Iš Godos knygos „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas“ ištraukų sužinosite, ką jai teko patirti ir išgyventi per beveik pusantrų metų, praleistų kelyje.
„1998 metų liepos 21 dieną mes, keturi keliautojai savanoriai iš Lietuvos – fizikas Sigitas Kučas (mūsų komandos žygio vadovas), ekonomistas Edvardas Žižys, istorijos studentas Gediminas Vasiliauskas ir aš, kalbininkė Goda Čiplytė, – išvykome į Didįjį tūkstantmečio taikos žygį dviračiais aplink pasaulį.
Startas – Sietlo Vestleiko parke (JAV) rugpjūčio 6-ąją. Finišas – 2000-ųjų sausio 1-oji Japonijos mieste Hirosimoje.
Per 525 dienas apkeliavome pasaulį, aplankėme 45 šalis Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Europoje bei Azijoje. Nuvažiavome 23 500 kilometrų dviračiais.
Meksikoje rasojo ne tik akiniai
Kas rytą keliamės penktą ir užmerktomis akimis tamsoje sėdame ant dviračių, vidurdienį pavėsyje, jei pasitaiko vienišas krūmokšnis ar degalinė kas 100 kilometrų, kukliai prigulęs gali ir nebeatsikelti. Vietoj planuotų 80 km numinam 130, o rekordas – 168! Pavėsyje temperatūra nukrinta kukliai – iki +42. Net patriotiniai jausmai nebegaivina. Jei kam padangą nuleidžia, palaima, nes visi stoja, tada varau siusioti, kad negaišinčiau, juk šitas vyriškas ekspresas – be sustojimų.
Meksikoje pasiekiau savo dviratinės karjeros rekordą – į įkalnę sukoriau 25 km! Iš viso nuvažiavau 150 su trupučiu, o vakare dar buvau kupina jėgų.
Flora, koordinatorė Meksikoje, puikiai, gal net per daug puikiai suorganizavo mūsų kelionę. Nuo pat pradžios kiekvieną dieną mus lydi policija – taip kur kas saugiau. Keliai yra dviejų rūšių – privatūs ir valstybiniai. Pirmi – platūs geros kokybės, antri – siauri ir prasti. Važiuojame ir vienais, ir kitais, policija ypač praverčia įvažiuojant į miestą. Čia vairuotojai nesiskaito nei su pėsčiaisiais, nei su dviratininkais, jie – kelių karaliai. Grupė labai lekia, išskyrus mūsiškius lietuvius. Ypač vokiečiai, net nervina. Kai lydi policija, turi būti krūvoje, tai bijau sustoti pasiusioti, vežu viską su savimi. Grupė ima nervinti, darosi ankšta.
Buvau susirgusi. Vieną dieną, per pačius karščius, Sonoroje myniau iš paskutiniųjų, net vienas gurkšnis vandens padėdavo. Taip kepino saulė, kad net vieninteliai ilgarankoviai apatiniai negelbėjo. Nugaroje iškirptė truputį didesnė, ir kepuraitė nebeuždengė. Per tuos kelis centimetrus visa saulė ir sulindo. Kai atvažiavome, neįstengiau net ant kojų pastovėti, tik „banjo, banjo (tualetas)“ – vapsėjau.
Užsidariau tualete ir šalia unitazo atsiguliau ant grindų. Išgelbėjo vėsios grindų plytelės. Pragulėjau 15 minučių. Vos tik išėjau, fotografai ėmė pyškinti – teko plačiai šypsotis.
Kitą dieną rašė laikraščiai! Trečią dieną iš eilės! Man buvo nusispjaut. Raižė pilvą, gulinėjau visą dieną. Buvau skystesnė nei skystas kiaušinis. Vakare pasimatavau temperatūrą – 38,4! Buvo aišku, kodėl silpna, kodėl svaigo galva, nevirškino, nieko negalėjau nei valgyti, nei galvoti. Po šiai dienai nežinau, ar tai saulės, ar šilumos smūgis, ar maistas kaltas. Tas pats laukė ir kitų.
Naujokas Valteris Ramonas
Tai buvo Valteris. Jis prie mūsų prisidėjo gruodžio 18 d. Skaičių sutapimas: dabar mūsų – 18. Ryžtinga ir maištinga Valterio siela negalėjo likti abejinga Taikos žygiui aplink pasaulį.
Kai Valteris tapo jaunuoliu, vyko karinis perversmas, šalis demokratėjo, bet kartu klestėjo terorizmas ir korupcija. Studentai buvo pagrindiniai politinio pasipriešinimo iniciatoriai. Valteris labai domėjosi antropologija, sociologija, bet, prisidėjęs prie politinio pasipriešinimo, studijų tęsti nebegalėjo.
Valteris labai mėgo keliauti į kalnus ir dviračių sportą. Jis mėgo Peru archeologines vietas, žavėjosi ir daug žinojo apie nuostabią, civilizacijos nepaliestą Andų gamtą, Amazonės džiungles, kurios jį tarsi užbūrė. Kelionės, gamta, bendravimas su žmonėmis jam suteikdavo ramybės ir harmonijos.
Valteris nuo mažens buvo sportiškas – užsiiminėjo kultūrizmu, vėliau Rytų kovos menais – karatė, taekvondo, aikido, bet galiausiai, ieškodamas dvasios ir proto ramybės, pasirinko jogą. Būtent dėl jogos jis troško pamatyti Indiją.
Kūčiukai Pampa Galeras
Kilti į Pampa Galeras (4200 m virš jūros lygio) kažkodėl nebuvome pasiruošę. Na, tiesiog taip išėjo, kad čia buvo taip sausa ir karšta, kad nė neįsivaizdavome, jog gali būti ir kitaip. Todėl Sigitas mūvėjo murzinus dėvėtus šortus, Valteris – plačiomis medvilninėmis kelnėmis ir medvilniniais berankoviais marškinėliais, prisigėrusiais sodraus prakaito kvapo, kiti šiaip laisvomis ir neįpareigojančiomis keliautojo drapanomis. Bet kalnuose slėgis pamažu kilo, praretėjo deguonis, o temperatūra, įsivaizduokite, nuo 40 laipsnių nukrito iki 5 laipsnių šilumos, kai pasiekėme snieguotą viršūnę.
Giunteriui sutriko virškinimas, Slavekui paleido vidurius, kitus išmušė baltomis dėmėmis, o mane taip supo ir pykino, kad ties kiekvienu posūkiu apsivemdavau, tačiau Achmedas, Gediminas, Oliveris ir dar keli neseniai prisijungę perujiečiai pareiškė į autobusiuką nesėsią, o įduosią visą mantą mums ir į viršūnę dviračiais užminsią patys. Man taip plyšo galva, kad neįstengiau net įsivaizduoti, ar tai įmanoma.
Kol pasiekėme plokščiakalnį, taip išsekau ir sustirau, kad Sigitas ir Edvardas mane paguldė į lovą taip, kaip stovėjau, tačiau šlykščiausia, kad negalėjau kontroliuoti savo įkyrių minčių. Šalta.
Išsirioglinau iš lovos. Apsimoviau Piterio dovanotas kojines ir dar vieną kažkieno rastą porą. Atsiguliau. Nepadėjo. Krėtė drebulys. Vėl atsikėliau. Įlindau į džinsus ir apsivilkau porą vilnonių megztinių. Vėl atsiguliau. Kūnas tirtėjo lyg elektros krečiamas. Nosį kyštelėjo Sigitas. Pamatęs mane pamėlusią, suorganizavo kalniečių lietpaltį, nukniso kažkieno miegmaišį, dvi antklodes ir, susupęs mane į kokoną, išėjo vaistų.
Negelbėjo. Iškart išvėmiau. O skrandis tebetrūkčiojo. Tuomet Sigitas prisiminė turįs kalėdinį siuntinuką, man siųstą iš namų prieš dvi savaites. Pamiršęs atiduot.
Išvyniojo. Pakvipo namais. Mama. Tai ji ėjo į parduotuvę, pirko šitą šokoladinį kiškutį. Rado kalėdinių žvakučių. Paėmė šitą, raudoną. Matyt, jau buvo prie kasos. Kai prisiminė, kad mėgstu riešutus, tikriausiai praleido eilę ir grįžo jų ieškoti. Bet kūčiukus kepė pati. Matyti, kaip tešla buvo pjaustyta peiliu, virtuviniu, kuriuo kasdien raikydavome duoną ir įsivasarojus atsukinėdavome langų varžtus, kad išvalytume jų vidinę pusę, o palei langus pražydusių dar močiutės sodintų baltų jazminų dvelksmas ir gaiva pripildydavo namus iki pat giliausių kertelių. Aguonų nepagailėta, o cukraus? Trūksta, kaip visada, užtat niekaip nesupainiosi – savas skonis ir kvapas.
Paketėlis suvyniotas į spalvotą EKO reklaminį laikraštį „Kalėdų nuolaidos 1999“. Tokius visuomet duodavo prie kasos, brukte įbrukdavo. Visuomet jų atsisakydavau ir nekęsdavau, nes namuose jų būdavo pilni kampai – virtuvėje ant palangės, pintame krepšelyje, viduriniame kambaryje, prie vokiškos komodos, ir vėl ant palangės, kad žiemą užkimštų plyšius tarp langų, kai imdavo žvarbti oras ir sniegą žerdavo guotais, ir prie klozeto, kad per dažnai nereikėtų pirkti tualetinio popieriaus, prie telefono, kur mėgdavau žymėtis numerius ir pavardes, nes jų niekaip neatsimindavau, o užėjus tvarkymosi isterijai mesdavau visokius „š“ lauk, kad būtų daugiau oro, ir kai kurio nors pasigesdavau, eidavau ir klausdavau mamos: „Klausyk, gal žinai, kur tas Piterio telefono numeris?“
Kai pabudau, išgirdau šurmulį. Supratau, kad vyrai atmynė gyvi ir sveiki. Gediminui ir perujiečiams paskutinius kilometrus padėjo įveikti kelių policija, antraip jie būtų visai nusibaigę. Kai atsikėlusi pravėriau duris, pakvipo koše. Pasklido švelnus ir gerai pažįstamas lūpinės armonikėlės liurlenimas. Taip Giunteris mus žadindavo rytais.
Maliarija
Pagal gyventojų skaičių Indija – tai daugiau kaip 200 Lietuvų! Važiuojant į Delį įspūdis baisus. Likus 100 km iki miesto ėmė tvyroti baisus smogas, vėliau jis sumažėjo, bet transporto radosi dar tirščiau. Jis visą laiką kimšo ir taip siaurą kelią, vargani žmonės ir prekeiviai smalsiai žvelgė į akis, kad tik ką nupirktum, o pačiame mieste benamių ir beduonių šeimos miega po atviru dangumi ištisais kvartalais tiesiog ant žemės. Ir jų vis daugiau, valgyti neužtenka ir nėra iš ko, sunku matyti šitą žmonių kančią. Čia štai rašau kompiuteriu, o didžiausioje pasaulio dviračių gamykloje HERO viskas surinkinėjama vien rankomis. Stipinai į ratus sukami taip pat rankomis.
Sunku matyti šitą kontrastą, nežinia, ką čia daryti: ar duoti išmaldos kūdikį žindančiai moteriai, ar užsimiršti nuėjus į kiek geresnę užkandinę?
Nežinau, ko čia plūsta šitie pamišę europiečiai. Matyt, visko pertekę ir nežino, ko nori, ar nesuvokia, ką turi, o turi viską, nes čia ir žmonės, ir Dievas toks pat, tik kitokiu vardu vadinamas, kitomis spalvomis paišomas, gali rinktis, ką nori, o kur tiesa – niekas nežino.
Į Delį atvykau autobusu, nes prastai jaučiausi, nebepastovėjau ant kojų. Kitą dieną dar blogiau: išpampo galva, netekau jėgų, naktį purtė drugys, krėtė šaltis ir karštis pakaitomis, baisiausiai skaudėjo nugarą ir laužė visus kaulus. Keturiomis nuropojau pas daktarą. Jis greitai, vos metęs į mane žvilgsnį, nustatė maliariją ir į saują pažėrė tablečių. Paaiškino: jei nepagysit, turėsit ją – draugę maliariją – visą likusį gyvenimą. Nebus nuobodu.
Naktį apdujusi nuo pykinimo ir drugio grybštelėjau dvigubą vaistų dozę ir tik tada ramiai užmigau. Rytą daktaras atėjo pats ir pasakė, kad galėjo pykinti nuo vaistų, bet man jau ir taip bloga buvo. Tik šiandien atsistojau ant kojų, aplankiau grupę, tik vakar ryžtingai atmynusią iki Delio. Rytoj kraustysiuosi pas juos.
Vis dar jaučiu savo delnuose Valterio juodų plaukų šiurkštumą. Jis įsėdo į antrąjį traukinį. Buvo 1999 metų spalio 25 diena, apie 8 val. ryto. Likusieji aštuoni buvo priversti laukti kito. Abu traukiniai buvo perpildyti, sunku buvo įlipti, nebuvo kur atsisėsti. Galiausiai kažkaip visiems įsitaisius, Valteris prisėdo ant laiptelių prie atvirų vagono durų.
Buvome pavargę – jau trečią dieną neišsimiegoję. Susiradę vietas greitai visi sumigome. Staiga riksmas pažadino mus. Supratome, kad kažkas nutiko.
Traukinys sustojo. Trūko Valterio. Manuelis ir Pjetras iššokę pasileido bėgti atgal. Tik už trijų kilometrų Manuelis rado išbarstytus Valterio dokumentus. Kiek atokiau gulėjo mūsų draugas, apsuptas kaimiečių.
Iškart buvo aišku, kad sužalota galva. Jis buvo be sąmonės ir nejudėjo. Po keleto minučių atbulas grįžo mus vežęs traukinys. Į jį įkėlėm Valterį. Suteikėme pirmąją pagalbą.
Atvažiavome į artimiausią gyvenvietę. Ligoninėje davė deguonies ir patarė kuo skubiau gabenti į didesnę ligoninę Siliguryje už 180 km. Keliai buvo užkimšti ir duobėti. Berti delnais prilaikė Valterio galvą, kad nesitrankytų. Sugaišome 4 valandas, kol pasiekėme Šiaurės Bengalijos medicinos koledžo ligoninę. Deja, buvo per vėlu. Valterio netekome anksčiau, nei atvykome į ligoninę. Jis mirė per saulėlydį, gražų saulėlydį netoli Himalajų. Penktą valandą.
Indija – neparankiausia vieta, kur gali įvykti tokia nelaimė. Čia viskas vyksta be galo lėtai. Tačiau niekas negali pasakyti, ar kokioje kitoje šalyje būtų pavykę išgelbėti mūsų draugą.
-----
Po 45 minučių laukimo atidarė geležines duris. Išvažiavo platforma. Plūstelėjo karštis. Ir kvapas. Valterio nebebuvo. Tik pelenai.
Krematoriumo darbuotojas subraukė pelenus į kibirą ir išnešė laukan. Pastatė ton pačion vieton, kur anksčiau buvo kūnas. Prie pat upės. Prie pat vandens. Pasiraitojęs rankoves įmerkė ranką ir šliūkštelėjo vandens ant pelenų. Jie sušnypštė. Paskui priėjęs, kad šie greičiau atvėstų, išpylė ir paskleidė ant žemės. Pasėmęs žiupsnelį įpylė į dėžutę, o likusius stumtelėjo vandenin pasroviui.
... Svajonė išsipildys vos po keturiasdešimties dienų. Žinau, kur būsiu ir ką veiksiu, bet dienoraštį įstengiau atsiversti tik po gero mėnesio. Perskaičiau jį visą – nuo pat pradžių iki galo. Paskutinis įrašas – pelenai ir raudona dėželė – viskas, kas beliko.
Šiandien atsisveikinome su Valteriu. 11 val., spalio 25-oji. Peru konsulas su Valterio pelenais išskrido į Limą, pas tėvus, o kitą dalį paėmiau aš...“
Goda Čiplytė. „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas“ („Mažoji leidykla“).
Nuotraukos – iš asmeninio autorės albumo (autoriai – Goda Čiplytė, Sigitas Kučas)