Metų Moteris Gražina Gudaitytė-Liutaud: žinau ilgaamžės santuokos paslaptį

Iš žurnalo archyvo.
10 Metų Moters Gražinos Gudaitytės-Liautaud gyvenimo fragmentų.

Prieš 70 metų kartu su tėvais iš Lietuvos pasitraukusi Gražina Gudaitytė-Liautaud (75 m.), šaliai atgavus nepriklausomybę, tapo dažna jos viešnia. Labdaringa veikla – už tai 2002 m. pelnė Metų Moters vardą – garsėjanti Amerikos lietuvė pastarojo vizito metu prisipažino tik lydinti savo sūnų garsų verslininką Jimmy Johną. Jis į Lietuvą atvyko ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto kvietimu skaityti paskaitų ir pasidalyti savo sėkmės paslaptimis.

1. Vaikystė

Žeimelyje (Šiaulių apskritis) gimusi Gražina Gudaitytė-Liautaud iš Lietuvos su tėvais ir jaunesniąja seserimi pasitraukė vos penkerių – 1945 m., į šalį įžengus rusų armijai. „Mano tėtis buvo miškininkas, tuo metu studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Mama – mokytoja. Geriausiai iš ankstyvos vaikystės prisimenu, kaip, prasidėjus bombardavimui, bėgdavom slėptis į rūsį“, – sako ji.

2. Mokslai lageryje

Šeima pirmiausia apsistojo Vokietijos pabėgėlių stovykloje, vadinamajame lageryje. G. Gudaitytės-Liautaud prisiminimai apie tą laiką gana šviesūs. „Mes 6-erius metus ten išgyvenom, – prisimena ji. – Visi savi, lietuviai. Viskas buvo lietuviškai, su vietiniais bendravom mažai, tik šiek tiek pramokom vokiškai. Maisto gaudavom iš Amerikos, taigi nebadavom. Be to, gyvenom ūkiškai: turėjom savo daržų, auginom kiaulių.

Visuomeninis gyvenimas taip pat buvo gana aktyvus – chorai, skautų stovyklos, teatras, ateitininkų būrelis, studijos... Vokietijoje gimęs mūsų choras veiklą tęsė Čikagoje, tapo Lietuvių opera. Pasiekėm tokį lygį, kad koncertuodavom ne tik Dainų šventėse, įvairiuose festivaliuose, bet ir Niujorke, koncertų salėje „Carnegie Hall“. Aišku, knygų Vokietijoje trūko: 6–10 vaikų mokėsi iš vieno vadovėlio, bet mokytojai mus labai gerai paruošė. Kai atvažiavom į Ameriką, nesijautėm nė kiek atsilikę nuo vietinių, reikėjo pasimokyti tik anglų kalbos.“

3. Mis Ilinojus

Sužinoti ką nors daugiau apie Gražinos Gudaitytės-Liautaud gyvenimą Amerikoje menkai padėjo net visagalė „Google“. Išblukusi kažkieno nuskaityta ir į internetą įdėta 1959 m. Ilinojaus universiteto laikraščio iškarpa rodo, kad 1959 m. 21-erių metų Gražina Gudaitytė (Amerikoje žinoma kaip Gina Gudaitis) karūnuota gražiausia Ilinojaus mergina.

„Kai jos draugai pribėgo šaukdami ir siekdami ją apkabinti, Mis Gudaitis atrodė priblokšta ir šiek tiek išsigandusi. Įspūdžiai tiesiog kunkuliavo jos viduje, o galiausiai sprogo, priversdami švelniai nusišypsoti tarsi mažą mergaitę, – emocingai rašoma laikraštyje. – „Mes žinojom, kad tu gali tai padaryti!“ – triumfuodamas šaukė vienas jos gerbėjų. Į tai Mis Gudaitis šiek tiek neaiškiai atsakė: „Ką gi, man smagu, kad Jūs tai žinojote...“ Ir tarsi netikėdama pirštinėta ranka čiupinėjo karūną...“

Ponia Gražina juokiasi negalėdama patikėti, kad man pavyko atkasti tokius senus įvykius. Ji prisipažįsta, kad dalyvauti gražuolių rinkimuose apsisprendė spontaniškai: „Ilinojaus universitetas ieškojo žmogaus iš šalies, nepriklausančio studentų brolijai. Reikėjo ne tik gražiai atrodyti – ir pažymių vidurkis turėjo būti pakankamai didelis. Taigi žvilgsniai nukrypo į mane.“ Nors nuo tada praėjo daugiau nei pusė amžiaus, abejonių, ar Gražina Gudaitytė anuomet buvo verta karūnos, nekyla. Moteris vis dar atrodo puikiai: tiesi kaip styga, veidą dailiai įrėminančiais šviesiais plaukais, lygia oda, nepaisydama šaltokos lietuviškos vasaros, avi aukštakulnėmis basutėmis, neslepiančiomis tobulo pedikiūro. Ta pati karalienė Gina, kokia šypsosi iš išblukusios fotografijos.

4. Sveika, Amerika!

Ilinojaus universiteto laikraštyje kartu trumpai aprašoma, iš kur ir kokiomis aplinkybėmis Gina atvyko į Ameriką, atskleidžiama, kokį pirmąjį įspūdį merginai padarė ši šalis. „Prieš atvykdama čia maniau, kad Amerikoje niekas nedirba, bet visi turi daug pinigų. Dar atsimenu, kad čia pirmąsyk išvydau moterų su skrybėlaitėmis. Pagalvojau, kaip baisiai atrodo“, – prisipažįsta ponia Gražina ir priduria, kad ne mažesnį įspūdį pirmomis dienomis Amerikoje jai padarė ir automobiliai.

„Mašinų atrodė tiek daug, kad neįsivaizdavau, kaip žmonės nebijo eiti per gatvę, – su šypsena pasakoja moteris. – Jei būčiau žinojusi, kaip tos gatvės atrodys po kelių dešimtmečių... Kaip prisitaikėme? Tėveliams Amerikoje gauti darbo pagal specialybę nepavyko. Mamytė dirbo skerdyklose, o tėvelis išmoko staliaus amato, juo ir dirbo iki pat mirties. Vis dėlto mudvi su sesute gavom puikų išsilavinimą. Iš pradžių mus mokė Čikagoje esančios lietuviškos Šventojo Kryžiaus bažnyčios parapijos vienuolės. Viskas dėstyta anglų kalba, bet vienuolės, ankstesnės kartos emigrantės (jų tėvai atvyko į Ameriką dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą), mokėjo ir lietuviškai. Vėliau lankiau vietinę mokyklą, įstojau į Ilinojaus universitetą, ketinau dirbti mokytoja, kaip kitados – mano mama. Ilgėjomės Lietuvos, bet planų grįžti neturėjom – žinojom, kad ji okupuota. Gal ir gerai, kad nerizikavom. Tie, kurie grįžo iškart po karo, buvo rusų sušaudyti kaip išdavikai.“

Gražina ir Jimas Liautaud 2002 m. „Metų Moters“ renginyje
Žurnalo "Moteris" archyvo
5. Lemtingas svetimtautis

„Būtų gerai, kad jis būtų išsilavinęs žmogus. Taip pat malonus ir dėmesingas. Ir aukštesnis už mane“, – tokius kuklius reikalavimus idealiam vyrui kėlė Gina Gudaitis interviu Ilinojaus universiteto laikraščiui. Nė nenujausdama, kad toks idealas jos gyvenime pasirodys jau visai netrukus.

„Klausiate, ką man davė šitie rinkimai? Pažintį su būsimu vyru. Vos buvau karūnuota, jis paskambino man ir pakvietė į pasimatymą. Ir štai mes jau 52-eji metai kartu“, – šypsosi moteris. Tiesa, pažindinti su tėvais savo vaikino Jimo (James P.) Liautaud Gražina neskubėjo. „Jis gyveno visai kitame Čikagos pakraštyje. Mes dažnai susitikdavome mieste, bet į namus nekviečiau. Jim niekaip negalėjo suprasti, kodėl neleidžiu jam pasiimti manęs iš namų. Prisipažinau, kad tėvai nenori, jog draugaučiau su svetimtaučiais, o šiai kategorijai jie priskyrė visus, kurie nebuvo lietuviai. Jim pradėjo juoktis: „Čia ne aš, o tu esi svetimtautė!“

Ilgainiui tėvai ne tik susitaikė su tuo, kad abi dukros ištekėjo už svetimtaučių, bet ir nuoširdžiai juos pamilo. Jimo kelias į sėkmę – gana vingiuotas. Jis buvo išmestas iš keturių mokyklų ir į Ilinojaus universitetą studijuoti inžinerijos įstojo tik šiaip taip. Vis dėlto, dar studentas (1960 m.), Jimas išrado metalo bei plastiko kompozito liejimo technologiją, o po 8-erių metų įsteigė kompaniją „Capsonic Inc.“, ji gamino ir tiekė iš šios medžiagos pagamintas detales elektronikos, buitinės technikos, mašinų pramonės įmonėms. „Capsonic Inc.“ apyvarta vis didėjo, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje ūgtelėjo iki 40 mln. JAV dolerių per metus, bet 55-erių Jimas Liautaud pranešė nenorintis naudoti savo smegenų tik tam, kad uždirbtų daugiau pinigų. O kad suprastų, ko tiksliai nori, išvyko dviem metams motociklu po Ameriką su draugu, kurį, pasak Gražinos, pažįsta nuo pradinės mokyklos laikų.

Paklausta, ar nebuvo sunku taip ilgam išsiskirti su vyru, ji nusijuokia: „O, tegul tik važiuoja... Jam visada patiko rizika, aštrūs pojūčiai. Labai mėgo tą savo motociklą. Dar turėjo sraigtasparnį, jį pats pilotuodavo. Kartais paskraidindavo ir mane, bet aš visą skrydį prasėdėdavau įsikibusi į sėdynės ranktūrius.“ Grįžęs iš šios kelionės, Jimas Liautaud pasinėrė į psichologijos, istorijos ir sociologijos studijas, o galiausiai, perleidęs gamybos verslą vyriausiajam sūnui, atsidėjo emocinio intelekto tyrimams. Iki šiol rengia jo ugdymo metodikas, veda paskaitas, finansuoja Liautaud aukštąją verslo mokyklą (Liautaud Graduate School of Business) ir kitas mokymo įstaigas, yra Ilinojaus universiteto profesorius.

6. Milijonierių gyvenimas

Jimas Liautaud ne viename interviu yra užsiminęs, kad jo įkvėpėja – žmona, kad žavisi jos intelektu. Vis dėlto ponia Gražina savo indėlį į vyro pasiekimus vertina gana santūriai. „Kai mudu susituokėme, atsisakiau darbo. Vienas po kito gimė vaikai, reikėjo daug laiko skirti jiems ir namams. Tai buvo mano sfera. Nesikišau į vyro verslą, nedariau įtakos jo sprendimams. Tuo metu Amerikoje buvo įprastas toks pasiskirstymas pareigomis, daugumą šeimų išlaikydavo vyrai“, – sako ji.

„Buvo labai šaunus vakaras“, – prisimena G. Liautaud grįždama mintimis 12 metų atgal
Žurnalo "Moteris" archyvo
Paprašyta pasidalyti tokios tvirtos ir ilgaamžės santuokos receptu, moteris nuoširdžiai gūžtelėja pečiais: „Nežinau, tikrai nežinau. Man atrodo, kad santuokoje reikia labai daug kantrybės.“ O paprašyta praverti duris į Amerikos milijonierių gyvenimą, neslepia: „Viskas yra lengviau, kai turi pinigų: nekankina nežinia dėl ateities, mažiau rūpesčių dėl buities, dėl išlaidų, daugiau pamatai pasaulio.

Nepasakyčiau, kad mūsų gyvenimas iš esmės pasikeitė. Valgyti visada gamindavau pati, namų tvarkytoja ateidavo kartą per savaitę. Taip yra ir dabar. Dauguma draugų su mumis kartu nuo pat pradinės mokyklos. Beje, didesnė jų dalis – lietuviai. Ilgą laiką gyvenome priemiestyje. Vaikai užaugo, kaimynai arba žaidžia golfą, arba visai žiemai išvažiuoja į Floridą, o mes nemėgstam nei viena, nei kita, taigi išsikraustėm į miestą. Dabar gyvename pačiame Čikagos centre, 66-ame dangoraižio aukšte esančiame bute.“ Vasaras Liautaud šeima įprato leisti Viskonsine, vasarnamyje prie ežero. „Ten ir vaikai turi savo namelį. Taip visi kartu ir vasarojam, dažnai susieinam. Ypač smagiai leisdavom laiką, kai vaikaičiai buvo maži. Vasarą nesinori niekur važiuoti. Į keliones po pasaulį leidžiamės anksti rudenį arba vėlai pavasarį. Įspūdingiausia – aplink visą pasaulį.“

7. Vaikai

Gražinos ir Jimo Liautaud šeima tikrai gausi. Jie turi 4 vaikus – Gregą, Jimmy (Jamesą) Johną, Robby, Larą – ir 15 vaikaičių. Moteris pripažįsta, kad tokios gausios šeimos amerikiečiams nebūdingos, bet vaikams augti supamiems brolių ir seserų, regis, patiko. Beveik visi pakartojo tėvų šeimos modelį – turi po 4 atžalas, tik Jimmy Johnas – tris. „Dukra planavo tik tris vaikus, bet paskutinį sykį pagimdė dvynukus“, – šypsodamasi patikslina pašnekovė. Daugiausia iš visų atžalų yra pasiekęs Jimmy Johnas. Tiesa, vaikystėje jis buvo toks pat pašėlęs kaip tėvas – mokslai jam beveik nerūpėjo, tad mokyklą baigė tik per plauką.

„Kai sūnus nutarė, kad aukštoji mokykla – ne jam, vyras griežtai pasakė: arba eini dirbti, arba – į kariuomenę. Nėra čia ko namuose sėdėti ir televizorių žiūrėti. Tada Jimmy buvo 17-a metų“, – prisimena ponia Gražina. Vaikinas nutarė imtis verslo. Pasiskolino iš tėvo 25 tūkstančius dolerių ir, išsinuomojęs nedidelį garažą, pradėjo gaminti ir pardavinėti sumuštinius. Dabar Jimmy Johnas Liautaud yra žymus JAV verslininkas, jo 1983 m. įkurtoje sumuštinių tinklo „Jimmy John‘s“ imperijoje – daugiau kaip 1900 greitojo maisto restoranų (visoje Amerikoje). 2010 m. šio tinklo apyvarta siekė 735 mln. JAV dolerių (maždaug 1,864 mlrd. litų).

„Ir žinote – jis tą skolą tėvui grąžino per 5-erius metus. Labai tuo didžiavosi, – šypteli pašnekovė prisiminusi sūnaus verslo pradžią. – Dabar Jimmy turtingiausias iš mūsų, turi nuosavą lėktuvą. Visi kiti vaikai gyvena panašiai kaip mes. Vyresnėlis Gregas nuėjo tėvo pėdomis: baigė inžinerijos studijas ir perėmė tėvo verslą – vadovauja „Capsonic Group LLC“. Jis dievina jodinėjimą, dalyvauja varžybose. Jodinėti išmoko internatinėje mokykloje, ten buvome išsiuntę mokytis. Visi mūsų vaikai labai aktyvūs, savarankiški, patys priima sprendimus ir išsilaiko. Net ir norėdama nebūčiau galėjusi jų kur nors nukreipti – visi į vyrą labai panašūs.“ G. Gudaitytė-Liautaud apgailestauja tik dėl vieno dalyko – kad neišmokė jų lietuvių kalbos. „Kas galėjo pagalvoti, kad bus galima važiuoti į Lietuvą? Ta geležinė uždanga atrodė amžina, – sako ji. – Beje, kol Gregas buvo mažas, namie kalbėjausi su juo tik lietuviškai. Būdavo, grįžta tėvas iš darbo – su sūnumi nesusikalba... Vėliau visa tai užsimiršo. Dabar vaikai man dažnai priekaištauja, kad neišmokiau jų lietuvių kalbos.“

J. Liautaud su pirmąja Čikagoje operuota mergaite Gabriele Gervickaite
Žurnalo "Moteris" archyvo
8. Vaikaičiai

Prieš 2-ejus metus visus 15 savo vaikaičių Gražina ir Jimas Liautaud atsivežė į Lietuvą. „Apsistojome „Stiklių“ viešbutyje. Galit įsivaizduoti, kiek triukšmo jie kėlė?!.. Bet viešbučio darbuotojai buvo labai tolerantiški. Tik kartą atsargiai perspėjo, kad mūsų kambario sąskaita auga galbūt greičiau, nei įsivaizduojame... Pasirodo, vaikai atrado viešbutyje barą ir vis eidavo į jį gerti kokakolos. Užsisako, gurkšteli porą sykių ir, palikę puspilnę stiklinę, pabėga. Lietuva jiems labai patiko. Vyras rado puikiai angliškai kalbančią gidę, ši parengė vaikams tinkamą programą – kiekvieną dieną rodė įdomias Lietuvos vietas, daug pasakojo apie šalį. Tiesa, šiemet „Stikliuose“ apsistoti nepavyko – nebuvo vietų. Galvoju, gal viešbučio administracija prisiminė tuos vaikus?“ – atvirauja pašnekovė. Vyriausiems G. ir J. Liautaud anūkams – 19 ir 20 metų, jie studijuoja universitetuose. Mažiausiasis – dar tik 7-erių. Visi be galo užsiėmę – nuo ryto iki vakaro lanko įvairius būrelius. Didžiuodamasi ponia Gražina pasakoja, kad vyriausioji anūkė – puiki gimnastė, kad jai, kaip perspektyviai sportininkei, universitetas net stipendiją skyrė, tik gaila – neseniai mergina susilaužė ranką.

9. Sugrįžimas

Pirmasis G. Gudaitytės-Liautaud sugrįžimas į Lietuvą po daugybės dešimtmečių nebuvo labai džiaugsmingas. „1992 metais atvykome dviese – aš ir sesuo. Prisimenu ledinį šaltį. Buvo vėlyvas ruduo, patalpos nešildomos, niekur negalėjome sušilti. Apsistojome „Draugystės“ viešbutyje. Miegojome užsiklojusios paltais. Nebuvo net šilto vandens. Šiurpom žiūrėdamos į tuos surūdijusius aprasojusius vonios kambario vamzdžius. Nepavyko ir papietauti. Bandėm patekti į „Literatų svetainę“, bet durininkas neįleido. Pareiškė, kad restoranas pilnas ir laukti neverta. Žvilgterėjom pro langus – viduje nebuvo nė vieno žmogaus. Iki šiol nesuprantu, kodėl jis taip elgėsi? Daug kas tada buvo nesuprantama, parduotuvės tuščios, bet žmonėms entuziazmo netrūko. Netrūko jo ir mums. Pirmasis vizitas neatbaidė – į Lietuvą važinėjam iki šiol“, – sako moteris. Dabar, pasak pašnekovės, nėra ką ir kalbėti: čia visko pilna, paslaugos – aukščiausios kokybės, tik šiek tiek liūdina, kad daug lietuvių vis dar nesijaučia materialiai saugūs. Bent jau tokį įspūdį ji susidarė iš pokalbių, spaudos.

10. Labdaringa veikla

Lietuvoje G. Gudaitytė-Liautaud labiausiai pagarsėjo labdaringa veikla.

Nuo 1991 m. ji vadovavo Lietuvos vaikų vilties fondui, šis yra skyręs daugiau nei 4 mln. litų Vilniaus universiteto Vaikų ligoninei. Negana to, šiai ligoninei ponia Gražina asmeniškai padovanojo beveik 180 tūkst. eurų (per 620 tūkst. litų). Lietuvos vaikų vilties fondo kvietimu į Lietuvą iš JAV atvykdavo gydytojų – ne tik operuoti vaikų, bet ir pamokyti kolegų. Šio fondo dėka JAV ligoninėse yra stažavęsi ir lietuvių gydytojų ortopedų traumatologų, slaugytojų. Kaulų ligomis sergantys vaikai iš Lietuvos galėjo nemokamai gydytis geriausiose JAV ligoninėse, per 150 jų ten operuota. Už šią veiklą 1998 m. G. Gudaitytė-Liautaud apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, o žurnalas „Moteris“ 2002 m. skyrė jai Metų Moters titulą.

„Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai šalyje taip visko trūko, sergančius vaikus veždavome į Ameriką, – prisimena ponia Gražina. – Buvome išnuomoję didelį butą, kad jame prieš ir po operacijos turėtų, kur gyventi ne tik mažieji ligoniukai, bet ir jų mamos. Kai kurie išbūdavo iki 6 mėnesių, labai susidraugaudavome.“ Tiesa, pasak pašnekovės, dabar jau ir Lietuvoje netrūksta nei aukšto lygio specialistų, nei modernios įrangos, tad vaikai gali būti gydomi taip pat sėkmingai kaip Amerikoje. „Dabar atvykstu į Lietuvą tik savo malonumui“, – prisipažįsta moteris. Šįsyk ji vieši ne tik su sūnumi Jimmy Johnu, bet ir su jo žmona bei savo seserimi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis