Nauja byla, aukštyn kojom apverčianti salų komisarės gyvenimą. Vyriausioji komisarė Lena Lorencen atvyksta į gimtinę tirti nusikaltimo. Savo namuose nunuodijamas Martenas Hilmeris, Amrume gyvenantis nekilnojamojo turto magnatas. Jis buvo užmezgęs keletą romanų, tačiau nė vienas iš jų ilgai netruko. Gal iš tiesų žudiko reikia ieškoti tarp daugybės Hilmerio meilužių? O gal apgautas pasijuto kuris nors nekilnojamojo turto pardavėjas?

Aukos namuose radus motinos nuotrauką, Lenai, kaip policininkei, sunku susitelkti į darbą. Reikia ne tik apklausti aibę įtariamųjų, bet ir išsiaiškinti, kaip su byla susijusi jos pačios istorija. Ar jos motina pažinojo Marteną Hilmerį?

 „Lavonas paplūdimio krėsle“ – pirmasis serijos apie vyriausiąją komisarę Leną Lorencen detektyvas – tapo bestseleriu elektroninių knygų platformoje „Kindle“.

Skaitykite kitas serijos „Salų komisarė" knygas: „Lavonas paplūdimio krėsle" (1 knyga), „Mergaitė pajūryje" (2 knyga), „Senoji ponia prie jūros" (3 knyga), „Vyras Hogėje" (4 knyga), „Moteris Nordštrande“ (5 knyga).

Iš vokiečių kalbos knygą vertė Dalia Kižlienė.

_____________________________________________

Erkas padavė Lenai stiklinę vandens.

– Ko tokia susimąsčiusi?

Lena į butą parsirado prieš penkias, Johanas pranešė atvažiuosiąs pusvalandžiu vėliau.

– Šita nuotrauka... – Lena ištiesė jam telefoną. – Radau ją pas Marteną Hilmerį. Tarp jo asmeninių dokumentų.

– Pas Hilmerį? Ar ne šita nuotrauka stovi ant tavo rašomojo stalo?

– Būtent. Ir dabar suku galvą, iš kur Martenas Hilmeris ją gavo. Tokias turime tik mes su Beke. Taip manėme.

– Net Verneris neturi? Ar tu...

– Ne, – pertraukė jį Lena. Tada papasakojo, kada daryta nuotrauka, ir parodė į fone sunkiai atpažįstamą švyturį. – Ką čia mama veikė?

– Gal ėjo pasivaikščioti? – Erkas susirūpinęs pažvelgė į ją. – Ar ne per daug interpretuoji?

– Aš ne interpretuoju, aš keliu klausimus!

– Ar tavo mama pažinojo Hilmerį?

– Bekė sako, kad taip. Bet daugiau ir ji nieko nežino.

– Gal man pasiklausinėti? – pasisiūlė Erkas, atsisėdęs už stalo prieš Leną. – Galėčiau pasiteirauti mamos, juk ji draugavo su Dorte. Bent jau man taip pasakojo.

Erko motina su Lenos motina porą metų mokėsi vienoje klasėje, o paskui, kai abi laukėsi, dažnokai susieidavo.

– Ne, nereikia. Turbūt tai nėra labai svarbu.

– Ir aš taip manau. Ką bendro tavo mama galėjo turėti su Hilmeriu? Juoba su jo mirtimi.

Lena apkabino Erką.

– Šiandien vakare dirbsiu. Tuoj atvažiuos Johanas, paskui keliausime pas Hilmerio namų tvarkytoją.

– Viskas gerai. Manęs irgi laukia dar vienas susitikimas. Gal įgysiu naują klientą. Jis turi tris poilsiui skirtus butus ir namą.

Sučirškė durų skambutis – atvyko Johanas. Atsiplėšusi nuo Erko Lena atidarė duris. Kol Johanas sveikinosi su Erku ir dėkojo už kambarį viešbutyje, ji užkaitė vandenį arbatai.

– Tai kur įstrigome? – paklausė, kai abu su Johanu susėdo prie stalo.

– Turime ne kažin ką, – atsakė Johanas. – Nei atsisveikinimo laiško, nei įsilaužimo žymių. Jei manysim, kad mirtini nuodai buvo cherese, reikia kuo greičiau išsiaiškinti, iš kur gautas butelis.

– O kokių gali būti variantų – iš kur namuose atsirado butelis? Gautas paštu, slapčia sukeistas su kitu buteliu, dovanotas draugų arba verslo partnerių, pirktas prekybos centre – pastaruoju atveju Hilmeris būtų atsitiktinė auka. Savižudybės versiją turbūt galim atmesti. Net jei Hilmeris būtų tyčia išgėręs nuodų, o paskui apsigalvojęs ir panikuodamas išsikvietęs sanitarus – juk kad sulauktų pagalbos, būtų jiems pasakęs, ką išgėrė.

– Taip, ir aš taip manau. – Lenai vardijant Johanas užsirašinėjo. – Patikrinsiu kurjerių tarnybas.

– Bus marios darbo. Deja, praėjo tie laikai, kai siuntas pristatinėjo tik paštas. Tegu tuo užsiima koks nors kolega Flensburge. Tam tikromis aplinkybėmis dar gali prireikti teismo nutarčių.

– Manau, ką nors aptiksim. – Iš krepšio Johanas ištraukė Hilmerio namuose rastą nešiojamąjį kompiuterį. – Pabandysiu kitaip. Jei butelis buvo pristatytas, turi būti užsakymas. Jei pasiseks, užsakymas bus pateiktas internetu. Pažiūrėsiu kompiuteryje, paskui atitinkamų internetinių parduotuvių pasiteirausiu apie užsakymus iš Amrumo arba į Amrumą.

– Toliau! Skubiai reikia rasti Hilmerio turto paveldėtoją arba paveldėtojus. Gal jau žinom, ar yra testamentas?

– Name nieko neradom, pateikiau užklausas Paveldėjimo bylų teismui ir notarų biurams. Rytoj žinosim daugiau. Taip pat rytoj paaiškės, ar yra giminaičių, kuriems priklausytų palikimas. – Johanas teatrališkai atsiduso. – O gal paaiškės šiąnakt.

– Rytoj ryte reikia apklausti Hilmerio darbuotojus Vitdiuno biure, nustatyti draugus ir pažįstamus, peržiūrėti dabartinius verslo sandorius, taip pat ir tuos, kurie buvo sudaryti per kelerius pastaruosius metus.

– Kažin ar vieni susidorosime, – sumurmėjo Johanas.

– Gal ir ne. Rytoj nuspręsime, ar prašyti pastiprinimo.

Fraukės Tamen namas stovėjo Norddorfo rytuose. Lena iš jaunystės pažinojo Tamenų šeimą. Žinojo, kad Fraukė neištekėjusi ir neturi vaikų. Jos tėvas anksti mirė, o motina, kaip priešpiet papasakojo Erkas, dabar jau buvo aštuoniasdešimt dvejų ir reikalinga priežiūros.

Lena paskambino į duris; atidarė Fraukė. Kiek sudvejojusi atpažino Leną ir draugiškai pasisveikino.

– Girdėjau, dirbi kriminalinėje policijoje. O dabar atėjai pas mane. Beprotybė!

– Gal galim užeiti, Frauke?

Fraukė Tamen nusivedė Leną ir Johaną į virtuvę ir paskubom nukraustė stalą.

– Svetainėje guli mama. Turbūt girdėjai, kad jai prastai. O pastaraisiais mėnesiais ūmai dar pablogėjo. Taip, nieko nepadarysi. O kiek metų tavo tetai Bekei? Jos sveikata dar visai nieko, ar ne?

– Taip, pusiau su bėda.

– Kavos, arbatos, vandens? – paklausė Fraukė Tamen.

– Ne, ačiū. Gal prisėskim.

Lenai Fraukė Tamen pasirodė nervinga ir nemigusi. Jie susėdo prie stalo, ir, Lenai davus ženklą, Johanas paaiškino, kodėl ją apklausia.

– Jau buvot Marteno name... norėjau pasakyti, pono Hilmerio name? Turėjot raktą? Matot, aš turiu.

Atsistojusi puolė prie spintos, pasirausė viename stalčiuje ir su raktu rankoje grįžo prie stalo.

– Imkit, man turbūt nebereiks.

Ji padavė Lenai raktą, ši atsargiai įkišo jį į užsegamą plastikinį maišelį. Fraukė Tamen išpūtė akis.

– Ką čia darai?

– Raktą turės patikrinti kriminalistai ekspertai.

– Patikrinti? Kodėl?

Neatsakiusi į klausimą Lena įsidėjo maišelį į rankinę.

– Kada pastarąjį kartą buvai Marteno Hilmerio namuose?

– Praėjusią savaitę, ketvirtadienį. Visada taip darau. Dažniausiai užtenka keturių valandų.

– Turbūt tvarkei ir svetainę?

– Taip, žinoma. O ką?

– Gal atkreipei dėmesį į ką neįprasto?

– Ne. Ne, nežinau, kas tai galėtų būti.

– Kiek laiko dirbi Martenui Hilmeriui?

– Dabar jau tikrai bus aštuoneri metai. Žinai, jis gerai moka. Ir nebamba. – Ji užsikirto. – Norėjau pasakyti, nebambėjo.

– Aštuoneri metai – ilgas laiko tarpas. Tikriausiai šį bei tą sužinojai, – tęsė Lena. – Ar Martenas Hilmeris per tą laiką turėjo gyvenimo draugę?

– Lena, aš valiau namus. Nekišau nosies į jo asmeninius reikalus.

– Nejau nieko nepastebėjai? Antras dantų šepetėlis vonios kambaryje, moteriški drabužiai miegamajame, moteriškų kvepalų aromatas tau atėjus?

– Apie mirusius gerai arba nieko. Juk taip sakoma?

– Viskas, ką papasakosi, liks tarp mūsų. Niekas nieko nesužinos. Juo labiau nesužinos, kad tai pasakei tu.

Lena dirstelėjo į Johaną; šis atsistojo ir paprašė leidimo pasinaudoti tualetu. Kai uždarė paskui save duris, Lena klausiamai pažvelgė į Fraukę Tamen.

– Martenas buvo patrauklus vyriškis, – dvejodama prabilo Fraukė Tamen. – Matyt, kartais turėdavo reikalų su moterimis.

– Ir pastaruoju metu?

– Ko gero. Porą sykių mačiau automobilį. Su Hamburgo numeriais. Toks nedidelis sportinis automobilis. Bet neklausk, kokios markės. Apie tai ničnieko nenutuokiu.