„Visi jie tykiai ir nepastebimai puoselėjo širdyse niršulį, tūžmastį ir jau iš anksto turėjo paruošę atsiprašymus už nekaltų žmonių pjovimą, už visus sudegintus kaimus, už visas išprievartautas mergaites. Visa tai jiems leido įvykdyti jų istorijos, jos viską pateisino“, – karčiai pastebėjo Slovėnijos rašytojas Goranas Vojnovićius.
Jo romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“ atvėrė neseniai užsitraukusias žaizdas ir buvo prieštaringai įvertintas visame Balkanų regione. Vieni kaltino autorių nostalgija Jugoslavijos laikams, kiti – patriotizmo stoka. G. Vojnovićius tokius kaltinimus griežtai atmetė: „Daugumai skaitytojų romanas pasirodė kaip pabrėžtai jugonostalgiškas ir buvo suprastas kaip provokacija. Tačiau pagrindinio veikėjo vaikystės Jugoslavijoje nėra socializmo, politikos, socialinės tikrovės, Jugoslavija tėra fonas, kuriame rutuliojasi idiliška vaikystė. O vieną gražią dieną ji brutaliai nutraukiama. Tą akimirką vaikystė nustoja buvusi vaikyste, o Jugoslavija virsta klaikia vieta.“
Knygos siužetas užsimezga kaip detektyvinė istorija. Pagrindinis herojus Vladanas įveda į „Google“ paieškos sistemą savo tėvo, anuometės Jugoslavijos liaudies armijos karininko, kaip manyta, žuvusio kare, vardą ir pavardę. Tada ima skleistis niūri jo šeimos ir visos Jugoslavijos paslaptis.
Sūnus išvyksta ieškoti tėvo bandydamas suvokti, kodėl sugriuvo idiliškas jo vaikystės pasaulis. Siekdamas paaiškinti dabartį, tiriantis pasakotojo žvilgsnis sugrąžina į kruvinas praeities dienas. Per šeimos sagą atkuriami sudėtingi istoriniai įvykiai, pasakojimas atskleidžia susiskaldymą, įsižiebiantį tarp daugelį metų kartu gyvenusių tautų, ir kultūrinius skirtumus, galinčius tapti etninių žudynių priežastimi.
„Jugoslavija, mano tėvynė“ – įtaigus romanas apie paskutinį XX amžiaus karą Europoje. Knygoje daug humoro, padedančio pakelti tragiškų įvykių naštą. Itin realistiški, jautrūs ir kartu šiurkštūs veikėjai – tai paribio žmonės, kiauras dienas leidžiantys užeigose ir nuolat besiklausantys „turbofolko“. Per asmenines jų tragedijas ir atsiskleidžia įvykiai, iš politinio žemėlapio ištrynę didžiulę valstybę.
Ar karas glūdi žmoguje, ar kažkur kitur? Ar kiekvienas iš mūsų tam tikromis aplinkybėmis gali tapti karo nusikaltėliu? Ar europietiška laisvės idilė nėra tik iliuzija, jau rytoj galinti taip pat kruvinai išsisklaidyti? Tai retoriniai klausimai, kuriuos nesunku įžvelgti tarp romano eilučių.
