Kodėl smuikas ir gitara stoja į dvikovą? Ar nepavyksta taikiai sutarti?
Z. Levickis: Kautynių tradicija labai sena. Muzikinių kautynių – taip pat. Pasak istorinių šaltinių, XVIII ir XIX amžiuose, atsiradus dviem muzikos virtuozams, būdavo rengiamos dvikovos, susirėmimai, contestos. Tai buvo ne vienos dienos reiškinys. Koncertuodavo vienas muzikas, vėliau – kitas, atlikėjai taip pat lipdavo į sceną groti kartu. Tų laikų žurnaluose, žinoma, buvo aprašoma, kuris iš jų pasirodė geriau – taip rašantieji formuodavo visuomenės nuomonę. Galiausiai būdavo nusprendžiama, kuris vertas nugalėtojo vardo, o pralaimėjęs, deja, turėdavo apleisti miestą.
A. Globys: Gitara ir smuikas – skirtingi instrumentai, tačiau abu jie gali savitai atskleisti repertuarines, technines, stilistines galimybes. Norime kuo geriau perteikti savą grojimo patirtį.
Abu esate skirtingų muzikos stilių atstovai. Ar tai reiškia, kad scenoje kausis ne tik instrumentų tembrai, bet ir skirtingi muzikos stiliai?
Z. Levickis: Taip, ir tai labai įdomi patirtis. Pasitelksiu palyginimui boksą, kur ringe turi kautis vienai svorio kategorijai priklausantys boksininkai. Mūsų dvikovos atveju, nesistengiame visko suvienodinti, pamatuoti, o mėginame kiekvienas atskleisti instrumentą būtent jam būdingu stiliumi, mums įprasta atlikimo maniera. Aš esu klasikinės muzikos atstovas, o Aurelijus atėjo iš roko muzikos ir daugelį metų tobulina ispaniškojo flamenko stilių. Su griežtesne klasika jis susidūrė studijuodamas, dėl to ir šiandien kartais į repertuarą įtraukia vieną kitą klasikinės muzikos kūrinį. Aš flamenko stiliuje nesu toks stiprus, tačiau man nesvetima improvizacija – augau improvizacija ir džiazu dvelkiančioje aplinkoje. Tai tarsi išlygina mūsų „svorio“ kategorijas ir suteikia progą galynėtis.
A. Globys: Likimas taip viską sudėliojo, kad su Zbignevu mokėmės skirtingų stilių muzikos. Tačiau kalbant apie skirtingus stilius, galima kelti klausimą: ar įmanoma nuspręsti, kuri spalva yra gražesnė? Juk vienam viena, kitam – visai kita. Dėl skonio nesiginčijama. O improvizuojame mes abu. Nors Zbignevas atstovauja aristokratiškajai klasikos pusei, o aš esu šiek tiek toliau nuo klasikinės muzikos, tačiau mūsų tikslas yra bendras – įnešti į kūrinius improvizacijos, kad jie suskambėtų naujai ir netikėtai.
A. Globys: Su Zbignevu bendradarbiaujame nuo 2005 metų, mums pavyksta sutarti. Manau, kad įgyvendinamos bendros idėjos ir susidomėjimas jomis rodo, jog einame teisingu keliu.
Z. Levickis: Stengiamės prie kūrinių prisiliesti labai apgalvotai. Man patinka pasiūlyti klasikinius kūrinius, kuriuos galima „suflamenkinti“. Ypač, mano nuomone, bus pavykęs N. Paganini kaprisas. Mes jį atliksime ir pamainomis, ir kartu. Esame paruošę ir žymiąją L. van Beethoveno „Mėnesienos“ sonatą, ir kitų kūrinių, kurių aranžuotes kūrėme drauge.
Vadinasi, prieš susiremdami scenoje, iš pradžių draugiškai tariatės ir kuriate?
Z. Levickis: Taip, mes dažnai kažką ruošiame kartu. Dvikova scenoje išsirutulios iš bendrystės. Tai tikrai nėra vien tik priešpriešų demonstravimas.
A. Globys: Net pavadinčiau šią dvikovą tam tikra dialogo forma...
Tačiau dvikovoje vis tiek būna nugalėtojas ir nugalėtasis. Kaip manote, kas laimės šį kartą?
Z. Levickis: Sunku pasakyti. Mes ne pirmą kartą stojame į tokią muzikinę kovą. Vieną kartą laimi gitara, kitą kartą – smuikas. Visada būna skirtingai. Klausytojų plojimai atskleidžia, kas tą vakarą nugalėtojas. Tačiau pastebiu, kad vieniems klausytojams priimtinesnis konkretaus atlikėjo grojimas, kitiems – konkretaus instrumento tembras. Būna, kad laimi draugystė. (šypsosi)
A. Globys: Vasario 8 d. dvikovoje pateiksime ne vieną muzikinę idėją visiškai naujai. O kaip ji nuskambės scenoje – tegul įvertina klausytojai.
Muzikinė dvikova įsiplieks vasario 8 d., šeštadienį, 18 val., Vilniaus kongresų rūmų koncertų salėje.
