Skaitomiausi straipsniai:
- V. Pilibaitytė-Mia: mano gyvenimas priklauso jam
- Horoskopas 05.01-08: puikios sąlygos užmegzti romanus
- 10 stilistės A. Gilytės patarimų, kaip visuomet atrodyti žaviai
- Pratimai nukarusiam pilvukui – padeda 100 proc.
- Purus varškės apkepas

Kur atostogų rojus?!

Buvau girdėjusi, kad Šri Lanka – egzotiškas rojaus kampelis turtingiems ir tingaus poilsio po palmėmis ieškantiems vakariečiams. Su drauge Jurga nusprendėme įsitikinti, ar tai tiesa, ir vieną vėlyvo rudens naktį išlipome iš lėktuvo Katunajakėje, Kolombo oro uoste. Įkvėpusios malonios šilumos, pradėjome dairytis mašinos. Kai kurie keliautojai sakė, kad už 30 km esantis didžiausias šalies miestas Kolombas nevertas dėmesio, todėl nusprendėme pirmas dvi naktis apsistoti arčiau – už 10 km esančiame Negombe. Būtų galima nueiti pėsčiomis, bet kur čia bastysiesi vidury nakties.

Savo kojomis viešbutį tikrai būtume pasiekusios greičiau ir nemokamai. Iš tamsos išniręs vyriokas pasiūlė savo ratus, sutarėme kainą – 1200 rupijų (maždaug 24 litai), pakišome adresą. Vairuotojas po ralio siauromis ir trumpomis gatvelėmis sustojo prie vartų dievagodamasis, kad už jų – mūsų viešbutis, bet netrukus pripažino, kad nuvežė priešinga kryptimi. Už pristatymą, kur reikia, paprašė sumokėti daugiau, tačiau nenusileidome. Dar turėjo įžūlumo ir pasiklausti, gal norėtume nusamdyti jį kaip vairuotoją ir gidą likusiam laikui!

Kol Jurga viešbučio kambaryje apžiūrinėjo dušą, aš puse akies spėjau užgriebti grindimis pralekiantį kažkokį didelį ir juodą gyvį. Dušas beveik neveikė, rankšluosčių nebuvo, užtat buvo laisvų kambarių, todėl paprašėme kito.

„Kur tas rojus?“ – svarsčiau parkritusi ant lovos. O dar pasakojama, esą iš rojaus išvaryti Adomas ir Ieva atsidūrė būtent šioje saloje... Pradėjau sukti galvą, kaip pasikeisti bilietą ir mauti namo.
Rytas ne tik protingesnis už vakarą, bet ir gražesnis. Anksčiau pakirdusi Jurga paragino ropštis iš lovos ir iškišti nosį į lauką. Prieš akis driekėsi kelios palmių alėjos, o ausys pagavo vandens ošimą – netoliese esančio Indijos vandenyno. Už 30 m nuo mūsų kambario tyvuliavo lagūna. Tiek to dėl to bilieto...

Kiek pasiderame su vadinamojo tuktuko vairuotoju dėl kainos, ir mes – Negombo centre. Iš šito miesto musulmonai maurai, o paskui portugalai (jie saloje išsilaipino ir nemažą jos gabalą kolonizavo dar XVI amžiuje) gabendavo cinamoną. Nieko įdomaus Negombe neradome – parduotuvėlių tankumynas, chaosas gatvėse ir viena viešbučių bei kavinių alėja, primenanti Palangoje esančią Basanavičiaus gatvę. Prisėdusios paplūdimyje įmerkėme kojas į vandenyną. Aplink iškart ėmė slankioti prekeiviai. Maišą įvairiaspalvių kriauklių atsitempęs senukas įsiūlė abiem po dešimt. Moteriškė pavėjui ėmė sklaidyti batika margintas sukneles, sarongus ir šilkines skaras. Vienai nesugebėjau atsispirti.

Po dviejų naktų viešbučio šeimininką paprašėme parūpinti automobilį ir vairuotoją – buvome girdėjusios, kad kaip tik taip yra patogiausia keliauti. Kodėl, supratome vos pravažiavusios Negombo pabaigą žymintį užrašą. Sulig ta vieta prasidėjo kitas miestelis, už jo – dar vienas (130 km važiavome apie keturias valandas). O kaip kitaip – juk Lietuvos dydžio valstybėje turi išsitekti 21 mln. gyventojų. Namas prie namo (pirmuose aukštuose įprastai – parduotuvėlės), miestukas prie miestuko, gatvėje – mašina prie mašinos. Dauguma – mažutėlių „Maruti Suzuki“, bet neaukštiems vietiniams jų pakanka. Užtat triukšmo kelia kaip gaisrinės: kai vairuotojas sukasi ar lenkia – myga garso signalą, kai privažiuoja staigų posūkį kalnuose – spaudžia jį, o ne stabdžius...

Prezidento malonėje

Kita stotelė – salos centre įsikūrusi Dambula. Paaiškėja, kad internete nusižiūrėti nebrangūs svečių namai iš tikrųjų yra budistų vienuolynas. Kambaryje – jaunavedžiams tinkama lova su baldakimu, vonioje – klozetas, tiesiai ant jo kliokia vanduo iš dušo. Vairuotoją paprašėme nuvežti į prabangesnį viešbutį. Tas, mintyse turbūt pakikenęs iš palepusių vakariečių, nugabeno į dvigubai brangesnį. Angliškai nelabai mokanti registratorė pakvietė patį savininką, šis pažadėjo pasidalyti pasiūlymais, ką Šri Lankoje galima pamatyti ir nuveikti. Vakare ant stalelio mums po nosimi nusileido trys pavadinimais išmarginti lapai.

„Sudariau jums maršrutą, ką reikia aplankyti. Paskambinau į kelis viešbučius ir paprašiau geriausių kambarių. Iš manęs pigiau gausite mašiną ir vairuotoją“, – išbėrė šeimininkas ir pakišo savo vizitinę kortelę: Šri Lankos turizmo asociacijos prezidentas. Gėda buvo nepriimti pasiūlymo. Įsispraudusios į „Maruti Suzuki“ jautėmės lyg amerikiečių pensininkės, vežiojamos nuo durų iki durų. Svarstėme, kad savarankiškai gal būtume prasisukusios pigiau, bet paskaičiavusios nutarėme, kad kaina vis dėlto – nebloga.

Išsiderėjome tik, kad kitą rytą į Sigiriją pajudėsime ne su saulėtekiu. Artėdamos prie miesto, supratome, kad lovose vartėmės be reikalo. Tolumoje virš džiunglių stiebėsi nepaprasto grožio uola. Į ją teks kopti laiptukais plieskiant saulei! Antraip nepamatysime V a. beveik 1 ha plotą užimančios miesto tvirtovės – karalių vasaros rezidencijos – griuvėsių. Laimei, pakeliui į 200 m aukštį galima stabtelėti prie puikiai išsilaikiusių freskų, vaizduojančių pusiau apsinuoginusias moteris – nesutariama, ar dangiškas būtybes, ar karalių žmonas. Taip pat galima apžvelgti po kojomis besidriekiančias džiungles, uolos papėdėje įrengtus sodus bei užtvankas.

Vairuotojas Opalis į Dambulą suplanavo grįžti tada, kai kelią kerta drambliai – jie kasdien tuo pačiu metu traukia per džiungles vandens link. Krykštavome lyg pirmąkart zoologijos sode apsilankę vaikai.

Buda visur

Kitądien išsirengėme apžiūrėti pačios Dambulos. Ji pasirodė nuobodesnė už Negombą, bet prieš kelionę buvome suplanavusios šį miestą aplankyti dėl I amžiuje prieš mūsų erą įkurto budistų vienuolyno – UNESCO pasaulio paveldo objekto. Penkių uolų komplekse išliko 2 tūkst. m² išpieštų sienų ir lubų. Čia yra daugiau kaip 150 Budos skulptūrų, didžiausia jų – 14 m pločio, iškalta uoloje. Dukart aukštesnis auksinis Buda sėdi virš įėjimo į vienuolyną.

Mokytojo skulptūrų Šri Lankoje matėme ir daugiau. Tiesą sakant, LABAI DAUG – stovinčio, sėdinčio, gulinčio, pasiekusio nirvaną, su galva, be galvos ar kurios nors galūnės. Kaip ir stupų – statinių, simbolizuojančių nušvitusį protą. Žydrą dangų, atrodo, raižančios stupos netikėtai išnyra iš už medžių, subaltuoja už posūkio ar tarp namų. Visos svarbios: viena – stovinti ne pirmą tūkstantmetį, kita – didžiausia šalyje, prie trečios medinėmis lazdomis paramstytas figmedis, užaugęs iš medžio, po kuriuo Buda patyrė nušvitimą, šakos ir yra seniausias tebeaugantis žmogaus pasodintas medis.

Kandyje – jį pasiekėme po kelių dienų – stūkso didžiulė Budos danties šventykla (Dalada Maligawa). Danties likučiai garbinami iki šių dienų. Mums labiau rūpėjo pats miestas. Ir jis pasirodė bene gražiausias iš visų, aplankytų Šri Lankoje. Ant stačių kalvų su vidury tyvuliuojančia vandens saugykla esantis Kandis (singalų kalba – „didysis miestas“) laikomas paskutine karalių sostine, šio titulo miestas neteko XIX a. pradžioje.

Buvo apmaudu, kad, užuot skyrusios daugiau laiko Kandžiui, važiavome į Anuradhapurą – didžiausią senovėje šalies miestą ir pirmąją Šri Lankos sostinę (380 m. pr. m. e. – 993 m. e. m.), kur auga tas Budos medis. Radome galybę rūmų, vandens talpyklų ir budistų šventyklų griuvėsių. Dar vienoje iš daugybės ankstesnių Šri Lankos sostinių Polonaruvoje (XI–XII a.) griuvėsių taip pat radome – tik gal šiek tiek mažiau. Aš ne tiek dairiausi į senųjų pastatų liekanas, kiek saugojausi atsistoti nugara į Budą – nepagarbu nusisukti nuo jo, jei esi nepakankamai toli. Teko užsiimti kone gimnastika, kad ir nuotraukų turėčiau, ir nė vieno nedideliame plote medituojančio Budos neįžeisčiau.

Šri Lanka gali pasigirti ilgiausiai vyraujančiu budizmu. Šią religiją išpažįsta 70 proc. gyventojų, kiti – hinduizmą (baltų stupų fone išsiskiria margaspalvių dievų figūrėlėmis aplipdytos šventyklos), islamą, krikščionybę (ją atnešė kolonistai portugalai ir britai). Ankstyviausi žinomi budizmo tekstai sukurti šioje saloje. Šri Lankoje žmonės tikintys – eidami pro Budos skulptūras nusilenkia, lanko stupas, visur pilna vienuolių oranžiniais ar vyšniniais drabužiais.

Šventyklose privalu nusiauti batus ir pridengti pečius, rankas iki alkūnių ir kojas iki kelių. Vienos Anuradhapuros šventyklos darbuotoja net pasilenkė, kad įvertintų – dengia Jurgos sijonas kelius ar ne. Kai stovėjo – dengė, kai ėjo – nelabai, todėl teko apsivynioti moters duotu nelabai švariu skuduru. Šalia šventyklų ganosi hinduistų šventomis laikomos karvės. Vienur jos netrukdomos ėda Budai paaukotus lotosus, o kitur šiaip vaikštinėja, braido po šiukšlių pilnus griovius ir trukdo eismui.

Be anglų kalbos

Sulig kiekviena nauja stupa vairuotojas ir truputį gidas (kiek sugebėdavo papasakoti ribota anglų kalba) Opalis ėmė vis labiau nepatikti. Paaiškėjo, kad jis yra praktikuojantis budistas, todėl iš vienos šventyklos į kitą ėjo ne todėl, kad taip nurodė prezidentas, o todėl, kad taip norėjo pats. Po penktos ar šeštos stupos ėmėme protestuoti – jos mažai kuo skyrėsi, be to, mums buvo nesvarbu, kas ten garbinama: dantis, medis ar dar kas nors. Aiškinome žodžiais, rodėme ženklais, šaipėmės jam už nugaros, bet Opalis tik žiūrėdavo rudomis elniuko akimis, linguodamas galva kartodavo „ok, ok“ ir sukdavo prie kitos.

Iš pradžių ta Opalio ir daugelio kitų šrilankiečių veido išraiška kėlė juoką, paskui – neviltį. Neįtikėtina, kad buvusios britų kolonijos gyventojai nemoka angliškai!.. Nors ten lankęsi bičiuliai mums buvo išgyrę šrilankiečių bendravimo sugebėjimus, mes sutikome nedaug žmonių, su kuriais galėjome palaikyti logišką pokalbį. Siutino jų įprotis reikalauti pinigų net už menkiausias paslaugas. Besivaikančių ir šūkaujančių: „Madam! Buy This! Very Cheap! Very Good!“ („Madam! Pirkite! Labai pigu! Labai gera prekė!“) gatvės prekeivių yra daugelyje šalių, bet šrilankiečiai neįtikėtinai įžūlūs. 25 litai gidui už pasakojimą, nors ir visiškai neįdomų, dar neatrodė plėšikavimas, bet kai ranką traukinių stotyje ištiesė žmogelis siūlydamas parodyti, kaip keičiami geležinkelio iešmai, nemandagiai atsukome nugaras.

Tąsyk laukėme traukinio iš nežinia kur esančios Nanu Ojos į nežinia kur esančią Elą. Keliauti traukiniais pigu (už bilietus atidavėme po litą su centais) ir smagu, bet prarandi begalę laiko. Jei ne užsieniečių porą lydėjęs gidas, su kuriuo atsitiktinai susipažinome stotyje, nežinia kaip būtų pasibaigusi visa ta egzotika. Įsitaisiusios sausakimšame vagone ant kietų suolų mėgavomės vaizdais pro langą, bendravome su greta sėdinčiu musulmonu, fotografavau priešais nerimstančią mergaitę.

Maždaug pusiaukelėje – šalia parduotuvėlės vidury miško – sustojome. Keleiviai ėmė šurmuliuoti, kai kurie išlipo, nuėjo apsipirkti, bet nė nemanė grįžti. Mes irgi išlindome. Gidas čiupo mus už rankų ir pasiūlė susikrauti daiktus: „Sugedo priešpriešiais važiuojančio traukinio variklis. Reikės laukti, kol jį pataisys. Mes gaudysime pakeleivingą mašiną, jei norite, prisijunkite.“ Miške sustabdytas vairuotojas pamėtėjo iki stotelės. Kai atvažiavo autobusas, įsitaisiau jo gale. Tik serpantinai mano skrandžiui taip nepatiko, kad buvau beeinanti pas vairuotoją perimti vairo. Dar niekada taip nesidžiaugiau pamačiusi neįmanomąjį Opalį.

Vakarienė už šypsenas

Už kantrybę bendraujant su šrilankiečiais, šventyklų lankymą ir nesuskaičiuojamų Budos skulptūrų apžiūrą apdovanojome save keliomis dienomis prie vandenyno. Salos pakrantės ilgis – 1340 km. Pietuose yra sutvarkytų ir pagulėti malonių paplūdimių, rytuose ir šiaurėje jie – kokius gamta sukūrė. Salą supa koralų rifas, todėl čia gausu nardytojų ir banglentininkų. Mums pakako gultų ant balto smėlio šalia kavinės skambiu pavadinimu „Restaurant Rock View“, bet vos besilaikančiomis sienomis. Šios užeigos šeimininkas – vyrukas su šeima gyvena Vakaruose ir į gimtinę grįžta tik turizmo sezonui – bei jo bičiulis ėmė atvirai su mumis flirtuoti. Ryte atnešdavo po stiklinę šviežių sulčių, vakarais maitindavo ką tik sugautomis žuvimis ir kalmarais. Taigi, nors suplojome nemažą sumą už viešbutį prie pat vandenyno, maistui sutaupėme.

Buvo tik vienas nepatogumas – drėgmė. Išskalbtą maudymosi kostiumėlį galėdavau iš karto temptis ant kūno – vis tiek po kelių valandų būdavo šlapias. Jurga siuto nesusitvarkanti su plaukais, maniškiai susisukdavo spiralėmis. Planuodamos kelionę, stengėmės nepataikyti į liūčių sezoną, nors Šri Lanką jis kamuoja kone ištisus metus: šiaurės rytų dalį – nuo gruodžio iki balandžio, pietvakarių – nuo birželio iki spalio. Nepataikėme: lietus pliaupdavo kiekvieną mielą naktį, bet ryte lyg niekur nieko šviesdavo saulė.

Paskutinę dieną Opalis pakeliui į oro uostą dar pervežė mus per Kolombą. Buvau įsitikinusi, kad šis miestas yra Šri Lankos sostinė, bet paaiškėjo, kad oficiali sostinė yra Šri Džajavardenepura Kotė. Šis, ketvirtas pagal dydį šalies miestas, taip pavadintas buvusio premjero J. R. Jayawardene's garbei, tėra didelis Kolombo priemiestis. O verslo, pramonės, kultūros sostinė vis dėlto yra Kolombas. Per porą valandų įsitikinome, kad jame tikrai neverta gaišti laiko. Visos ankstesnės sostinės, net Anuradhapura, buvo įdomesnės.

Ką dar aplankyti?

* Kalnuose įsikūręs kurortas Nuvara Elija laikomas šalies arbatos centru. Netoliese esančios plantacijos šeimininkai supažindina, kaip auga arbatmedžiai, kaip gaminama arbata, tiesa, vien juodoji, bet ir jos esama įvairių rūšių.

* Matalėje esančiame prieskonių sode ne tik auginami įvairūs Šri Lanką garsinantys prieskoniniai augalai (vanilė, pipirai, gvazdikėliai, cinamonas ir kt.), bet ir gaminami aliejus, balzamas, batikos technika marginami audiniai bei drabužiai.

* Peradenijoje esančiame 59 ha Karališkajame botanikos sode auga maždaug 4 tūkst. augalų: palmių, prieskonių, vaistažolių, orchidėjų, bambukų ir kt.

* Pinaveloje nuo 1975 m. veikia našlaičių drambliukų prieglauda: į ją atvežami džiunglėse rasti vieniši mažyliai. Gyvūnus čia galima paglostyti, pamaitinti, nuprausti.

* Galėje, buvusiame pagrindiniame šalies uoste, iki šiol išlikęs viduramžiais portugalų pastatytas fortas.

* Minerijos, Jalos ar kurio nors kito nacionalinio parko gamtos įvairovė nusileidžia tik esantiems Amazonijoje. Kas penktas iš tenykščių žydinčių augalų ir gyvūnų sutinkamas tik Šri Lankoje. Didžiąją šalies teritorijos dalį užima lygumos, bet centrinėje dalyje plyti kalnynas (aukščiausias kalnas (2524 m) – Pidurutalagala), yra 51 krioklys.

Ko paragauti?

* Kokosų sulčių. Pardavėjas tiesiog gatvėje aštriu peiliu prakerta vaisiuje skylę, įsmeigia šiaudelį, o kai išgeri, atpjauna minkštimo.
* Ryžių miltų makaronų (string hoppers)
* Bananų lapuose keptų ryžių (lamprais)
* Kario
* Duonos papločių (roti)
* Obuolių košę mediniame kevale primenančių medinių obuolių ir šviežiai spaustų sulčių (mums labiausiai patiko avokadų).