Tai prikaustanti istorija apie įtemptą ir pavojingą kovą, į kurią gelbėdama tautą nuo negailestingų, už savo būvį besigrumiančių mafiozų stoja išmintinga ir ryžtinga moteris. Įvykių sūkuryje atsiduria trys už savo vaikus ir gyvybę kovojančios moterys. Ne visos jų išgyvena.
Kalabrijos mafija, žinoma kaip „ʼNdrangheta“, yra vienas turtingiausių ir negailestingiausių nusikalstamų sindikatų pasaulyje, jo padaliniai driekiasi nuo Amerikos iki Australijos. Ji kontroliuoja 70 proc. kokaino ir heroino pasiūlos Europoje, valdo milijardus dolerių generuojančią turto prievartavimo veiklą, tarpininkauja sudarant neteisėtus ginklų sandėrius – tiekia ginklus nusikaltėliams ir teroristams – ir grobsto Italijos bei Europos Sąjungos iždus.
„ʼNdranghetos“ galia slypi mačistiniame smurto ir tylos – omertà – derinyje. Ji išlieka gaji dėl šeiminių ryšių: sindikate gimstama arba į jį patenkama per santuoką. Lojalumas – absoliutus. Kraujo praliejimas – garbinamas. Verčiau sėsti į kalėjimą, rinktis kapo duobę, šaltakraujiškai nužudyti savo tėvą, brolį, seserį ar motiną, negu išduoti Šeimą. Kartu su pagarba tradicijoms ir istorijai „ʼNdranghetos“ vyrai pasižymi žiauria mizoginija. Į moteris žiūrima kaip į kilnojamąjį turtą, derybų įrankį, kuriuo siekiama sudaryti ir išlaikyti klano sąjungas, o fizinis smurtas – ir dar žiauresni dalykai – yra įprastinė praktika.
Kai 2009 m. viena skriaudžiama „ʼNdranghetos“ žmona buvo nužudyta už tai, kad išdavė saviškius ir davė parodymus valstybei, prokurorės Alessandros Cerreti neapleido daug žadanti galimybė: „ʼNdranghetos“ moterų diskriminacija gali būti didžiausia jos yda ir veiksmingiausias ginklas. Užmezgusi dialogą su dar dviem mafijos žmonomis, Alessandra įtikino jas liudyti mainais į naują savo ir savo vaikų ateitį.
Istoriją apie „bebaimes motinas“ bandė užgniaužti nepaprastai daug žmonių. Daugelis jų darė viską, kad žinia apie jas neišvystų dienos šviesos ir ši knyga nebūtų parašyta. Kaip ir atliekant bet kokį mafijos tyrimą, „ʼNdranghetos“ smurtinis omerta vykdymas užtikrino, kad daugelis pagrindinių veikėjų tapo nepasiekiami. Kai A. Perry išgirdo šią istoriją, dvi iš trijų „bebaimių motinų“ – Lea Garofalo ir Maria Concetta Cacciola – buvo mirusios, nužudytos dėl savyje rastos drąsos pasipriešinti organizacijai; trečioji, Giuseppina Pesce, buvo nepasiekiama dėl liudytojų apsaugos. Dauguma mafijos atstovų ir jų įbaugintų asmenų taip pat nenorėjo kalbėti. Tais atvejais, kai subjektai prašnekdavo, jų atsakymuose į klausimus dažnai pasigirsdavo perspėjimų arba užmaskuotų grasinimų. Tai, kad ši knyga buvo išleista, yra vos saujelės drąsiausiųjų ir ryžtingiausiųjų nuopelnas.
2019 m. „Bebaimės motinos“ buvo nominuotos „Edgar“ apdovanojimui už geriausią dokumentinės kriminalinės literatūros kūrinį, o „CrimeReads“ paskelbta geriausia 2018 m. negrožine kriminaline knyga.
***
Milano simbolis yra milžiniška gyvatė, ryjanti klykiantį vaiką. Pirmasis Šiaurės Italijos miestas turėjo ir kitų totemų: gauruotą šerną, paauksuotą Madoną, o visai neseniai – garsių dizainerių prekių ženklus, kurie Milaną pavertė pasaulio mados sostine. Visgi populiariausias išliko 800 metų senumo vaizdinys: besiranganti, krauju pasruvusį kūdikį apsivijusi, savo geluonį į jo kūną suleidusi gyvatė, vaizduojama vėliavose ir bareljefuose ant miesto sienų, „Alfa Romeo“ automobilių emblemoje, taip pat ant futbolo klubo „Inter Milan“ marškinėlių. Keistokai grėsminga išraiška tautai, kuri daug dažniau siejama su šeima bei gastronomija, ir stebinančiai drąsi miestui, kurio menas siekia svaiginančias da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ aukštumas, tačiau didžioji dalis milaniečių paprastai atvirai pripažįsta nežinantys jo reikšmės. Visgi paatviravę kai kurie jų atskleidžia įtariantys, jog ši simbolika išlieka tokia patvari dėl to, kad nušviečia tamsiąją jų mieste glūdinčią tiesą, pačią jos esmę: dinamiškumas ir pasiekimai, kuriais garsėja Milanas, šalia kitų dalykų, priklauso nuo to, ką esi pasirengęs sunaikinti.
Per keturias dienas, kurias 2009 m. lapkričio pabaigoje jie praleido Milane, jos tėvas nužudė jos motiną, tada ištrynė bet kokius jos buvimo žemėje pėdsakus, Denisė Cosco beveik galėjo įtikėti, kad jos šeima pranoko savo žiaurią tamsą. Denisei buvo septyniolika. Jos mama – Lea Garofalo, trisdešimt penkerių mafiozo duktė, tėvas – Carlas Coscas, trisdešimt devynerių kokaino kontrabandininkas. Lea už Carlo ištekėjo būdama šešiolikos, jau septyniolikos pagimdė Denisę, dvidešimt vienerių liudijo, kaip Carlas kartu su savo broliu Milane nužudė žmogų, o dvidešimt dvejų pasirūpino, kad Carlas būtų išsiųstas į miesto Šv. Viktoro (San Vittore) kalėjimą. Denisė augo nuolatos slapstydamasi. Šešerius metus, nuo 1996 iki 2002 m., Lea kartu su dukra ieškojo prieglobsčio Alpių papėdėje įsikūrusio viduramžiško Bergamo vingiuojančiose siaurose gatvelėse. Lea tai bandė pateikti kaip žaidimą – dvi pietietės, besislapstančios Italijos Šiaurės pilkumose, – diena keitė dieną ir abi jos tapo viena kitos pasauliu. Kai šios smulkutės moteriškaitės su tamsių plaukų sruogomis už ausų susikibusios rankomis vaikštinėjo akmenimis grįstomis Bergamo gatvelėmis, žmonės jas palaikydavo seserimis.
Vieną 2000 m. vakarą pažvelgusi pro buto langą, Lea pamatė liepsnojantį savo seną „Fiat“ automobilį. 2002 m., po to, kai buvo pavogtas motoroleris ir padegtos durys, Lea Denisei pasakė, kad jų laukia naujas žaidimas, ir susikibusi su savo dešimtmete dukra žengė į policijos nuovadą, kurioje apstulbusiam pareigūnui pareiškė, jog duos parodymus prieš mafiją mainais už liudytojo apsaugą. Nuo 2002 iki 2008 m. jiedvi gyveno vyriausybės suteikiamuose slaptuose būstuose. Pastaruosius aštuonis mėnesius dėl priežasčių, kurias Denisė suprato tik iš dalies, jos ir vėl buvo paliktos likimo valiai. Carlo samdyti vyrai jas buvo aptikę tris kartus. Tris kartus Leai ir Denisei pavyko pasprukti. Visgi 2009 m. pavasarį Leos jėgos buvo išsekusios, kišenėse švilpavo vėjai, taigi Denisei pasakė, kad joms likę du pasirinkimai: arba jos kažkokiu būdu turi prasimanyti pinigų ir pabėgti į Australiją, arba Lea turi susitaikyti su Carlu.
Nė vienas iš šių variantų neatrodė tikėtinas, bet susitaikymas su Carlu bent jau atrodė įmanomas. Valstybė buvo liovusis mėginti patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn Leos pateiktų parodymų pagrindu, ir nors tai ją tiesiog siutino, kartu reiškė, kad nebekėlė jam grėsmės. 2009 m. balandį ji pasiuntė savo vyrui žinutę, kurioje pareiškė, kad vertėtų vienas kitam atleisti, viską pamiršti. Panašu, jog Carlas tam pritarė. Grasinimai liovėsi, taip pat pasibaigė automobilių padeginėjimai. Carlas vis pasiimdavo Denisę į keliones po gimtąjį Italijos regioną – Kalabriją.
Vieną rugsėjo vakarą jis netgi įkalbėjo Leą ateiti į pasimatymą. Jie važinėjosi pakrante, iki išnaktų kalbėjosi apie vasarą, kai prieš visus tuos metus pirmą kartą susitiko.
Taigi kai 2009 m. lapkritį Carlas pakvietė žmoną ir dukrą kartu praleisti keletą dienų Milane, o telefono ragelį laikanti Denisė į mamą pažvelgė viltingu žvilgsniu, Lea gūžtelėjo pečiais ir sutiko leistis į mini atostogas. Užplūdus prisiminimams apie Milaną žiemą, prieš akis iškilo šaltas ir atšiaurus miestas, kurio dangų medžio šakos raižė tarsi juodais žaibo liežuviais, gatves pliekė vėjų lavinos, protarpiais užnešančios ledinio lietaus liūtis. Denisė buvo pasiilgusi Milano parduotuvių, o Leai ir Carlui savo ruožtu reikėjo pasikalbėti apie Denisės ateitį, be to, nuo vasaros Lea vėl susimąstė dėl Carlo. Prieš 20 metų jis laikė jos veidą savo gauruotose gorilos rankose ir pažadėjo, kad jai nebeteks matyti mafijos ir visų tų žudynių, – ir Lea iš esmės juo patikėjo, kadangi atrodė, jog tuo tiki ir jis pats. Ji vis dar segėjo Carlo tada padovanotą auksinį vėrinį ir apyrankę. Abejonių nekėlė ir jo meilė Denisei. Taigi Lea pamanė, kad Denisė teisi. Galbūt jiems trims vertėtų pabandyti viską iš naujo. Mintis, kad atsiradęs Carlo nuoširdumas buvo kažkokio įmantraus plano ją netikėtai prigauti dalis, rodės, buvo pernelyg neįtikėtina. Norint nužudyti, juk buvo paprastesnių būdų.
Leos Garofalo padėtis buvo viršesnė už Carlo Cosco nuo pat pradžių. Carlas statusą užsitarnavo savo darbeliais klanuose, o Lea gimė mafijos princese – buvo Garofalo šeimos atstovė iš Paljarelio, „ʼNdranghetos“ grupuotės aristokratų dukra iš rytinės pakrantės. Carlas buvo gal kiek ir dailesnis už velnią, plačiapetis, tuo tarpu Leos grožis buvo rafinuotas, natūralią eleganciją išryškino išsišovę skruostikauliai, liekna figūra bei tamsūs, ilgi ir vešlūs garbanoti plaukai. Carlo skurdi užsikertanti itališka kalbėsena bei tylus paniurėlio būdas niekada neišryškėdavo taip stipriai, nei tada, kai jis būdavo su Lea, iš kurios vos per penkias minutes galėjai išgirsti turtingą šiaurietišką iškalbą ir pietietišką aistrą, susipinančią su juoku, audringai reiškiamomis mintimis ir ašaromis. Bet kuriomis kitomis aplinkybėmis būtų buvę visiškai natūralu, jei Lea būtų Carlą palikusi po kelerių metų santuokos.
Lea pasidžiaugė, kad Carlas bent jau teikėsi nepiktdžiugiauti ir elgėsi deramai. Jis paprašė draugo perduoti apie 100 eurų traukinio bilietams į Milaną. Kai Leos ir Denisės traukinys sustojo centrinėje miesto stotyje – ištaigingame Mussolinio režimo finansuotame stiklo ir marmuro pastate, paminkle, bylojančiame apie šiaurinės dalies tvarką ir galią, juoda „Audi“ jas pasitiko pats Carlas, vėliau jas nuvežė į jaukų mažoje gatvelėje, išeinančioje iš Sempionės alėjos, Milano „Eliziejaus laukų“, įsikūrusį viešbutį „Losanna“, esantį už vieno kvartalo nuo senų jų šeimos apartamentų Viale Montello gatvėje. Visas keturias dienas Carlas net neketino užsiminti apie praeitį.
Jis neminėjo „ʼNdranghetos“ grupuotės nei fakto, kad Lea sulaužė omerta, taip pat ir to, kaip ji beveik sužlugdė viską, dėl ko jis kartu su broliais dirbo. Visiškai nieko panašaus – pasak Denisės, trise jie mėgavosi „ramiomis ir maloniomis“ mažomis atostogomis, šeimos išvyka, kurios jie niekada nebuvo patyrę. Milano „Ferrari“ salonai ir „Armani“ parduotuvės buvo už milijonų mylių nuo Kalabrijos ožkų ganyklų, o Carlas, atrodė, džiaugėsi, kad žmona su dukra visu tuo mėgaujasi. Ant pečių užsimetęs paltą kaip tikras milanietis, su Lea ir Denise šalia, vilkinčiomis džinsus ir šiltas pūkines striukes, jie trise vaikštinėjo palei kanalus bei nugludinto akmens aikštes, valgė picą ir kaneles, nužiūrinėjo XIX a. prekybos pasažo – galerijos – vitrinas šalia puošniosios gotikinės Milano katedros. Už viską mokėjo Carlas: Denisės drabužius, jų trijų vakarienes, kavą ir ledus. Carlas net grožio salone, kurio savininkas buvo jo draugas Massimas, abiem joms užsakė antakių tvarkymo procedūrą. Vieną dieną, kai Lea nebeturėjo hašišo, Carlas pasikvietė giminaitį Carminą Venturiną ir pasirūpino, kad jai nereikėtų mokėti.
Žinoma, tai nebuvo taip tobula. Denisė buvo įnikusi į paauglišką žalingą priklausomybę – papsėjo cigaretes ir bodėjosi riebiu itališku maistu. Savo žmoną ir dukterį regėdamas tik antrą kartą per 13 metų ir matydamas, kokios jiedvi panašios, Carlas neišvengiamai prisiminė dieną prieš 19 metų, kai šešiolikmetė Lea pabėgo iš namų ir su juo išvyko į Milaną. Tuo tarpu Lea bandė tvardyti nervus. Carlo buvo paprašiusi niekam nesakyti, kad ji Milane, bet jis jau buvo sulaužęs savo žodį ir pristatęs ją Massimui, o ir su Carminu, atrodė, Carlą sieja tikrai daugiau nei tik draugiški ryšiai. Jos taip pat neapleido jausmas, kad yra sekamos.
Lea grįžo prie savo seno žalingo įpročio. Norėdama lengviau užmigti, Denisės mama jau ilgą laiką griebdavosi vienos kitos marihuanos pypkelės, tačiau dabar Denisės aptiktos nuorūkos jų kambaryje rodė, jog nuolatos užtraukia ir dieną. Miegas ir ramybė, žinoma, Leai buvo didžiulė palaima ir tikra retenybė. Visgi vertėjo neprarasti budrumo ir elgtis apdairiau, per daug nesisvaiginti būnant su Carlu – mafiozu, pastaruosius 13 metų ją medžiojusiu po visą Italiją ir norėjusiu nužudyti.
Vis dėlto kelionė klostėsi geriau, nei Lea galėjo tikėtis. Pradžioje Denisės buvo paprašiusi Carlo akivaizdoje pasilikti su ja, kadangi, kaip sakė pati Denisė, „jei aš buvau šalia, jai nieko negalėjo nutikti“. Netrukus Lea jautėsi gana saugi su savo vyru pasilikdama ir viena.
Lapkričio 23-iosios vakarą Denisė nuėjo anksti miegoti, o Lea su Carlu išėjo pavakarieniauti. Jei prabėgę metai ir privertė Leos nervus įsitempti, atrodė, jog Carlas visai atsipalaidavęs. Dabar jis stuomeningas vyras storomis ausimis, švariai skusta galva bei boksininko nosimi, bet elgėsi nuolankiai ir buvo dėmesingas. Leai užsiminus apie Denisės planus stoti į Milano universitetą, Carlas pasiūlė ją prižiūrėti. Kai pasisakė ketinantis atidėti dukrai 200 tūkst. eurų, o Lea jam pradėjo priekaištauti dėl dešimčių tūkstančių, kuriuos jis paleidęs vėjais bandydamas jas susekti – „ir visiškai veltui, nes visada atvykdavai pavėluotai!“ – Carlas sau nebūdinga maniera visų šių nepagarbių kaltinimų išklausė visiškai ramiai. Apmokėjęs sąskaitą, Carlas pasiūlė Leai pasivažinėti po miestą, kurio ištuštėjusias gatves jie skrodė tylėdami, mėgaudamiesi vienas kito kompanija ir plaukiančiais vaizdais. Mintims kažkur nuklydus, Carlas važiavo per raudoną šviesą, pralinksmindamas Leą, kuriai teko malonumas stebėti, kaip didis mafiozas bando išsisukti nuo bausmės.
Stebint juos tomis dienomis – dūmą traukiančią ir besijuokiančią Leą, tvirtą sprandą persibraukiantį Carlą, išleidžiantį šypsnį, kuriame ištirpo jo nuožmus žvilgsnis, – Denisė pripažino, kaip aiškiai matyti, jog jie kažkada buvo vienas kitą įsimylėję. Galima nujausti, kad jiems trims tikrai pavyks. „Ir iš tikrųjų mes jautėmės kaip tikra šeima, visi trys valgydavome, – vėliau sakė Denisė. – Carlas mums demonstravo dėmesingumą ir gerumą.“ Be to, nepaneigiama buvo tai, kad Lea vis dar atrodė puikiai. Nors ir be cento kišenėje, nepaisant visko, kas buvo nutikę, jos mama vis dar buvo išskirtinio grožio moteris, tikra Kalabrijos miškų fėja, kupina tos tyros dvasios, kuria prieš daug metų išsiskyrė iš visų kitų Paljarelio merginų. Denisė buvo užtikrinta, kad Carlas vėl pradeda įsimylėti Leą. „Aš visiškai neturėjau jokių blogų minčių apie savo tėvą“, – sakė ji. Išaušo 2009 m. lapkričio 24-oji – paskutinė Leos ir Denisės diena Milane.
Abi jos planavo keliauti 23.30 val. naktiniu traukiniu atgal į Kalabriją. Viešbučio „Losanna“ numeryje Lea ir Denisė susikrovė daiktus į lagaminus. Jiems nugabenti į stotį Carlas iš draugo pasiskolino didelį pilką „Chrysler“. Kraudamas lagaminus Carlas Denisės paklausė, ar ši nenorėtų pavakarieniauti su savo pusbroliais: dėde Giuseppe, teta Renata ir dviem jų berniukais – aštuoniolikmečiu Domenicu ir penkiolikamečiu Andrea. Carlas užsiminė, kad ji turėtų nepraleisti progos skirti laiko savo šeimai. Vakaras atskirai taip pat suteiktų jos tėvams paskutinę galimybę dar kartą aptarti kai kuriuos dalykus.
Denisė sutiko. Ji ir Lea dar nuėjo į miestą paskutinįkart apsipirkti. Diena buvo apniukusi, žvarbi, nuo betoninių pastatų dvelkė vėsa. Vėliau stebėjimo kamerose Lea užfiksuota vilkinti juodą striukę, pasistačiusi kailinę apykaklę, o Denisė – storą baltą striukę, užsimetusi gobtuvą ir su juoda kuprine ant pečių. Motina su dukra vaikštinėjo parduotuvių pasažais, šildėsi kava, papietavo „McDonald’s“ kavinėje ir jautėsi laimingos, galėdamos mėgautis buvimu kartu mieste, bent kartą nepriverstos dairytis per petį.
Vakare, kai sutemo, vos prieš 18 val., Denisė paskambino Carlui. Pasakė, kad jos netoli Taikos arkos Sempionės parke, šalia viešbučio. Po kelių minučių Carlas privažiavo „Chrysler“ automobiliu, įjungęs avarines šviesas ir atsidaręs langą sušuko Denisei, kad jos laukia vakarienė su pusbroliais. Lea ten važiuoti nenorėjo: net jeigu ji su Carlu ir sutarė geriau, su jo šeima nenorėjo turėti nieko bendro. Carlas pasiūlė nuvežti Denisę, o tada sugrįžti paimti Leą ir nueiti kur nors ramiai pavakarieniauti. Visiems pavalgius, Carlas ir Lea turėjo paimti Denisę ir visi vykti į stotį. Moterys sutiko. „Pasimatysime stotyje, mama“, – šokdama į automobilį pasakė Denisė Leai. „Iki, – atsakė Lea. – Nueisiu ko nors išgerti.“
Carlas nuvežė Denisę prie Viale Montello 6-uoju numeriu pažymėto namo Milano kinų kvartalo pakraštyje. Gremėzdiškas, niūrus, daugiau nei šimto butų šešiaaukštis, stovintis Viale Montello gatvėje 6, turėjo skurdų vidinį kiemą ir kažkada priklausė „Magiore Ospedale“, vienai pirmųjų Europoje valstybinių ligoninių, duris atvėrusių 1456 m. Vėliau ši vieta bėgant metams apgriuvo, tapo visiškai apleista ir XX a. devintajame dešimtmetyje „ʼNdranghetos“ grupuotė iš Paljarelio perėmė ir pavertė gyvenamosiomis patalpomis bei heroino ir kokaino verslo centrine būstine. Pirmame aukšte dabar čia buvo įsikūrusios pigių kiniškų prekių parduotuvėlės – maisto prekių, tabako krautuvėlės, skalbyklos, kioskai, kurių metalinės užtraukiamosios uždangos buvo dekoruotos ekstravagantiškais grafičio piešiniais. Daugumoje butų įsikūrę imigrantai iš Kinijos, Rumunijos, Albanijos, Lenkijos, Eritrėjos ir Nigerijos – nuomininkai, kurių pačių neaiškus teisinis statusas užtikrino, kad su įstatymu jie nedraugavo. Likusieji išdalyti mafijai priklausančioms šeimoms. Viename jų XX a. paskutiniame dešimtmetyje gyveno ir Carlas su Lea bei Denise. Čia pat su žmonomis bei vaikais vis dar gyveno vyresnieji Carlo broliai Vitas ir Giuseppė. Būtent į šias patalpas kiekvienais metais pristatomos tonos heroino ir kokaino, kuris vėliau perpakuojamas ir siunčiamas į Europą.
Carlas paliko Denisę su jos teta Renata apie 18.30 val. bare „Barbara“, kinams priklausančioje kavinėje Baiamonti aikštėje (Piazza Baiamonti), Viale Montello gatvės gale, o tada nuvažiavo pasiimti Leos. Denisė užsisakė puodelį espreso. Renata pasakė, kad vakarienei bus daržovių sriuba minestronė ir pjaustytos šaltos mėsos užkandis. Denisė tetai atsakė, kad nėra labai alkana, taigi jos abi nuėjo į azijietišką krautuvę už keleto durų nusipirkti padėkliuko sušių. Denisė norėjo susimokėti, bet Renata neleido.
Prisimindama tą vakarą, Denisė pripažino, kad būtent tuo momentu išsisklaidė visos jos iliuzijos. Savo pusbrolių namuose, tame Viale Montello gatvės namo antro aukšto bute, Denisė sušius valgė viena. Ji sėdėjo su Renata, Domenicu ir Andrea, šiems priešais televizorių srebiant sriubą ir užkandžiaujant mėsa. Tai anaiptol nepriminė Carlo žadėtos šeimos sueigos, jos pusbroliai visą vakarą tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo. Dėdės Giuseppės namie išvis nesimatė, o tai buvo dar keisčiau, kadangi tą vakarą transliavo svarbias rungtynes – „AC Milan“ futbolo klubas žaidė Barselonoje.
Neįprasta pasirodė ir dar kai kas. Denisė prisiminė, kad, seniau būnant pas Renatą, buvo mačiusi, jog teta elgiasi kaip pavydi žmona, nuolatos skambina Giuseppei paklausti, kur jis yra, su kuo, ką veikia ir kada žada grįžti namo. Denisė pastebėjo, kad tą vakarą Renata Giuseppei nepaskambino nė karto.
Po ilgų metų, praleistų slapstantis, šeštąjį jausmą įgijusi Denisė pradėjo įtarti, kad kažkas čia ne taip. Apie 20 val. paskambino mamai. Leos telefonas buvo nepasiekiamas. Tai taip pat pasirodė keista. Lea visuomet pasirūpindavo, kad jos telefonas būtų įkrautas. Išsiuntė teksto žinutę. „Kažką panašaus į: „Kur, po galais, dingai?“ – vėliau teisme kalbėjo Denisė.
Didžiosios rungtynės prasidėjo 20.40 val., „Barselona“ greitai įmušė įvartį. Denisė parašė Leai dar kelias žinutes. Tyla. Renata apramino Denisę pasakydama, kad gali rūkyti ir čia, – niekas Carlui apie tai nepasakys. Vakarui įsibėgėjus, Denisė jau traukė vieną cigaretę po kitos. Jos pusbroliai liejo sielvartą, kai „Barselona“ dar neįpusėjus rungtynėms įmušė ir antrą įvartį. Kažkuriuo metu po 21 val., kai Denisė jau buvo pradėjusi rimtai nervintis, pro duris galvą įkišo Giuseppė, pasitikrino rungtynių rezultatą, užfiksavo Denisės buvimą ir vėl dingo. Po kelių akimirkų suskambo Denisės telefonas. Skambino Carlas. Jis pasakė privažiuosiantis po kelių minučių ir paimsiantis ją į stotį. Pasakė laukti apačioje, savo dėdės Vito bute pirmame aukšte.
Denisė pakštelėjo abiem pusbroliams, atsisveikino su teta ir nusileido laiptais pas Vitą. Carlas dar nebuvo atvažiavęs, taigi Vito žmona Giuseppina išvirė kavos. Jau buvo po 21.30 val. – praėjo daugiau nei trys valandos po to, kai Denisė paskutinį kartą girdėjo savo mamą, – ji turėjo tramdyti kylančią paniką. Neilgai trukus tarpduryje pasirodė Vitas. Už jo koridoriuje, prie kito buto durų, Denisė pastebėjo savo tėvą. Net nenutuokė, kad jis irgi tame pastate. Užuot ją pasivadinęs, kalbėjosi su broliu Giuseppe ir dviem kitais vyrais. Tada Carlas žvilgtelėjo į dukterį, pamojo jai eiti ir palaukti automobilyje. Denisė nuėjo prie „Chrysler“. Leos jame nebuvo.
Buvo 22.00 val. Atėjus Carlui, Denisė nieko nelaukdama paklausė:
– Kur mano mama?
– Palikau ją ten, už kampo, – atsakė Carlas. – Ji nenorėjo čia pasirodyti ir su visais susitikti.
Carlas tylėdamas įvažiavo į gatvę, esančią už Viale Montello. Denisė sekė jį žvilgsniu. Pasirodė, kad jis kažkoks prislėgtas. Vairavo beveik nežiūrėdamas į kelią. Buvo scossato, vėliau sakė ji. Sukrėstas. Pasukus už kampo, Leos ten nesimatė. Denisė buvo beišsižiojanti kažką sakyti, bet Carlas ją nutildė. Lea jų nelaukė, aiškino jis, kadangi paprašiusi pinigų, davęs jai 200 eurų, ėmusi šaukti reikalaudama daugiau, taigi davęs dar 200, bet ji supyko ir pabėgo. Jie nevakarieniavo. Carlas pareiškė, kad visai nieko nevalgęs. Jis nutilo. Denisė irgi neištarė nė žodžio.
Paskui jis pasakė:
– Žinai, kokia ta tavo motina. Niekas negali jos perkalbėti.
Denisė atsargiai paklausė tėvo:
– Kur mano mama dabar?
– Nė nenutuokiu, – atsakė Carlas.
Denisė laikė tėvą apgailėtinu melagiu. „Juo nepatikėjau nė vienai nanosekundei, – sakė ji. – Nė vienu jo žodžiu.“ Visas kilniaširdiškumas, demonstruotas per pastarąsias dienas, visi tie durų atidarinėjimai, paltų padavinėjimai ir jų vežiojimas po miestą – visas jo milanietiškas bella figura, spektaklis, – pasibaigė. Carlas buvo Carlas. Atrodė storžieviškas, kone pirmykštis. Į ją net nepažvelgė. Staiga Denisė suprato. Vakarienė su pusbroliais. Skambučiai Leai, į kuriuos ji neatsiliepė. Nesibaigiantis vilkinimas. Neatidėliotinas pokalbis su vyrais iš gretimo buto. Lea visą laiką buvo teisi. Denisė, maldavusi motinos leisti vykti į Milaną, katastrofiškai susimovė. „Žinojau, – sakė Denisė. – Iš karto viską supratau.“
Ji suprato dar du dalykus. Visų pirma, jau per vėlu. Denisė su mama nebuvo kalbėjusi jau tris su puse valandos. Lea niekuomet neišjungdavo savo telefono tokiam ilgam laikui ir tikrai to nebūtų padariusi neperspėdama Denisės. „Baigta, – pagalvojo ji. – Jis turėjo tam laiko.“
Antra, stoti į konfrontaciją su tėvu prilygtų savižudybei. Jei norėjo išlikti gyva, tą akimirką turėjo susitaikyti su Leos likimu ir įsisąmoninti tai ne kaip tikimybę, bet kaip akivaizdų ir galutinį faktą. Tuo pat metu turėjo priversti tėvą patikėti, kad nė nenutuokia, kas nutiko, kai iš tikrųjų ji tuo nė kiek neabejojo. „Suvokiau, kad dėl savo mamos labai mažai ką galėjau padaryti, – kalbėjo Denisė. – Bet juk negalėjau leisti jam mane perprasti.“ Denisė įginė savo mintis į dusinantį būtojo laiko akligatvį. „Jie padarė tai, ką turėjo padaryti, – sau pasakė ji. – Taip viskas visuomet ir baigdavosi. Tai buvo neišvengiama.“ Išoriškai ji bandė dėtis tokia, kokia galėjo būti prieš keletą minučių: susirūpinusi dukra, ieškanti dingusios motinos. Čia gelbėjo pasiutusiai greitai besirutuliojantys įvykiai. Buvo visiškai absurdiška, net nerealu, kaip per akimirką Denisė prarado savo mamą, savo geriausią draugę, vienintelį ją iš tikrųjų visiškai pažinusį žmogų. Jai nereikėjo apsimetinėti, kad sunku suvokti, kas vyksta. Ji netgi jautė, jei labai prisiverstų, mintimis galėtų sugrąžinti Leą į gyvenimą.
Būdami tokios būsenos tėvas su dukra – tarsi apdujęs Carlas ir apsimetanti, jog tiki, kad dar yra vilties, Denisė – šukavo visą Milaną. „Išvažinėjome visas vietas, kuriose lankėmės, – pasakojo Denisė. – Ten, kur buvome prisėdę ko nors atsigerti, kur valgėme picą, viešbutį, kuriame buvome apsistojusios, nuvažiavome prie Sempionės parko. Nuėjome į vietinę kavinę, prekybos centrą, „McDonald’s“ kavinę, kurioje pietavome, ir traukinių stotį, kurioje tėvas mamai ir man buvo nupirkęs bilietus.
Apvažiavome visą miestą. Visą laiką skambinau ir rašiau žinutes mamai. Ir, žinoma, nieko neradome.“ Apie vidurnaktį, netrukus po to, kai išvyko traukinys į Kalabriją, suskambo Denisės telefonas. Ji persimainė ekrane pamačiusi žodį „mama“. Tačiau kitame ryšio gale išgirdo tetos Marisos – Leos sesers iš Paljarelio – balsą ir prisiminė, kad prieš išvykstant į Milaną ji buvo pasiskolinusi savo pusseserės telefoną.
Susikaupusi Denisė pasakė Marisai, kad Leos niekur negalima rasti ir kad ką tik praleido traukinį, vykstantį į Kalabriją.
– Ar ką nors iš jos girdėjai? – tetos paklausė Denisė. – Ar ji tau skambino?
Teta Marisa atsakė, kad rado praleistą skambutį nuo Leos apie 18.30 val., bet nuo to laiko nepavyko susisiekti. Marisa jai skambino pasiteirauti, ar viskas gerai. Denisė atsakė, kad Lea telefonu neatsiliepia jau visą vakarą.
– Jie ją pradangino, – tiesiai šviesiai Denisei pasakė Marisa, Carlui sėdint šalia automobilyje.
„Jos žodžiai skambėjo taip dalykiškai, – pasakojo Denisė. – Juos ištarė tarsi manydama, kad visi mes to tikėjomės. Tarsi tą visi nujautėme.“
Denisė su Carlu važinėjo po Milaną iki pusės dviejų nakties. Galiausiai ji pasakė, kad nebėra daugiau kur ieškoti ir reikia pranešti policijai. Carlas nuvežė ją į karabinierių nuovadą. Pareigūnas pasakė, kad prieš skelbiant dingusio asmens paiešką reikia laukti 48 val. Carlo akivaizdoje Denisė negalėjo pareigūnui pasakyti, kad ji ir Lea nuo vyro, stovinčio šalia, slapstėsi metų metus, taigi padėkojo ir jie grįžo pas Renatą, kuri atidarė duris apsimiegojusi ir su chalatu.
Renata nustebo išgirdusi, kad Lea iš viso buvo mieste.
– Mes atvykome kartu, – paaiškino Denisė. – Jums nesakėme, nes nenorėjome kelti rūpesčių.
Visi trys jie akimirką stovėjo tarpduryje. Denisė nužvelgė tėvo drabužius. Vilkėjo juos visą vakarą. „Tai nutiko jam vilkint šią striukę, – pamanė Denisė. – Šiuos marškinius. Šiuos batus.“
Tylą nutraukė Carlas, pasakydamas, kad dar paieškos Leos, ir grįžo į automobilį. Renata pasakė, kad Denisė gali miegoti Andreos kambaryje. Norėdama ten patekti Denisė turėjo pereiti per Renatos ir Giuseppės miegamąjį. „Pamačiau, kad Giuseppės nebuvo, – vėliau pasakė ji. – Ir aš tai ignoravau. Nekreipiau į nieką dėmesio ištisus vienerius metus. Apsimečiau, tarsi nieko nebūtų įvykę. Aš valgiau su tais žmonėmis. Dirbau jų picerijoje. Atostogavau kartu. Žaidžiau su jų vaikais. Net žinodama, ką jie padarė. Turėjau būti nepaprastai atsargi galvodama, ką sakau. Jie kartojo, kad mano mama gyva, net po to, kai jos nebuvau mačiusi daugiau nei metus. Apsimečiau, kad nežinojau. Bet tai buvo netiesa. Žinojau nuo pat pirmos akimirkos.“
