Kino mėgėjai lapkričio mėnesį tradiciškai skiria Europos šalių kino forumui „Scanorama“. Festivalio rengėjai atskleidžia, ko tikėtis šiemet.
Kino maratonas
Šių metų filmai siūlo akistatą su savimi, dar kartą pasitikrinti ir sudėlioti vertybes. Dvyliktą kartą rengiamoje „Scanoramoje“ šiemet trylika programų („Naujienos iš Šiaurės“, „Kertant Europą“, „Neišgalvotas gyvenimas“, „Specialusis seansas“, „Naujasis Baltijos kinas“, „Šiaurės pašvaistė“, ir kt.), jose bus parodyta daugiau kaip 100 filmų. Festivalio organizatoriai parengė retrospektyvas „Theodoras Angelopoulas iš arčiau“ ir „Joanna Hogg iš arčiau“, „In memoriam Icchokas Meras“ bei lietuvių režisieriaus Šarūno Barto jubiliejui skirtą seansą.
Festivalis bus atidarytas lapkričio 6 dieną Vilniuje „Auksiniu liūtu“ Venecijos kino festivalyje apdovanotu švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmu „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“. Kino forumas užsivers juosta „1001 gramas“ (rež. Bentas Hameris).
Kino festivalio rengėjai rekomenduoja nepraleisti ir filmų „Skausmas ir džiaugsmas“ („Jis mane sukrėtė savo turiniu“, – teigia festivalio organizatorė kinotyrininkė Gražina Arlickaitė. Pasak jos, tai tikra šiuolaikinio žmogaus drama), „Tūkstantį kartų labanakt“ (jame vaidina neprilygstamoji Juliette Binoche), „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ („tai filmas, kuriam iš pradžių priešiniesi, bet galiausiai jis tave įtraukia“, – apie filmą sako G. Arlickaitė).
Pakalbėkime apie kiną
Be iškilių kino pasaulio asmenybių (norvegų režisieriaus Eriko Poppe’o, danų – Nilso Malmroso, lenkų kino kūrėjų Grzegorzo Jaroszuko, Lecho Majewskio ir Krzysztofo Zanussio, amerikiečio Frako Pavicho ir kt.), į festivalį atvyks viena įdomiausių šiuolaikinių britų kino kūrėjų Joanna Hogg.
Į Lietuvą atvykstanti režisierė pati pristatys savo filmus ir dalyvaus pirmą kartą rengiamoje naujoje programoje „Pokalbis su režisieriumi“ („Director’s Talk“). Susitikime ji žada atvirai papasakoti, kaip gimsta kinas.
Festivalio meno vadovė Gražina Arlickaitė prisimena pažintį su viena ryškiausių britų kino kūrėjų viename kino festivalyje. „Abi jau buvome išdalijusios savo vizitines korteles, tad brūkštelėjome telefono numerius ir elektroninio pašto adresus kažkur ant servetėlės kampo“, – pasakoja ji. Netrukus kino entuziastei parašė laišką, pakvietė atvažiuoti į Vilnių, bet atsakymo nesulaukė. Tik vėliau sužinojo iš J. Hogg asistentės, kad režisierė ruošiasi vizitui.
Filmai rekordininkai
Šių metų festivalyje bus ir daugiau žvilgsnio į filmų kūrimo užkulisius: pristatomi filmai rekordininkai. Tai filmai, kurie į kino istoriją pateko dėl metų metus trukusio kūrybinio proceso ir atrasti po 40 metų, sukurti po 23 metų pertraukos, kurti 13 metų arba... nesukurti visai.
Iš tokių filmų – vokiečių režisieriaus Volkerio Schlöndorffo „Baalas“, sukurtas 1969 metais ir didžiuosius ekranus pasiekęs tik 1971-aisiais. Debiutinis režisieriaus filmas apie legendinį vokiečių modernistą ir anarchistą greit buvo uždraustas rodyti, o iš stalčiaus ištrauktas ir vėl atrastas tik šiemet.
Po 23 metų pertraukos sukurtas ilgai lauktas legendinio kino režisieriaus Alejandro Jodorowsky’io naujausias filmas
Įdomi ir dar vieno istorija A. Jodorowsky’io filmo – „Kopa“ – istorija. Prie šio filmo scenarijaus režisierius plušo dešimt metų, bet... jo taip ir nesukūrė. Pagal režisieriaus sumanymą, filmas turėjo trukti 12 valandų. Amerikiečių režisierius Frankas Pavichas (beje, turintis lietuviško kraujo) pernai pristatė dokumentinį filmą „Jodorowsky’io kopa“, kuriame ieško atsakymų į klausimus, koks šis filmas turėjo būti ir kodėl žiūrovai jo taip ir nepamatė. F. Pavichas už šį darbą Kanų kino festivalyje buvo nominuotas „Auksinės kameros“ apdovanojimui.
Dar vienas rekordininkas – amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio filmas „Vaikystė“ (2014), kurtas 13 metų. Jame pasakojama Meisono istorija nuo 5-ojo iki 18-ojo gimtadienio, todėl žiūrovai tampa vaiko kelionės į suaugusiųjų pasaulį liudininkais. Filmavimo aikštelėje užaugo ir pagrindinio vaidmens aktorius Elltaras Coltraine’as. „Norėjau, kad filmas būtų kaip gyvenimas – pereinantis nuo vieno įvykio prie kito“, – sako režisierius. Berlyno kino festivalyje už šio filmo režisūrą jis pelnė „Sidabrinio lokio“ apdovanojimą.
Pirmasis lietuviškas erotinis dokumentinis filmas
Šių metų festivalyje bus pristatytos trys lietuviškų dokumentinių ilgametražių filmų premjeros: Giedrės Žickytės „Meistras ir Tatjana“, Audriaus Stonio „Avinėlio vartai“ ir Julijos Zubavičienės „Lida, Vanda, Liusia“.
G. Žickytė ketverius metus kūrė fotografo Vito Luckaus portretą: maištingo kūrėjo, aistringos meilės ir makabriška tragedija pasibaigusio gyvenimo istoriją. Vilniuje jis gyveno su gražuole žmona Tatjana – jiedu buvo viena ryškiausių 7 deš. porų, augino dukterį ir... tikrą liūtą. Režisierė įkalbėjo fotomenininko našlę Tatjaną Luckienę-Aldag įsiamžinti juostoje ir papasakoti apie tragiško likimo savo vyro gyvenimą bei kūrybą. „Šis filmas man labai svarbus. Jame – tikras, nesumeluotas gyvenimas. O Vito Luckaus našlė Tatjana atvėrė ne tik savo namus, bet ir širdį“, – teigia kūrėja ir šypteli, kad, ko gero, „Meistras ir Tatjana“ bus pirmasis lietuviškas erotinis dokumentinis filmas – jame itin daug atvirų erotiškų fotokadrų. Beje, į filmo premjerą atvyks ir pati T. Luckienė-Aldag.
Originalus ir A. Stonio dokumentinis filmas „Avinėlio vartai“ apie krikšto kilmę, sukurtas bendradarbiaujant su Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio vienuolyno namų vyresniuoju broliu Gediminu Numgaudžiu. Nuo 2007-ųjų dvasiškis kuria ir prodiusuoja filmus. Pasak kūrėjų, filmo kelias nebuvo labai lengvas, tačiau labai laukiamas.
Režisierė J. Zubavičienė susodino savo tris močiutes į automobilį ir išsiuntė į Londoną. „Gyvenime jos niekada nesusitiktų“, – sako dokumentinio filmo „Lida, Vanda, Liusia“ kūrėja.
Europos šalių kino forumas vyks lapkričio 6–23 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
