Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Magija: ką mėgsta ir ko nekenčia pinigai
- Jekaterina II – nimfomanė Rusijos imperatorienė, mirusi tualete
- Rudeniop madingiausiosios avės patogią avalynę
- Geriausios liekninančios iškrovos dietos – per dieną ištirps iki 3,5 kg
- 7 komplimentai, kuriuos nori išgirsti vyrai
- Cukinijų-morkų mišrainė žiemai

Neseniai teko būti dviejų maisto mėgėjų įsiliepsnojusios diskusijos apie kavos su pienu gėrimo Italijoje subtilybes liudininke. Tokią, pasak gurmanų, ne per pusryčius geria tik nieko nesuprantantys turistai. Tiesa slypi kažkur tarp juoda ir balta, bet tik ne tada, kai ta juoda yra kava, o balta – kapučino puta. Kavą su pienu gerti po pietų Italijoje yra nedovanotina.

Geriausia kava pasaulyje

Klaidos, kad gurmanų nebūčiau pavadinta kvaila amerikiete, Milane stengiuosi nedaryti. Per pusryčius, užsukusi į netoli viešbučio, kuriame apsistojau, veikiančią kavinę „Sant Ambroeus“ (ji įkurta 1936 metais), užsisakau kapučino. Turbūt pakartosiu visiems žinomą banalią tiesą, bet tokios skanios kavos kaip Italijoje nėra niekur kitur pasaulyje. O tokių nepakartojamų abrikosų džemu įdarytų kruasanų – ir jokioje kitoje pasaulio kavinėje. Esu beveik tikra, kad šių bandelių pagrindas yra sviestas, bet koks skirtumas, jei tuo sviestu teptas kelias į rojų?

Kelias minutes paėjus pėsčiomis nuo „Sant Ambroeus“, prabangiomis parduotuvėmis garsėjančioje Montenapoleone gatvėje, stovi kita istorinė Milano kavinė (dabar ir konditerijos parduotuvė) „Cova“.

Šią, buvusio Napoleono armijos kareivio ir kepėjo Antonio Covos įkurtą 1817 metais šalia teatro „La Scala“, labai mėgo tuometė grietinėlė: aktoriai, rašytojai, aristokratai... Deja, per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo subombarduota, o 1950 metais atidaryta kita – tik jau Montenapoleone gatvėje. Kavinėje „Cova“, kaip ir prieš du šimtus metų, lankosi spalvinga publika: tiek visada elegantiškai atrodantys greta dirbantys milaniečiai, tiek save parodyti ir į kitus pažiūrėti užsukantys turistai iš Rytų Europos ir Azijos. Šiais laikais „Cova“ turi turistinės kavinės reputaciją, tačiau čia vis dar kepamas vienas geriausių tradicinių milanietiškų kalėdinių pyragų (panettone) su razinomis ir cukatomis. Beje, – pagal dviejų šimtų metų senumo receptą. Vienas pirmųjų šio „Covos“ kepinio gerbėjų – Giuseppe Verdi: kompozitorius jį, dar šiltą, dažniausiai nešdavo savo žmonai Giuseppinai Streponi.

Prieš pat Velykas, kai čia lankiausi, „Covos“ konditerijos skyrius buvo nukrautas balandžius primenančiais pyragais (colomba di Pasqua) – velykine kalėdinio atmaina. Šį kvapnų, cukruje mirkytomis apelsinų žievelėmis ir kitais vaisiais gardintą kepinį geriausia valgyti labai šviežią – tada jis tirpsta burnoje.

Geriausi pasaulyje ledai

Pietauti po tokio saldaus ryto važiuoju į niekuo neišsiskiriančiame gyvenamajame rajone esančią užeigą „La Bettola di Piero“. Geriausi italų virtuvės patiekalai, kokius tik man kada nors yra tekę ragauti, buvo pagaminti paprastuose, dažnai šeimoms priklausančiuose kuklaus interjero restoranuose. „La Bettola di Piero“ mano užsakymą patvirtina vyras, kuris yra ir restorano savininkas, ir padavėjas, o galbūt ir virėjas.

Lombardijos, Milano, kaip, beje, ir kitų Italijos regionų, virtuvių genialumas yra jų paprastumas ir geros kokybės produktai. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir šio krašto užeigų valgiaraščiai. Vėlyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį Italijos virėjai ir smaguriai negali atsidžiaugti Romos regione gausiai derančiomis salotomis, itališkai vadinamomis puntarelle. Jos tradiciškai valgomos labai jaunos, su šiltu sūdytų ančiuvių ir alyvuogių aliejaus padažu. Kad šis neatauštų, „La Bettola di Piero“ savininkas po indeliu uždega nedidelę žvakutę. Tereikia mirkyti jame salotų lapelius ir mėgautis puikia sūraus ir kartaus skonių derme (padažas – jūros vandens sūrumo, o salotos – kartokos).

Viešnagė Šiaurės Italijos sostinėje neapsieina ir be tradicinio milanietiško rizoto su šafranu (risotto alla Milanese). Manoma, kad ryžius šio miesto ir jo apylinkių gyventojai pradėjo vartoti XVI a., kai Milano hercogystę ėmė valdyti Ispanija. Rizotas Milane valgomas vienas arba kaip garnyras – pavyzdžiui, prie veršienos su baltuoju vynu troškinio (osso bucco).

Mano mėgstamiausia milanietiško rizoto variacija vadinasi risotto al salto. Galima spėlioti, kad šis patiekalas atsirado per klaidą – kai virėjas, norėdamas keptuvėje pašildyti vakarykštį rizotą, jį tiesiog primiršo. Taip gimė rizoto atmaina – su parmidžanu apkeptas vakarykštis rizotas. Patiekalai traškiu paviršiumi ar duonos plutelė – mano silpnybė. Šis itin paprastas patiekalas – ne išimtis. Jo viršus šiek tiek apdegęs ir net labai traškus.

Po pietų suvalgyti tradicinio šalto deserto ar itališkų ledų (vadinamuosius gelato, gelati ledais galima vadinti tik simboliškai, nes jie yra ne tokie riebūs ir šalti kaip mums įprasti) – tokia pat svarbi itališko gyvenimo meno dalis, kaip ir išgerti puodelį espreso.

Rekomenduoju neseniai mano atrastą užeigą „Il Massimo del Gelato“ – ji yra šiaurinėje miesto dalyje, dešimt minučių kelio taksi nuo miesto centro. Čia vaisių šerbetas tokio natūralaus skonio, kad atrodo – valgai pačius vaisius. O labiausiai ši nedidelė kavinė garsėja šokoladiniais ledais. Jų čia siūloma paragauti net dešimties rūšių: 100 proc., su 75 proc. šokolado, su romu, cinamonu ir aitriąja paprika, riešutais, apelsinų likeriu „Grand Marnier“… Esu tikra, kad čia desertą sau atras net didžiausias šokolado snobas.

Pas Aimo ir Nadią

Paskutinė mano kulinarinės kelionės Milane stotelė – tai dar toliau nuo centro, beveik priemiestyje, įsikūręs kultinis dviem „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtas restoranas „Il Luogo di Aimo e Nadia“.

Jį 1962 metais atidarė sutuoktinių pora Aimo ir Nadia Moroni. Aimo, kaip ir dauguma Italijos šefų, maisto gaminimo paslapčių išmoko iš savo mamos (ji dirbo virėja kilmingų Toskanos šeimų namuose). Kai vyriškis po penkiasdešimties metų darbo virtuvėje išėjo į pensiją, jį pakeitė du naujos kartos šefai – Fabio Pisani ir Alessandro Negrini.

Kad šie tęsia toskanietiškas, kitų Italijos regionų maisto gaminimo tradicijas (svarbiausia jų – naudoti kokybiškus vietos produktus), galima spėti iš padavėjo: alyvuogių aliejų „Terre di Siena D.O.P.“ prie į krepšelį gražiai sudėtos ką tik iškeptos duonos jis pristato lyg itin prabangų vyną.

Intensyvaus skonio geltono topazo spalvos aliejaus skonis toks, kad atrodo, lyg ragautum visa, ką geriausia gali pasiūlyti derlinga Toskanos žemė ir ją kaitinanti saulė.

Dar vienas šiame restorane ragautas patiekalas buvo paruoštas iš Ligūrijos jūroje ne per seniausiai plaukiojusio langusto: su mandarinų sultimis, migdoliniu kremu, šiek tiek apkeptas, o viduje beveik žalias. Mintimis jis nuskraidino mane į Toskanos platumas ir Ligūrijos jūros gelmes. Duoklę Milanui „Il Luogo di Aimo e Nadia“ šefai atiduoda jau minėtu tradiciniu veršienos troškiniu įdarytais dideliais koldūnais (patiekalas gardinamas iš Sardinijos atsivežtu šafranu). Beje, visi Fabio ir Alessandro patiekalai alsuoja paprastumu. Pagaminti ką nors paprasta, kad svečiai tą „ką nors“ prisimintų visą gyvenimą, turbūt ir yra geriausių Italijos šefų paslaptis.