Kur anglai panaudoja nebereikalingus daiktus

Žurnalistė Londone ieško būdų, kaip tinkamai panaudoti nebereikalingus turtus.

Populiariausi straipsniai:
- Madingiausi 2014 metų vasaros kirpimai (FOTO)
- Horoskopas rugpjūčio mėnesiui - sėkmė visai čia pat
- Baltymų dieta: -7 kg per 10 dienų
- Karalienė Marija Antuanetė – despotės motinos ir paskalų auka (FOTO)
- Figūrą koreguojančios suknelės iki 100 Lt (FOTO)
- Aštriai marinuoti agurkėliai

Išgelbėti nuo šiukšlyno

Kai materialinių lobių turime daugiau, nei mums nuoširdžiai reikia, kai kurie neišvengiamai tituluojami atliekomis ir keliauja į šiukšlynus, nors dar galėtų būti tinkami vartoti – jei ne tau, tai kaimynui.

Kai pagauni save žiopsančią į lentynų nebeatlaikančias spintas ir svarstančią, kaip tiek turtšlamščio sukaupei, kad net pamiršai, ką turi, supranti – atėjo laikas apsikuopti. Yra keli tolesnio elgesio variantai. Pirma mintis – į šiukšlyną. Tik kad visos šiukšlės vis tiek kur nors nugula. Didžiosios Britanijos atliekų ir resursų veiksmų programos (angl. WRAP) duomenimis, į šalies rinką kasmet patenka apie 600 mln. tonų daiktų, iš jų tik apie 115 mln. tonų perdirbama. Kur dingsta likusi dalis? Nusėda: arba voratinklių okupuotose palėpėse, arba vietinėse Kariotiškėse.

Vadinamųjų drabužių ir batų bankų galima aptikti įvairiuose miestų rajonuose.
Vida Press
2010 m. paskelbus, kad Didžiojoje Britanijoje po aštuonerių metų nebeliks vietos šiukšlynams, šalis imta pašaipiai vadinti Europos šiukšliadėže. Kiekvienais metais ji atsikrato beveik 60 mln. tonų šiukšlių. Daugiausia užkasama po žeme. Tiesa, neretai tos vadinamosios šiukšlės yra geri daiktai – drabužiai, baldai, namų apyvokos reikmenys... Čia ir bėda. „Išmesiu lauk“ iš tikrųjų reiškia: „Šito daikto nebenoriu ir už jį nebesu atsakingas, – tinklaraštyje „Zero Waste“ („Nulis atliekų“) rašo Ponu Žaliuoju pasivadinęs susirūpinęs pilietis. – Tas „lauk“ visada yra kur nors kitur... Tačiau juk nėra tokios stebuklingos juodos skylės, kuri surinktų visus mūsų nebenorimus daiktus ir rastų jiems naujus mylinčius namus. Kai išmetame ką nors lauk, tai paprastai reiškia, kad daiktas keliauja kur nors kitur, bet tas „kitur“ nėra laiminga vieta.“
O kas, jei tokia būtų?

Labdaros krautuvės

Britų labdaros krautuvės – vieta, kur prekiaujama gyventojų suaukotais daiktais „iš antrų rankų“, o visas pelnas skiriamas motininei labdaros organizacijai. Labdaringos prekybos asociacijos (LPA, angl. Charity Retail Association) duomenimis, šalies labdaros parduotuvės pernai atnešė 220 mln. svarų (apie milijardą litų) pelną; jose darbuojasi daugiau kaip 200 tūkst. savanorių. Labdaros organizacijos yra trečiasis sektorius (po valstybinio ir privataus), kurio veikla aprėpia bene kiekvieną šiuolaikinio socialinio gyvenimo aspektą – vėžio tyrimus, saugių gatvių iniciatyvas, paramą benamiams žmonėms ar valkataujantiems gyvūnams ir kt. Tai – gerų darbų sektorius, o finansuoti save jis turi pats (t. y. rinkti aukas iš gyventojų ir įvairių fondų).
Labdaros krautuvėms esu nunešusi daug krepšių nebenešiojamų drabužių (ir tiek pat nusipirkusi jose kitų), o vieną pavasario dieną imu ir įsidarbinu savanore vietos krautuvėje, įkurtoje su skurdu kovojančios krikščioniškos organizacijos „St. Vincent de Paul Society“.

...O kitu atveju šios suknelės būtų nusibaigusios šiukšlyne.
Vida Press
Bendradarbių tądien turiu beveik dešimt (pirmadienis – įnirtingo tvarkymosi diena). Su parduotuvės vadybininke Louise – ji nervingai reguliuoja, kad viskas vyktų tvarkingai, prasilenkdamos vis padejuojam, koks bjaurus oras (vidurdienį tamsu, vėjas drasko praeivių skėčius); bandau kalbinti kainas ant kompaktinių diskų klijuojantį jaunuolį Thomą, tačiau jis drovisi ir į klausimus atsakinėja tik trumpais sakiniais; kitas jaunuolis džiugiai pasakoja, kad „St Vincent‘s“ savanoriu dirba jau pusę metų, įgijo daug įgūdžių ir kitą mėnesį galbūt gaus lentynų kroviko darbą „Tesco“ prekybos tinkle. „Laikom kumščius“, – nuoširdžiai drąsinu, kai jis nudelbęs akis prisipažįsta nebesuskaičiuojantis, į kiek vietų siuntė savo gyvenimo aprašymą, bet jokio atsako negavo. Drauge patylim, kol parduotuvės vadovas Stewartas paprašo mane sudėlioti ant vežimėlio senas knygas nugarėlėmis į viršų.

Pabaigusi šį darbelį kiūtinu į rūšiavimo sandėlį. Ten patenku į spąstus: drabužius garinantis Luke‘as, sužinojęs, kad esu iš Lietuvos, apipila klausimais: „Ką manai apie įvykius Ukrainoje? Ar Lietuvoje turite problemų su rusakalbiais gyventojais? Kodėl Rytų Vokietija Berlyno sieną pastatė tik 1961-aisiais?“ Luke‘ui – apie trisdešimt, jis yra baigęs universitetą – istoriją ir politinius mokslus, tad akivaizdžiai nori padiskutuoti apie tai su gyvu eksponatu iš Rytų Europos. Luke‘as ieško darbo (deja, bergždžiai), o kad netūnotų namuose rankų sudėjęs, ateina čia nemokamai padirbėti. Mūsų politines diskusijas nutraukia Martha: „Negalit dirbdami kalbėtis?“ Martha – smulkutė pensininkė, parduotuvės veteranė – čia savanoriauja jau kelerius metus, dar dainuoja chore, kurį BBC kartais rodo per televiziją. Su pasididžiavimu pakviečia mane į savo koncertą mėnesio gale ir toliau moko teisingai kabinti ant drabužių kainas. „Martha, kiek prašom už šią suknelę?“ – paklausiu. Ji per sekundę nužvelgia drabužį ir atsako: „Graži suknelė. Keturi svarai. Arba penki, geriau penki.“ Taip ir parašau. Aplink mane – krūvos kažkam jau nereikalingų drabužių, batų, įvairių daiktų. Jie taps įperkamu grobiu kitiems žmonėms ir kartu finansuos „St Vincent‘s“ projektus.

Man čia gera dvasiškai. Ne draugų ieškoti atėjau, bet radau pagarbią atmosferą, atskirą pasaulį, kuriame žmonės nesišvaisto bevertėmis kalbomis apie nesvarbius dalykus. Luke‘as vėl užklausia apie Berlyną, Louise atbėga pasidaryti arbatos, kažkas nešioja knygų pilnas dėžes, o aš svarstau, kad teisus buvo Stewartas taukšdamas apie bendruomenės dvasią.

Labdaros parduotuvėse per išpardavimą galima įsigyti gražių drabužių už porą svarų (apie 8 Lt).
Vida Press
Stewartas Bruce‘as yra „St Vincent‘s“ vadovo pavaduotojas, kitaip tariant – rimtas viršininkas. Iš Belfasto (Šiaurės Airija), šneka greitakalbe ir turi įprotį pašnekovą kumštelėti – taip akcentuoja savo juokelį ar sakinio svarbą. Vedžiodamas mane po krautuvę, jis pasakoja, kad maždaug 60 proc. suaukotų daiktų yra geri, kiti – netikę. Kai kurie netinkami todėl, kad neatitinka saugos reikalavimų, pavyzdžiui, dviračio šalmą ar vaiko automobilio kėdutę galima parduoti tik visiškai naują; žaislai turi būti pažymėti ES standartus atitinkančiu ženklu „CE“, baldai – pagal Britanijos gaisro saugos reikalavimus. Smirdančiais, suplyšusiais drabužiais, taip pat – be sagų ar užtrauktukų, skylėtais batais „St. Vincent de Paul Society“ neprekiauja. „Šlamšto mes nepardavinėjame“, – paaiškina Stewartas. Skarmalai sukraunami į didžiulius juodus maišus ir atiduodami perdirbti. Taigi ir paplyšę drabužiai organizacijai atneša pinigėlių, kad ir nedaug.

Gyventojai dažniausiai aukoja drabužius ir knygas. Tiesa, šioms Stewartasišrankus, nes jomis užkrauti visi sandėlio kampai. Daugiausia dovanų sulaukiama šeštadienio popietę – kai žmonės tvarkosi namus. Stewartas siekia savo kuruojamą parduotuvę paversti „progresyvia pardavimo aplinka“, todėl itin rūpinasi vitrinų apdaila. „Noriu, kad tinkamų daiktų čia rastų ir vargingesnis pensininkas, ir į diskotekas vaikštantys jaunuoliai“, – sako jis. Mums besišnekant, prie Stewarto prisigretina bent trys žmogeliai – atėjo pasisveikinti, paklausti, kaip reikalai. Būtent tokio bendravimo čia ir siekiama: juk pirkėjai, kai juos maloniai aptarnauja, kai jaučiasi laukiami, teigiamą žinią perduos savo socialiniuose ratuose. Ir aš dirbti pasirinkau būtent šią parduotuvę, nes kiekvienąkart lankydamasi joje pasišneku su darbuotojais. „Savanoriai yra mūsų parduotuvės stuburas, pagrindinė atrama, – patvirtina Stewartas. – Todėl su jais reikia elgtis itin pagarbiai. Šie žmonės to nusipelno, nes dovanoja savo laiką.“

Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Stewartas sako, kad labdaros parduotuvė verslo požiūriu nesiskiria nuo pelno siekiančios: ji turi save išlaikyti ir dar uždirbti pinigų geriems organizacijos darbams finansuoti. Kita vertus, per pastaruosius dešimtmečius tokios prekyvietės gerokai pasikeitė – šiandien čia apsipirkinėja įvairių socialinių sluoksnių žmonės. „Jos nebėra tik pagyvenusių poniučių reikalas“, – šypsodamasis sako Stewartas. „Kodėl?“ – klausiu, nors atsakymą ir pati žinau. „Ši šalis yra bankrutavusi. Žmonės yra sumautai bankrutavę!“

Britų tradicija

Turint galvoje aplinkos apsaugą, panaudoti daiktą iš naujo yra daug protingiau, nei jį perdirbti, nes perdirbimo procesas reikalauja papildomos energijos ir resursų. Labdaringos prekybos asociacijos duomenimis, kiekviena labdaros parduotuvė per metus perfiltruoja vidutiniškai 34 tonas nebereikalingos tekstilės. Skaičiuojama, kad Britanijos labdaros parduotuvės padeda sumažinti CO² emisiją daugiau nei 7 mln. tonų. Maždaug 85 proc. prekių suaukoja gyventojai; kai kuriose prekiaujama naujais daiktais, pvz., savo logotipu pažymėtais niekniekiais arba etiškai pagamintais kava ir šokoladu.

„Oxfam“ yra didžiausia Britanijoje nevyriausybinė labdaros organizacija, Oksforde atidariusi pirmąją modernią labdaros parduotuvę.
Vida Press
Labdaros parduotuvės žemas kainas kapitalizmo kanibalizmo sąlygomis gali išlaikyti tik su savanorių darbuotojų ir valstybės pagalba: pagal Jungtinės Karalystės įstatymus, jos nemoka korporacijų pelno mokesčio (nes dirba labdaringu tikslu), PVM, iš valstybės biudžeto apmokama 80 proc. jų patalpų nuomos kainos. Likusius 20 proc. savo nuožiūra gali padengti vietos savivaldybė, tačiau šių biudžetą centrinė valdžia karpo taip nuožmiai, kad entuziazmo jos neberodo. Tai – viena priežasčių, kodėl kainos labdaros parduotuvėse pastaraisiais metais pradėjo kilti.

Labdaros krautuvių pirmtakės – XIX a. galingos krikščionių labdaros organizacijos „Gelbėjimo armija“ (angl. Salvation Army) atidarytos dėvėtų drabužių parduotuvės, kuriose miesto varguoliai galėjo įsigyti pigių apdarų. Kai kurios labdaros organizacijos per Antrąjį pasaulinį karą irgi turėjo panašių prekyviečių, o surinktus pinigus skyrė gyventojų negandoms lengvinti. Dabartiniu principu veikiančios parduotuvės atsirado po karo. Pirmoji – organizacijos „Oxfam“, ji atidaryta Oksforde 1947 m. Veikia iki šiol. Idėja kilo, kai į „Oxfam“, jai išleidus atsišaukimą, kuriuo gyventojai kviesti padėti skurstančiai Graikijai, ėmė plaukti aukojami drabužiai ir antklodės. Priaukota tiek daug, kad organizacija nusprendė atidaryti nuolatinę parduotuvę. Tada šios pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Pastaruoju metu labdaros krautuvių Jungtinėje Karalystėje, remiantis LPA duomenimis, yra apie 10 tūkst. 200 ir jų vis daugėja.

Atiduoti tam, kam reikia labiau

O gal nebereikalingą daiktą galima tiesiog padovanoti nepažįstamam žmogui, kuriam jo reikia labiau nei tau? Tokiu principu veikia interneto tinklas „Freegle“: nariai paskelbia, kokius daiktus nori padovanoti ar kokio jiems labai reikia; atsiliepi į žinutę, susitari dėl susitikimo ir apsikeiti. Štai viena „Freegle“ narė Yvonna iš Hull miestelio dalijasi savo istorija: „Mano labai didelis ir labai senas šaldiklis nusprendė nebešaldyti. Ką daryti? Į automobilį netelpa, savivaldybė pareikalavo susimokėti už jo išvežimą. Atiduoti? Kas gi ims sugedusį šaldiklį? Vis dėlto nusprendžiau pabandyti, ir jau kitą dieną smagi jauna pora jį išsivežė. Pasirodo, tie žmonės turi nedidelį ūkį, tad mano buvusio šaldiklio jiems reikėjo kiaulių ir vištų ėdalui laikyti – ten žiurkės nelenda. Taigi nepamiršk: jei koks nors daiktas tau yra šiukšlė, kitam žmogui jis gali labai praversti.“

„Gelbėjimo armija“ (angl. Salvation Army) – labdaros parduotuvių pirmtakė.
Vida Press
Tinklas „Freegle“ (pavadinimas kilęs iš angliško žodžių Freely Given, Locally, Easily, liet. – nemokamai duodama, vietoje, paprastai) įkurtas Britanijoje 2009 m. Iniciatyva paremta idėja, kad tai yra vieta atiduoti tai, ką turi ir ko tau nereikia, bei gauti tai, ko neturi ir tau reikia. Šiandien tinkle veikia 390 grupių, jose yra daugiau nei pusantro milijono narių (tikslus skaičius šio kovo pradžioje buvo 1.615.369). Tiesa, ne visi yra nuolat aktyvūs. „Freegle“ žiniasklaidos koordinatorė, viena Braitono grupės varomųjų jėgų Cat Fletcher pasakoja, kad dauguma narių apsireiškia tam tikru sezonu, pavyzdžiui, pavasarį (pradėjus kuoptis), po Kalėdų (nutarus atsikratyti nepatikusiomis dovanomis)... Arba nutikus svarbiems gyvenimo įvykiams, pavyzdžiui, gimus vaikui, kraustantis į naują butą, steigiant verslą ir kt.

Klausiu Cat, kaip žmonės, gyvendami tokiame vartotojiškame pasaulyje, visgi sugeba dalintis su kitais negaudami iš to piniginės naudos. Ji nurodo keletą priežasčių. Pirma – suvokimas, kad išmesti vartoti dar puikiai tinkamus daiktus yra tiesiog kvaila. Antra – siekis saugoti aplinką: neperkant naujo daikto, mažiau sekinami gamtos ištekliai, juk visi daiktai yra gaminami iš Žemės resursų, o šie nėra beribiai. Ne mažiau svarbus ir socialinis aspektas: dovanodamas padedi žmonėms, kurie neišgali įpirkti jiems reikalingo daikto. Be to, – patogu: jei nusprendei atsikratyti skalbimo mašinos, nereikia sukti galvos, kaip ją išvežti, nes „Freegle“ veikia principu „tu man padovanoji, o aš ateinu ir pasiimu“. Reikšmingas ir grįžtamasis ryšys: jei ką nors, užuot pardavęs, atiduodi nemokamai, prarandi pinigų, tačiau juos netiesiogiai atgausi pats gavęs ką nemokamai. Priklausydamas „Freegle“ grupei jautiesi tarsi bendruomenės dalis, gali susipažinti su naujais žmonėmis. Pagaliau nenuneigiamas ir pasitenkinimo savimi jausmas: „Šiandien padariau gerą darbą“.

Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Apskaičiuota, jog vasario mėnesį Britanijoje išdalyta 677 tonos daiktų. Teisiškai atsakomybę už tinkle „Freegle“ dovanojamus ar gaunamus daiktus prisiima vartotojai. Draudžiama keistis ginklais, narkotikais ir vaistais. Nariai taip pat atsakingi už tikrovę atitinkantį gėrybių apibūdinimą.

Jau septynerius metus Braitono grupę savanoriškai moderuojanti Cat šventai tiki „Freegle“ nauda. „Mano siekis – teikti bendruomeninę paslaugą, kuri padeda mažiau švaistyti ir eikvoti, padeda žmonėms ir taupo pinigus“, – sako ji. „Mano mieste – 273 tūkst. gyventojų, Braitono „Freegle“ grupėje – kiek daugiau nei 18 tūkst. narių, kiekvieną savaitę prie jų prisideda dar 60–100 naujų. Kiekvieną mėnesį grupėje paskelbiama maždaug 1,5–2 tūkst. žinučių, daiktų vidutiniškai iškeičiama apie 10 tonų.“

Vida Press
„Freegle“ socialiniuose tinkluose „Twitter“, „Facebook“ aktyviai skleidžia žinią apie daiktų antrinio (ir tretinio) panaudojimo vertę ir skatina žmones nešvaistyti. Kita vertus, toks didžiulis tinklas (pusantro milijono vartotojų) turbūt susiduria ir su iššūkiais? Cat mini kompiuterinių įgūdžių stoką – kai kurie nariai nemoka gerai naudotis internetu, veiksmingai komunikuoti. Atsiranda tokių, kurie sutartą valandą nepasirodo. Kartais kamuoja socialinės problemos: tie, kuriems sunkiausia finansiškai, dažnai neturi kuo išsivežti dovanotų gėrybių, pvz., šaldytuvo. Prisideda ir vadinamieji šiukšlintojai (kaip sako Cat, – „kvailos internetinės suktybės“). Nuo tokių tinklą „Freegle“ saugo pasišventę aktyvistai – kompiuterių ekspertai.

„Freegle“ pirmtakas „Freecycle“ (pavadinimas kilęs iš dviejų angliškų žodžių: Free – nemokamai, Recycle – perdirbti) atsirado prieš dešimtmetį, kai Tuksono miesto (JAV, Arizona) gyventojas Deronas Bealas elektroniniu laišku pakvietė pažįstamus keistis nebereikalingais daiktais. Tuo metu, dirbdamas su ne pelno siekiančia organizacija, renkančia išmetamus daiktus perdirbti, Deronas pagavo save siūlantį dar visai gerus daiktus nemokamai atiduoti kitoms ne pelno organizacijoms. Taip gimė idėja: kam į šiukšlynus vežti tai, ką kaimynas ar dar nepažįstamas miestietis gali panaudoti? Šiuo metu „Freecycle“ turi daugiau nei 5 tūkst. grupių ir beveik 7 milijonus narių 85-iose pasaulio šalyse.

Alternatyva – prekiauju pats

Jei stinga pinigėlių, tačiau yra laiko, nebereikalingus lobius galima parduoti. Už nedidelę kainą, bet vis tiek tai – pinigai... Yra du būdai: paskelbti internete arba pačiam įsitaisyti prekystalį. Štai Didžiojoje Britanijoje, kad būtų lengviau, organizuojami specialūs turgeliai, žinomi kaip „Car boot sale“ (Lietuvoje tokie vadinami Bagažinių turgumi – mat daiktai, kuriais prekiaujama, dažniausiai būna sudėti tiesiog ant transporto priemonės). Londone tokių turgelių (dažniausiai jie vyksta savaitgaliais), kuriuose prekiauja ne profesionalūs prekybininkai, o diletantai (t. y. aš ir mano chebra), gausu.

Vadinamasis bagažinių turgus vietos mokyklos kieme (ne mokslo dienomis!).
Vida Press
Štai kartą nutempiau savo drapanas į rajono pradinės mokyklos kieme vykstantį turgelį ir radau jame puikų žieminį paltą už 10 svarų (40 Lt). Gerai ir man, ir pardavėjai. Gerai ir paltui – neteks trūnyti spintoj ar po žeme.
Nes išmesti lauk... O kur tas „lauk“?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis