Knygos apie meilę. Rekomenduoja knygyno savininkė

Esu panaši į Tave. Mėgstu kavą ir skaityti. Darbo dienomis anksti keliuosi ir gaminu pusryčius namiškiams, šeštadieniais mėgstu ilgiau pamiegoti, po pietų būtinai paskambinu draugei, o vakare – mamai. Nuolat skubu, nes kaip ir Tu, turiu būti ne tik puiki darbuotoja, bet ir gera mama, žmona, dukra...

Tiesa, visai neseniai mano gyvenimas pasikeitė – aš tapau mažo knygyno "Jauku" (www.facebook.com/jauku) savininke, ir dabar niekas negali man priekaištauti, kad užuot dirbusi ką nors naudingo, skaitau, nes skaityti ir yra mano darbas.

Žinau, kad ir Tu dažnai skubi, todėl labai tikiuosi, kad šie mano įspūdžiai ir patarimai padės Tau sutaupyti laiko, kurį galėsi skirti knygos skaitymui, o ne jos paieškai...

Šįkart redaktorė paprašė manęs parašyti apie meilės romanus. Prisipažinsiu, prašymas mane išgąsdino, nes... saldžių meilės romanų aš nemėgstu ne tik knygose, bet ir gyvenime, todėl noriu Tau pristatyti neįprastas meilės istorijas, kurias perskaičiau visai neseniai, ir kurios galbūt patiks ir Tau.

Meilės taisyklės

Juk mes su Tavimi žinome, kad “Meilės neįmanoma paaiškinti. Ją įmanoma tik patirti. Meilės neįmanoma paaiškinti, bet ji pati paaiškina viską,” – Elif Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių”, 224 p., leidykla “Tyto alba”, 2013 m.

Elif Shafak - garsi turkų rašytoja. Ji negailestinga ir aistringa. Ir nenuspėjama, o tai man labiausiai patinka. Jos kontroversiški tekstai šokiruoja ne tik konservatyvią musulmonišką, bet ir krikščionišką visuomenę.

Du vyrai – dvasininkas ir klajojantis dervišas vienas kito ieško, laukia, ilgisi, o kai susitinka, jų meilė laužo visas taisykles. Visų gerbiamas mokytojas Rumis tampa aistringu poetu. Kurti eiles jį išmokė Šamsis, jo mylimasis.

Šokiruoja? Ne, homoseksualumu čia net nekvepia. Taip, ir man buvo sunku suprasti tokią meilę, atskirti ją nuo kūniškumo, buitiškumo ir stereotipų... Tačiau taip norisi tikėti tyra, nepriekaištinga, nesutepta dviejų žmonių meile, tiesa?

Knyga - ne tik apie XIII amžiaus poetą ir keliaujantį mistiką dervišą. Šis pasakojimas ir apie Elą, šiuolaikišką moterį, keturiasdešimtmetę namų šeimininkę, savo jaunystę, talentą ir svajones paaukojusią vyrui ir vaikams. Deja, vaikai užaugo, o vyras... Na, jis niekada nebuvo labai ištikimas... Ela lyg ta sofutė – sena, pabodusi, aptrinta, bet ją gaila išmeti, nes juk ji tokia minkšta ir patogi, ir visuomet po ranka, kai reikia paguodos.

Ar norėtum būti tokia sofute? Aš taip pat nenorėčiau. Nenori ir Ela, todėl skaitydama apie Rumio ir Šamsio meilę, ji leidžiasi į beprotišką nuotykį. Nusiunčia laišką apie šiuos du įsimylėjėlius knygą parašiusiam Azizui. Ar verta sakyti, kad Ela taip pat taps aistringa mokine ir perpras visas keturiasdešimt meilės taisyklių?..

“Keturiasdešimt meilės taisyklių” skaityk tada, kai norėsi patikėti meile ir kai pajusi, kad Tau reikia keisti gyvenimą.

Rašyti Lorelei, bet parašyti man

Prisipažinsiu, ilgai vengiau Kęstučio Navako. Pati negaliu paaiškinti, kodėl labai sąmoningai neskaičiau jo poezijos. Lentynoje vis dar nepaliesti stovi ir jo “Du lagaminai sniego”. Tačiau šį rudenį aš pasidaviau. Vilniaus knygų festivalyje nusipirkau pluoštą (50) K. Navako rašytų meilės laiškų "Lorelei".

Jie buvo sudėti į dailų, baltą voką, ant kurio žydėjo magiška gėlė – pašto ženklas. Negalėjau atitraukti nuo jos akių ir, pamenu, pasakiau, veikiau sušnabždėjau susižavėjusi: “Gražesnės knygos nesu mačiusi”. “Aš taip pat. Ir laiškai labai geri, atrodo lyg man rašyti,” – atsakė ilgaplaukė moteris iš leidyklos, ir mes abi vienai kitai nusišypsojom, suokalbiškai, kaip ką tik didžiausia paslaptimi pasidalinusiosats draugės.

Visai neseniai sužinojau, kad Sigutei Chlebinskaitei už šios knygos apipavidalinimą skirta premija. Labai pelnytai.

Tekstai dėžutėje nesurišti – kiekvienas ant atskiro lapo, kaip tikras laiškas. Jie adresuoti Lorelei, mylimojo išduotai merginai, kerštingai sirenai, į mirtinus spąstus įviliojusiai ne vieną vyrą, meilės pražudytai moteriai, Tau ir man.

Taip, skaitant laiškus, neapleidžia jausmas, kad jie rašyti man, kad kažkada pažinojau Kęstutį Navaką, tik pamiršau, nes kaipgi kitaip jis gali TAI parašyti, TAI apie mane žinoti, TAIP užgauti, nuraminti, paguosti, įsiutinti. Net neabejoju, kad taip jaučiasi beveik visos, skaitančios K. Navako laiškus.

“Niekada nesu sutikęs tokios panašios į mane, visiškai tapačios, jaučiu tave tiesiog plaukų pirštais...
... Tai reiškia ne tik didelę meilę. Reiškia ir didelę neapykantą ir mes abu ją patiriam, nes tai atvirkščia didelės meilės pusė...” – K. Navakas, “Lorelei”, “Kitos knygos”, 2013 m.

Šią knygą skaityk, kai pasiilgsi mylimojo.

P.S. Kiekvieną laišką palydi eilėraštis.

Kai meilės būna per daug

“1985-aisiais Lidočkai sukako penkeri, ir jos gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos”.

Taip prasideda rusų rašytojos Marinos Stepnovos pasakojimas apie Lazarį ("Lazario moterys"). Lidočka yra jo anūkė. Senelio ji niekada nematė, tačiau jis ir sugriovė mergaitės gyvenimą. Na, jis ir dar tai, kad Lidočkos mama nuskendo, o tėtis mamą mylėjo per stipriai, kad galėtų su jos mirtimi susitaikyti...

Taip, tai knyga apie meilę. Didelę ir egoistišką. Kai mylime, deja, dažnai nepastebime, kaip jaučiasi kiti. Visai kaip Lazaris, per savo gyvenimą mylėjęs dvi moteris. Viena buvo už jį vyresnė ir tiko į motinas, kita – jaunesnė ir tiko jam į dukras ar net anūkes.

Vyresnioji nepastebėjo Lazario meilės, o gal nenorėjo pastebėti, o jaunesniajai jo meilė buvo sunkiausia našta, todėl už septyniasdešimtmečio kone per prievartą ištekinta septyniolikmetė šlykštėjosi kiekvienu Lazario prisilietimu, bučiniu, žodžiu. Ar gali patikėti, kad Lazaris to nepastebėjo?

Turiu paminėti (apie tai rašo visi knygos recenzentai), kad romanas ne tik apie Lazarį ir jo moteris. Tai šeimos saga, persipynusi su Rusijos istorija. Prisipažinsiu, buvo smagu “gaudyti” detales iš sovietinio laikotarpio, kai ir aš, kaip ir Lidočka, dar buvau maža mergaitė. Tačiau svarbiausia šioje knygoje yra moterų istorija ir tai, kaip tą istoriją keičia beribė ir savanaudiška vyro meilė.

Marina Stepnova “Lazario moterys”, leidykla “Tyto alba”, 2013 m. – šią knygą skaityk, kai pavargsi nuo romantikos ir norėsi pasinerti į įdomią istoriją.

Pelės virtuvėje

Prisipažinsiu, labai bijau pelių. O dar labiau bijau knygų su tokia istorija kaip ši, aprašyta Sairos Shah, garsiojo ir mano labai mėgiamo rašytojo Tahiro Shaho (“Kalifo rūmai”) sesers.

Ji, kaip ir brolis, rašo apie apleistą namą, į kurį persikelia po dukrelės gimimo.
Ana, romano veikėja, svajojo apie vaikelį ir apie namuką Pietų Prancūzijoje. Tačiau, mes juk žinome, kad gyvenime retai kas klostosi taip, kaip suplanuoji. Anos dukrelė gimsta ne tokia kaip visi... Šeima persikelia į Prancūziją, vėjuotus ir atšiaurius kalnus, į apgriuvusį namą, kur Anos, talentingos virėjos, virtuvę siaubia graužikai, kurių neikaip neįmanoma išnaikinti. “Čia per daug pavojinga vaikui... – nutraukiu sakinį. Prieš dvi dienas pasirašiau dokumentą, įgaliojantį ligoninę pažymėti ties mano vaiko pavarde: “Negaivinti”. Koks baisesnis pavojus tykotų šiuose namuose negu aš?” – 57 p., Saira Shah “Virtuvė be pelių”, “Tyto alba”, 2014 m.

Jau tikriausiai supratai, kad istorija iš tiesų ne apie peles ir griūvantį namą, o apie motiną, kuri turi iš visų jėgų stengtis nepamilti savo vaiko, nes labai greitai gali jo netekti.
Romanas autobiografinis – tai, ką aprašė Saira Shah, jos pačios išgyventa ir išjausta…

Saira Shah “Virtuvė be pelių”, leidykla “Tyto alba”, 2014 m. – šią knygą skaityk, kai pajusi, kad gyvenimas slysta iš po kojų ir kai užeis noras saves gailėtis.

Knyga padės tau surasti stiprybės ir eiti toliau.

Romantiški burtai

Jau rašiau, kad nemėgstu saldžių meilės romanų, tačiau garsios vokiečių rašytojos Petros Durst-Benning romanas “Gėlių pranašystės” mane sužavėjo… savo paprastumu.

Paprastas – dar ne prastas. Be to, kiekvienai iš mūsų bent kartą per metus verta paskaityti ką nors gražaus ir romantiško.

Jaunutė Flora atvyksta į Baden Badeną svajodama išmokti puokščių komponavimo meno. Ji įsidarbina mažoje gėlių parduotuvėje. Darbščią ir žavią merginą pastebi savininko sūnus…

Tik nesitikėkite paprastos meilės istorijos. Mieste netikėtai pasirodo gražuolis dailininkas Konstantinas. Net ir ištekėjusi Flora puola jam į glėbį. Aistros nesustabdys niekas – nei vyro maldavimai, nei sąžinės graužatis, nei tokį lengvabūdiškumą smerkianti visuomenė. Beje, Konstantinas, dėl kurio savo gyvenimą ir svajones aukoja Flora, yra paprasčiausias turtingų ponių, rusų kunigaikštyčių ar grafienių išlaikytinis, kitaip tariant, žigolo.

Tiesa, romanas baigiasi labai gyvenimiškai. Prisipažinsiu, to visai nesitikėjau.
Beje, knygos gale laukia dar viena miela staigmena – Floros gėlių abėcėlė. Siūlau pažaisti ir sudėlioti puokštę pagal gėlių reikšmes. Labai smagu. Ar žinojai, kad “Aguona – pavojinga gėlė. Aistringos, bet paviršutiniškos meilės simbolis. Ir gydo, ir veda į pražūtį”, - 329 p.

Petra Durst-Benning “Gėlių pranašystės” – šią knygą skaityk, kai norėsi pailsėti ir patinginiauti.

Paskutinis patarimas

Artėja knygų mugė. Aš labai ieškosiu trečiosios K. Sabaliauskaitės “Silvos rerum” (leidykla “Baltos ankos”), “Milžino mažylio” (leidykla “Aukso žuvys”) ir būtinai apsilankysiu kūrybinėse Knygų šalies dirbtuvėlėse, kur tikiuosi sutikti vieną garsiausių ir įdomiausių knygų dailininkių pasaulyje Iwoną Chmielewską.

Pasimatysim knygų mugėje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis