Rašytoja nevengia aštresnio žodžio, bet tuo tikrai nemanipuliuoja. Subtiliai jaučia ribą tarp drąsaus, bet ne šokiruojančio pasakojimo: ir jaunimo elgesį, ir slaugės darbą galima aprašyti drąsiai ir atvirai, bet ne atstumiančiai, jaunimo kalbą galima puikiai perteikti neužsižaidžiant pigiu slengu ar keiksmažodžiais, o (savi)ironija ir nostalgija nebūtinai turi tapti kūrinio kraštutinumais. Visko šioje knygoje yra, bet viskas vietoje, laiku ir su saiku. Taigi autorė žino ne tik, ką pasakoti, bet ir kaip pasakoti.

„Kostiumų drama“ – knyga jaunimui (ir ne tik) apie jaunimą. Lietuvaitė Lėja be aiškios priežasties atvyksta į Londoną ir šiame mieste prasideda jos nuotykiai. „Kostiumų drama“ – nėra pasakojimas apie emigraciją, jos priežastis ir pasekmes. Iš esmės net nėra taip svarbu, kur vyksta veiksmas, nes autorės tikslas ne parodyti, kaip gyvena emigrantai Londone, ką jie dirba, kiek uždirba ir koks varganas, ar priešingai – puikus jų gyvenimas. Knygos esmė – jaunų žmonių troškimas gyventi, patirti nuotykių ir galbūt net pakeisti pasaulį. Tokio jaunimėlio yra visuose pasaulio miestuose. Autorė pasirinko Londoną (gal dėl to, kad gyvenimas šiame mieste jai pažįstamas geriau nei kitur), taigi kūrinio nereikėtų iš anksto vertinti kaip knygos apie emigraciją. Taip, emigrantų čia yra, tačiau tai ne esminis knygos akcentas. Kaip teigia pati autorė: „Ši knyga galėjo būti parašyta bet kuriame mieste – Londone, Paryžiuje, Vilniuje. Tai netipiška emigrantės istorija, kur svarbu ne įvykių fonas, o gyvenimo ir nuotykių alkis.“ Nors knygos anotacijoje sakoma, kad Lėja į Londoną atvyksta „be jokios aiškios priežasties“, geičiausiai ją sprendimui išvykti iš Lietuvos ir pastūmėja nuotykių troškimas: juk palikę tėvų namus, juo labiau savo šalį, mes subręstame anksčiau, greičiau tampam savarankiškesni, ir, be abejo, naujos erdvės žada nuotykių, o kuo jos platesnės, tuo tie nuotykiai turėtų būti dramatiškesni. Bet visa tai palikime apmąstymams... kad ir perskaičius „Kostiumų dramą“.

Taigi romane pasakojama apie lietuvaitę Lėją, Londone ieškančią gyvenimo prasmės (nors jos šie klausimai pernelyg nekankina), darbo, draugų ir nuotykių. Bent jau pastarųjų – draugų ir nuotykių – ji randa. Ir gausiai. Trumpai pasisvečiavusi pas pusseserę, Lėja atsiduria gatvėje, o kitą dieną jau apsigyvena apleistame name su nepažįstamais žmonėmis, kurie tampa jos draugais. Lėja pasineria lyg į atsitiktinių įvykių sūkurį: tai su bičiuliais kuria Planą, padėsiantį pasipriešinti sistemai, tai dirba slauge, kartais pati dalyvauja įvykiuose, o kartais atrodo, kad tik stebi. Beje, Lėja randa ne tik bičiulių, su kuriais patiria daug nuotykių, bet ir darbą. Slaugės darbą. Alternatyvus gyvenimo būdas ir neįgaliųjų pasaulis – tarsi du priešingi poliai, tačiau Lėjos gyvenime derantys. Autorė nevaizduoja Lėjos, gyvenančios du atskirus gyvenimus – tai būtų gana banalu: ji leidžia gyventi Lėjai anarchistų bičiulių draugijoje, bet „įdarbina“ ją sesele ir taip atskleidžia skirtingus Londono veidus. Be to, savo veikėjai vietoj veidmainiškumo (dvigubas gyvenimas) tiesiog suteikia įvairiapusės patirties. Susidaro įspūdis, kad Lėja nė pati dorai nesuvokia, kodėl reikėtų pasipriešinti sistemai: ji ne kartą abejoja Planu, rodos, jame dalyvauja daugiau dėl įdomumo nei dėl idėjos. Dėl kitų veikėjų taip pat galimos įvairios interpretacijos, netgi dėl Plano autoriaus – Robio.
Beje, visi veikėjai – spalvingos, įdomios asmenybės. Bet kitaip ir būti negali, nes autorės sumanymas ir yra parašyti kostiumų dramą, kur antraeilis veikėjas gali tapti pagrindiniu, ir atvirkščiai. Taigi visi veikėjai turi būti charakteringi, įdomūs, spalvingi. „Iš esmės knyga yra kinematografiška ir ironiška absurdo drama, kur veikėjai įsijaučia į laikinus vaidmenis, pamiršdami tikruosius save ir apsiribodami realybės dabartimi. O didžiausias žavesys slypi tame, kad bet kuris antraplanis veikėjas bent trumpam gali tapti šio filmo herojumi“,  – sako V. Rykštaitė. Taigi knygoje papasakojama ne viena istorija, jų daug: trumpesnių ir ilgesnių, tikrų ir išgalvotų, vertinamų iš Lėjos pozicijų ir ne, išbaigtų ir tik fragmentiškų. Visos šios istorijos susilieja į vieną – Lėjos gyvenimo – istoriją. Mes gyvenime sutinkame daug žmonių: vienus ilgam, kitus trumpam, vieni yra reikšmingi, kiti – ne, tačiau visi gyvenime sutikti žmonės palieka žymę, daro įtaką, yra „sudedamoji dalis“. Taip ir „Kostiumų dramoje“ – Lėjos sutikti žmonės yra jos gyvenimo filmo veikėjai (kartais pagrindiniai, kartais antraplaniai), kol suvokiama, kad šiame filme pagrindinį vaidmenį vaidina ji pati (kaip kad skaitytojo gyvenimo filme pagrindinis veikėjas ir yra pats skaitytojas).

Pavadinimas „Kostiumų drama“ tarsi atsiribojimas nuo kaukių. Socialinės kaukės – visiems priimtinas ir suprantamas reiškinys, terminas, naudojamas psichologijoje, ir veiksmas, atliekamas realiame gyvenime. Tačiau, kai sakoma „kostiuminė drama“ (palyginti su knygos pavadinimu „Kostiumų drama“), pirmiausia tai reiškia kino filmą ir žiūrovas tikisi ne kasdienio gyvenimo gražios apgaulės (kur pats turi vaidinti), o galimybės maloniai praleisti laiką prieš ekraną. Taip ir su knyga – galima pasinerti į daugiasiužetį pasakojimą, kur vaidins kiti, o jūs liksite tik stebėtojas (skaitytojas), kita vertus, autorė knygos pavadinimu lyg atsiriboja nuo socialinių vaidmenų (emigrantai, kaip jie turi elgtis, anglai, sistema...) pabrėždama, kad svarbi ne Lėjai įtaką daranti aplinka, o pati Lėja (jos nuotykių troškimas ir įsiliejimas į gyvenimą) – tai reiškia ne būtinybė, o noras išvažiuoti į užsienį. Socialus Lėjos ir jos draugų elgesys būtų socialinės kaukės (bet tada ir pasakojimas būtų dokumentinis – lietuvio emigranto gyvenimas Londone), o veikėjų maištavimas, jų gyvenimai ir istorijos yra kostiumų drama, juolab kad kai kurie iš jų tikrų tikriausiai tiesiog vaidina gyvenimą.
Beje, ne prastesni aktoriai yra ir neįgalieji – jie nebeturi socialinių kaukių (o besistengiantys jomis prisidengti, tokie kaip buvęs mokytojas, lieka demaskuoti, turiu galvoje laisvinančių vaistų istoriją), tačiau yra puikūs kostiumų dramos aktoriai, tiek suvokdami tai sąmoningai (kaip bezdantis buvęs vairuotojas), tiek nesąmoningai (kaip Merė). Kaip jau minėjau, visi veikėjai spalvingi ir įdomūs, o paprastas siužetas jų dėka tampa ne pasakojimu apie emigraciją, o atskirų kadrų į vieną knygą (filmą) sujungta istorija.

Galbūt sukurti tokius įtikinamus ir įdomius veikėjus autorei padėjo tai, kad, kaip teigia ji pati, visos jos papasakotos istorijos yra tikrai nutikusios (nebūtinai jai pačiai). Puiku, kad autorė geba jas sujungti į rišlų vientisą pasakojimą. „Kas kartą apgalvodama kūrinio siužetą, šventai laikausi sau duoto pažado: rašyti tik apie tai, ką gerai žinau“, – sako Vaiva Rykštaitė. Nors pabaigą iš dalies galima nuspėti, tačiau jaučiasi, kad visas kūrinys yra sukurtas stebint, aprašant ir pačiai išgyvenant, o ne falsifikuojant įvykius. Galbūt iš čia ir yra tas „Kostiumų dramos“ tikroviškumas ir nuoširdumas, papirksiantis bet kurį skaitytoją.