų krentančių krioklių ir unikalumu pasižyminčių tiltų, nupintų iš medžio šaknų. Šito vaizdo jūs tikrai nenorėtumėte praleisti!

* Dar viena vieta, kurią siūlyčiau aplankyti, yra Sikkim rajonas, kur tarp kalnų plevesuojančios vėliavos, besisūkantys maldų būgnai ir spalvoti vienuolynai įkrauna šias vietoves ypatinga energija, nuraminančia dvasią ir širdį.

MOTERYS

Tai opi tema. Moterys Indijoje ilgą laiką buvo nevertinamos be vyro. Tik dvidešimtajam amžiuje buvo panaikinta tradicija deginti gyvas žmonas kartu su numirusiu vyru. Žinoma, dabar situacija kiek geresnė – moterys pradeda dėvėti džinsus ir gali mokytis, tačiau kaimuose situacija vis dar apgailėtina. Vieniša ir nepriklausoma, dar ir keliaujanti moteris vis dar svetima ir nepriimtina.

Tarkime aš, vieniša moteris, keliavau traukianiais per Indiją be vyro, brolio ar tėvų palydos (kas indiškam protui yra nesuvokiama). Dažnai teko taikstytis su nepadoriais žvilgsniais, pasiūlymais ar net veiksmais. Žinoma daug žvilgsnių ir bandymų pabendrauti buvo pagrįsta vien smalsumu, nes net ir tokioje populiarioje šalyje kaip Indija vakariečiai vis dar yra egzotika. Ir patikėkite - nelabai ką galima padaryti, kai jus apsupa penkiasdešimt smalsių, kartais girtų, dažniausiai vien vyriškų žvilgsnių, todėl drąsa ir kantrybė yra vertingiausi bruožai keliaujant.

TRAUKINIAI

Kita idomi tematika galėtų būti traukiniai, jų kultūra, žmonės, santykiai, kova už vietą, asmeninės erdvės suvokimas ir gebėjimas ją sumažinti iki minuso. Kaip? Ogi taip: užimamos visos vietos ant suolų, kėdžių, lentynų daiktams susidėti, užgriozdinamos grindys, erdvė po suolais ir netgi tarp lentynų, kur pririšus skarą dar paguldomi vaikai, kai sėdama ant kito žmogaus kelių ar net pečių.

Kelionės traukiniais visuomet yra nenuspėjamos. Kartais jose galima sutikti įdomių ir intelektualių žmonių, bet dažniausiai tai bus paaugliai, norintys pasipraktikuoti anglų kalbą, vaikinai, besipuikuojantys savo mėgstama muzika iš telefono, šeimos, vaišinančios savo maistu, moterys, kurioms nepavykus su jumis susikalbėti hindiškai, pradės ilgą komentarų virtinę, palydimą nepikto juoko. Dažniausiai traukiniuose visi būna paslaugūs ir draugiški, tačiau nuolat reikia būti akylam, nes vagysčių netrūksta.

Traukiniai yra ta vieta, kur Indijos kultūra - lyg ant delno: indiškas greitas maistas, šiukšlinimas per langus ir pinigų kaulijimas visais įmanomais būdais, vyrų, persirengusių moterimis, baimė, dainuojantys ir akmenimis grojantys vaikai, automatais ginkluoti apsauginiai, moterys iš po sarių maitinančios kūdikius, skirtingų religijų, kastų, profesijų ir kalbų keleiviai, sėdintys ant to paties suolo.

PARADOKSAI

Indija yra paradoksų pilna šalis, nesvarbu apie kokią gyvenimo sritį kalbėtume. Be abejo, tai neturėtų stebinti, kai viena šalis turi sutalpinti tiek skirtingų religijų, nepasimesti tarp tūkstančio dievų, kurių reinkarnacijos dievybių sistemą daro dar painesnę.

Indija - tai šalis, kurioje poros negali vaikščioti susikibusios rankomis, bet vis pasigirsta pranešimų apie grupinius išprievartavimus. Tai šalis, kurioje visi filmai yra apie meilę, bet 99 procentai žmonių susituokę tėvams tarpusavyje susitarus. Tai šalis, pirmaujanti pasaulyje savo ekonominiu ir intelektualiu potencialu, tačiau dauguma žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.

Šalis, kurioje moterys, teoriškai vadinamos šeimoje karalienėmis, praleidžia gyvenimą kuisdamosi virtuvėje ir dažnai neturi jokių teisių. Šalis, kur pečių apnuoginimas tolygus pasileidimui, bet neištikimybė yra tik galimybės, o ne moralinio pasirinkimo klausimas. Šalis, kurią supa jūros, bet, kurioje niekas nemoka plaukti. Šalis, kurios unikalų gamtos grožį užstoja šiukšlių kalnai, nuotekų upės ir degančios plastmasės tvaikas ore.

Kitas paradoksas, apie kurį negaliu nutylėti, yra kasdienė ceremonija. Buvau Amritsare, kuriame puikuojasi Sikkų architektūros renesansas – Auksinė Šventykla, kai sužinojau apie Indijos-Pakistano pasienyje vykstančią vartų uždarymo ceremoniją. Nuvykau ir mano didžiai nuostabai, vietoje elementaraus vartų užvėrimo patekau į festivalį! Žmonės sėdėjo milžiniškose tribūnose ir plojo - tarsi laukdami Rio de Ženeiro karnavalo. Užgrojus muzikai į kelią išėjo šokti ir vaidinti moterys. Paskui prasidėjo ceremonija, kur aukštomis, į vėduokles panašiomis kepurėmis pasipuošę ūsuoti vyrai, kilnodami kojas kone iki kaktos, žygiavo atsisveikinti su Pakistano pasieniečiais, nuimti vėliavų ir uždaryti sienos. Analogiška šventė vyko Pakistano pasienio pusėje. Aplinka buvo taip pozityviai įkrauta, kad niekas negalėjo ramiai sėdėti. Buvo labai gera ir smagu stebėti tuos energija trykštančius, akrobatiniais bei teatrališkais sugebėjimais apdovanotus talentus.

Gal nesistebėtume ir nedžiūgautume, jei ne viena svarbi detalė - Indija ir Pakistanas nuo seno yra nesutariančios šalys, viena iš priežasčių - kašmyro nepasidalijimas. Todėl kasdien rengiama šventė su šokiais ir didžiule pagarba kaimynams yra nuostabus įrodymas, kad už politinių žaidimų, geografinio, religinio ar kultūrinio susiskirstymo slypi žmonės, kurie tiesiog nori gyventi taikiai.