1942 m. tykiame Oksfordo grafystės kaime rožėmis apaugusiame namelyje gyveno elegantiška moteris su trimis vaikais ir vyru, dirbančiu fabrike netoliese. Ursula buvo draugiška, bet santūri, angliškai kalbėjo su vos juntamu užsienietišku akcentu. Gyveno paprastai, niekuo neišsiskyrė iš kitų. Kaimynai apie ją žinojo nedaug.
Už mielo šeimos moters fasado slėpėsi kita moteris – sovietų agentė slapyvardžiu Sonia, Raudonosios armijos pulkininkė, šnipų kontrolierė. Būtent ji perdavė Sovietų Sąjungai mokslines paslaptis, įgalinusias sukurti atominę bombą.
Tai tikra Ursulos Kuczynski, įtakingos ir turtingos Berlyno žydų šeimos atžalos, istorija: kaip ji tapo komuniste ir sovietų agente. Per ilgą šnipinėjimo karjerą ją medžiojo kinų slaptoji policija, japonų saugumas, naciai, MI5, MI6 ir FTB – ir nuo visų jai pavyko išsisukti.
Be kitų dalykų, jos sėkmei padėjo ir tam tikras Vakarų specialiųjų tarnybų naivumas bei tam metui būdingas „mačistinis“ moterų gebėjimų nuvertinimas.
B. Macintyre’as, turėjęs unikalią prieigą prie Sonios dienoraščių, laiškų ir anksčiau nepublikuotos informacijos, parašė knygą ne tik apie legendinę šnipę, prisidėjusią prie to, kad pasaulis keliems dešimtmečiams „įšaltų“ branduolinių supervalstybių aklavietėje, bet ir apie moterį, kuriai derinti savo slaptuosius gyvenimus nebuvo lengva.
Taip pat skaitykite kitas B. Macintyre’o knygas: „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę. Garsiausia Šaltojo karo šnipinėjimo istorija“, „SAS. Nutrūktgalviai didvyriai. Tikroji karo laikų istorija“, „Šnipas tarp draugų. Kimas Filbis ir didžioji išdavystė“ ir „Dvigubas kryžius. Tikroji D dienos šnipų istorija“.
Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė.
Knygos ištrauka:
Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Ursulai buvo septyneri.
„Dabar tarp mūsų nebėra jokių skirtumų – visi esame vokiečiai, ginantys savo Tėvynę“, – sakė jos mokyklos direktorius. Robertas užsirašė į Prūsijos kariuomenę, bet trisdešimt septynerių buvo per senas aktyviai tarnybai, tad karą praleido skaičiuodamas, kokių maisto normų reikia Vokietijos piliečiams. Kaip daugelis žydų, Roberto sesers Alicės vyras George’as Dorpalenas narsiai kovėsi Vakarų fronte, grįžo su patriotine žaizda ir buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Turtas apsaugojo Kuczynskius nuo baisiausių karo nepriteklių, bet trūko maisto, ir Ursula buvo išsiųsta į stovyklą prie Baltijos nuo bado kenčiantiems vaikams. Olga įdėjo jai maišelį šokoladinių triufelių, pagamintų iš bulvių, kakavos ir sacharino, bei krūvą knygų. Kai Ursula, tapusi aistringa knygų skaitytoja ir nuo kukulių su slyvomis keliais kilogramais pasunkėjusi, grįžo iš stovyklos, karas buvo pasibaigęs.
– Nukelk alkūnes nuo stalo, – subarė motina, – ir nesrėbk.
Trenkusi durimis, Ursula išbėgo iš valgomojo.
Vokietijos pralaimėjimas ir pažeminimas ženklino palaimingai ramios Kuczynskių egzistencijos pabaigos pradžią. Šalį supurtė galingi susipriešinusios visuomenės politinio smurto proveržiai. Pilietinių neramumų banga privertė kaizerį atsistatydinti iš sosto, kairiųjų sukilimą žiauriai numalšino imperijos armijos likučiai ir dešiniųjų savanorių (Freikorps) būriai. 1919 metų sausio 1 dieną Rosa Luxemburg ir Karlas Liebknechtas įkūrė Vokiečių komunistų partiją (Kommunistische Partei Deutschlands, KPD), bet po kelių dienų buvo suimti ir nužudyti. Taip užgimė Veimaro respublika – kultūros suklestėjimo, hedonizmo, masinio nedarbo, ekonominio nestabilumo era, purtoma nirčių politinių konfliktų tarp radikalios dešinės ir kraštutinės kairės, kurios vis tūžmingiau kovėsi tarpusavyje. Roberto Kuczynskio politinės pažiūros pasislinko dar kairiau. „Sovietų Sąjunga yra ateitis“, – pareiškė jis po 1922-ųjų. Nors niekada nestojo į KPD, teigė, kad komunistų partija atrodo „mažiausiai nepakenčiama“ iš esamų pasirinkimų. Žurnalistiniuose straipsniuose jis pasisakė už radikalų Vokietijos turto perskirstymą. Dešinieji nacionalistai ir antisemitai šiuos Roberto pareiškimus įsidėmėjo. „Jis ne tik prieš mus, – rūsčiai tarė vienas vokiečių pramonininkas. – Jis dar ir neapsakomai įžūlus.“
Tie keturiolika sumaišties metų nuo kaizerio žlugimo iki Hitlerio iškilimo buvo nenumaldomai besitvenkiančios grėsmės laikotarpis ir fonas viso to siaubo, kuris ištiks po to. Bet, pasauliui einant iš proto, būti jaunam ir idealistiškam svaigino, audrino ir jaudino. Karo skolos, reparacijos, prastas finansų valdymas sukėlė hiperinfliaciją. Grynieji buvo kone pigesni už popierių, ant kurio atspausdinti. Vieni badavo, o kiti taškėsi pinigais it pamišę, nes nebuvo prasmės laikyti pinigus, kurie tuoj visiškai nuvertės. Vaizdai buvo siurrealūs: kainos kilo taip greitai, kad padavėjai restoranuose kas pusvalandį lipdavo ant stalo pranešti pasikeitusių meniu kainų; kepalas duonos, 1922 metais kainavęs 160 markių, 1923 metų pabaigoje kainavo 200 000 000 markių. Ursula rašė: „Moterys stovi prie fabriko vartų ir laukia vyrų, kad paimtų jų algą. Kas savaitę jiems išmoka tumulą milijardo vertės banknotų. Pastvėrusios pinigus, moterys bėga į parduotuves, nes po poros valandų margarinas jau gali kainuoti dvigubai.“ Vieną popietę parke ji rado po suoliuku gulintį vyrą, karo veteraną su strampu, prie krūtinės spaudžiantį maišą su savo varganu turtu. Jis buvo miręs. „Kodėl pasaulyje vyksta tokie baisūs dalykai?“ – klausė savęs Ursula.
Namuose prie Šlachtenzės ežero gyvenimas su kultūringais pokalbiais ir gražiais baldais tekėjo įprastai, tačiau milijonai žmonių tuo laikotarpiu politiškai radikalizavosi. 1922 metais ultranacionalistai nužudė užsienio reikalų ministrą Waltherį Rathenau, šiam pasirašius sutartį su Sovietų Sąjunga. Kiekvieną dieną Ursula matė groteskišką skirtumą tarp miesto varguolių ir turtingos buržuazijos, kuriai priklausė pati. Ji godžiai skaitė Lenino ir Luxemburg veikalus, radikalius Jacko Londono ir Maksimo Gorkio romanus. Kaip ir jos brolis, norėjo mokytis universitete.
Jürgenas tada jau buvo kylanti kairiųjų mokslininkų žvaigždė. Po filosofijos, politinės ekonomijos ir statistikos studijų Berlyno, Erlangeno ir Heidelbergo universitetuose jis apsigynė ekonomikos daktaratą. 1926 metais išvyko siekti aukštesnio mokslinio laipsnio į Jungtinių Valstijų Brookingso institutą Vašingtone. Ten jis sutiks ekonomikos tyrėją Marguerite’ą Steinfeld ir po dvejų metų ją ves.
Tačiau motina Berta treptelėjo koja: jos neklusniajai dukrai daugiau mokslų nereikia. Jai reikia šiokių tokių moteriškų įgūdžių, o paskui vyro. 1923 metais šešiolikmetė Ursula užsirašė į prekybos mokyklą išmokti spausdinti mašinėle ir stenografuoti.
Naktimis ji rašė: eilėraščius, apsakymus, nuotykių ir meilės istorijas. Kelias į akademinį išsilavinimą buvo užkirstas, tad energiją ji sutelkė į vaizduotės pasaulį. Jos vaikiški rašiniai rodo troškimą kažko įdomaus, teatrališkumo jausmą, mėgavimąsi absurdiškomis situacijomis. Ursula visada yra savo sukurtų istorijų pagrindinė veikėja, apie save rašo trečiuoju asmeniu – jauną moterį, kuri per ryžtą ir polinkį rizikuoti nuveikia didelius darbus. Vieną savo veikėją Ursula apibūdina taip: „Ji įveikė savo fizinį silpnumą, lydėjusį nuo vaikystės, sutvirtėjo ir tapo stipri.“ Jaunesnės Ursulos sesutės ją vadino „pasakų sūkuriu“. Jos dienoraštis atspindi įprastus paniurusios paauglės rūpesčius, bet kartu ir nenugalimą optimizmą. „Esu blogos nuotaikos, – rašo ji. – Surūgusi bambeklė, karštakošė, mišrūnė juodais gaurais ir žydiška nosimi, nevikriom rankom ir kojom, zurza ir užsiraukėlė... bet dangus giedras, saulė šildo, ant eglių žvilga rasos lašai, oras pilnas jaudulio... ir aš noriu veržtis laukan, šokinėti, bėgti ir mylėti kiekvieną žmogų.“
Tais metais, kai Ursula baigė oficialius mokslus, Hitleris Miuncheno aludėje surengė pučą – nepavykusį perversmą, išgarsinusį fiurerį visoje šalyje, dėl kurio jis atsidūrė kalėjime ir ten padiktavo Mein Kampf – nacių fanatizmo bibliją.
Persiėmusią tėvo politiniais polinkiais, sukrėstą kasdien matomo žmonių degradavimo, pasibaisėjusią fanatizmu ir gundomą aplink sklandančių naujų idėjų apie socialinę lygybę, klasių karą ir revoliuciją, Ursulą nenumaldomai traukė link komunizmo. „Pačios Vokietijos socialistinė revoliucija jau čia pat, – teigė ji. – Komunizmas padarys žmones laimingesnius ir geresnius.“ Bolševikų revoliucija įrodė, kad senoji santvarka supuvusi ir pasmerkta. Fašizmą reikia sunaikinti. 1924 metais ji įstojo į Vokietijos jaunųjų komunistų sąjungą (Kommunistischer Jugendverband Deutschlands) – savo ideologinius namus, kuriuose gyvens visą likusį gyvenimą. Jai buvo šešiolika. Kaip ir kiti komunistai iš turtingų šeimų, Ursula menkindavo savo privilegijuotą padėtį. „Gyvenome daug kukliau, nei galima įsivaizduoti, – tvirtino ji. – Vienas mano prosenelis Galicijoje iš karučio pardavinėjo batų raištelius.“
Ursulos bendražygiai, jaunieji komunistai, buvo iš pačių įvairiausių Berlyno kampelių, klasių ar bendruomenių – visus jungė ryžtas panaikinti kapitalizmo priespaudą ir sukurti naują visuomenę. Toje jaudinančioje atmosferoje greitai sužydėdavo draugystės. Gabrielis Lewinas (Gabo) – jaunuolis iš vidurinės klasės, iš priemiesčių. Heinzas Altmannas – gražuolis pameistrys, kurio raginimai galutinai stumtelėjo Ursulą stoti į partiją. Jie buvo jaunieji vokiškojo komunizmo pėstininkai, ir Ursula netvėrė džiaugsmu galėdama prie jų prisijungti. 1924 metų Gegužės pirmosios demonstracija jai visam gyvenimui paliko norą rizikuoti. Mėlynės nuo policininko lazdos užgijo, bet pasipiktinimo jausmo liko visam gyvenimui.
Savaitgaliais jaunieji komunistai važiuodavo į kaimus aiškinti marksizmo-leninizmo valstietijai. Šie jaunuosius evangelistus dažnai užsiundydavo šunimis. Vieną vakarą Liovenburge, į šiaurę nuo Berlyno, prijaučiantis ūkininkas leido komunistų grupelei nakvoti daržinėje. „Tą vakarą buvome labai linksmi, – rašė Ursula. – Vos sugulėme, kažkas ėmė įsivaizduoti, kaip ši vieta atrodys po dvidešimt metų. Liovenburgas 1944-aisiais: čia jau seniai viešpataus komunizmas. Ilgai ginčijomės, ar pinigai tada jau bus panaikinti, ar ne. Tik bėda, kad jau būsime labai seni – įpusėję ketvirtą dešimtį!“ Taip jie ir užmigo sapnuodami revoliuciją.
Ursula buvo apsigimusi misionierė. Niekada nepamokslaudavo, bet jai patiko į savo tikėjimą atversti kitus. Ji stengdavosi po truputį palaužti netikinčius, kol šie imdavo pasaulį matyti jos akimis. Pradėjo Ursula nuo šeimos auklės. „Bandžiau jai paaiškinti, kaip viskas yra. Ir jai pasirodė, kad tai, ką sakau, nėra nesąmonės“, – pasakojo Ursula. Iš tikrųjų tai visiškai nesudomino Olgos Muth, bet ji leido merginai tikėti, kad klausosi jos rimtai.
Tėvams Kuczynskiams nepatiko, kad dukrą sumušė policininkas ar kad su jaunų komunistų kompanija ji nakvoja daržinėse. Pastebėjęs, kad vienintelis dalykas, kuriuo ji domisi, yra skaitymas, Robertas susitarė su Berlyno centre įsikūrusiu R. L. Pragerio knygynu, kuriame prekiauta teisine ir politine literatūra, dėl dukros įsidarbinimo padėjėja. Berta nupirko jai aukštakulnius, tamsiai mėlyną suknelę su balta apykakle, pirštines ir rudą krokodilo odos rankinę.
Išleisdamos Ursulą į pirmą darbo dieną, motina ir auklė įdėmiai ją apžiūrėjo.
– Nieko priekyje ir nieko užpakalyje, – tarė Olga. – Tu vis dar atrodai kaip berniukas.
– Na, kojos nuaugusios visai dailiai, – pastebėjo Berta. – Bet tai matosi, tik jei eini mažais žingsneliais.
– Ursulytė niekad nebus tikra ledi, – pritarė auklė.
Kaip ir viskas, ką pasakydavo Olga Muth, žodžiai buvo nemalonūs, bet teisingi. Ilganosė, susišiaušusi, tiesmuka Ursula tikrai nedarė rafinuotos ledi įspūdžio. „Niekada nevirsiu garsiąja gražiąja gulbe, – dienoraštyje rašė ji. – Juk mano nosis, ausys ir burna staiga nesumažės?“ Vis dėlto paauglė Ursula atrodė labai seksualiai, ir daugelis šiai pagundai negalėjo atsispirti. Jai minant dviračiu į darbą, darbininkas, taisantis Dresdeno banko stogą, susižavėjęs jai švilptelėjo. Ursula sukikeno matydama, kaip jis siunčia jai bučinį ir plačiai išskečia rankas. Spindinčios akys, liekna figūra, užkrečiantis juokas – Cėlendorfo paauglių vakarėliuose Ursulai niekada neteko laukti šokių partnerio. Viename tokiame vakarėlyje ji dėvėjo „ryškiai raudonus trumputyčius šortukus, aptemptus marškinėlius su standžia apykakle“ ir šoko iki pusės septintos ryto. „Kai kas sako, kad bučiavausi su dvidešimt vaikinų. Tikrai negalėjo būti daugiau kaip devyniolika“, – aiškino ji broliui.
