„Nebent mažutė, nematomoje vietoje… Koks nors drugelis arba driežiukas...“ – negaliu patikėti, bet liudininkai sako, kad prieš keletą metų, kai mano dukra pasidarė pirmąją tatuiruotę, kalbėjau būtent taip. Tradiciškai kartojau banalybes, esą tatuiruotes darosi tik nusikalstamo pasaulio atstovai, rokeriai ir „atšokę“ menininkai. Arba tie, kurie nekenčia savo kūno, todėl skuba jį slėpti po piešiniais. Tiesą sakant, mintis dėl neapykantos kūnui man iki šiol neatrodo labai kvaila. Viena, kai jis papuošiamas subtiliu piešiniu, o visai kas kita, kai ant jo nelieka jokio natūralios odos plotelio.
Bet gali būti, kad ir ši nuomonė kada nors man atrodys nesąmonė: „Ką?! Aš taip sakiau?..“
Ką tatuiruotis?
Per tą laiką sutikau labai daug tatuiruotų žmonių, kurie nebuvo nei „atšokę“ menininkai, nei nusikaltėliai ir atrodė netgi labai mylintys save ir savo kūną. Žurnalistai, baristos, rašytojai, pardavėjai, įmonių vadovai, koučeriai… Didesnės ar mažesnės tatuiruotės buvo nutūpusios ant jų rankų, kojų, stuburo, raktikaulių, pirštų ir, regis, nė kiek jų nebjaurojo.
Ypač mane kaip rašytoją masino užrašai. „Carpe diem“ („lot. „skink dieną“) skelbė lotyniškas užrašas ant kolegės (be kita ko, ji – ir dėstytoja) dilbio. „Be brave, Go where, You please („Būk drąsus, eik ten, kur norisi“) drąsino kita. „Ir tai praeis“ – budistine išmintimi guodė trečia.
Ilgai mąsčiau, koks užrašas geriausiai apibūdintų mane. Ir galiausiai supratau, kad mano esmę sudaro mano meilė tiesai. Vienus ji žavėjo (tokių buvo nedaug), kitus erzino (tokių buvo daugiau), bet mane ji išlaisvino. Manau, kad žmogus, nebijantis tiesos, yra faktiškai nepažeidžiamas.
Mintį, kad tiesa išlaisvina, sugalvojau ne aš (kadangi myliu tiesą, negaliu meluoti ir prisiimti svetimų nuopelnų). Tiksli citata iš Evangelijos pagal Joną (8 skyrius, 32 eilutė) skamba taip: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“. Pasirinkau antrąją jos dalį. Tiesa tas „jus“ skamba truputį direktyviai ir siejasi su mano pomėgiu rėžti tiesą visiems į akis net tuomet, kai niekas jos neprašo, bet juk aš nesakau, kad „mano tiesa jus išlaisvins“. Be to, manau, kad bibliniai tekstai turi būti cituojami tiksliai – tik tuomet jie įgyja magiškos galios. Norėjau dar įpiešti nuorodą Jn 8, bet meistras mane atkalbėjo. Sakė to jau bus per daug. Pasidariusi tatuiruotę pamačiau, kad jis buvo teisus.
Kuo asmeniškesnė, tuo originalesnė
Tai, kad pastaruoju metu madingi užrašai, patvirtina ir tatuiruotę man daręs meistras Vasilij Kiseliov. „Anksčiau tatuiruotės kažką reikšdavo, dabar žmonės jas darosi, nes jiems gražu. Štai viena mergina išsitatuiravo žodį „tatuiruotė“, – sako jis. – Nėra iš anksto užkoduotų reikšmių, jas susikuriame kiekvienas pats sau. Dažnas pasirenka jo profesiją ar pomėgį atspindintį simbolį, tarkim, smuiko raktą, rašytojo plunksną, krepšinio ar futbolo kamuolį ir pan. (Iškart prisimenu tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ autorę, kuri išsitatuiravo medinę lentelę…) Vienodas tatuiruotes pasirinkdami šeimos nariai pabrėžia bendrumą.“
Vasilij siūlo nesiorientuoti į madas, neieškoti pavyzdžių internete. „Asmeniškumas suteikia originalumo, – sako jis. – Jei perkopijuoji tai, ką matei internete, tu jau nebūsi vienintelis, turintis tokį piešinį ar užrašą. Žmonės dažniausiai renkasi citatas iš knygų, dainų, šventraščių. Anksčiau visi rinkosi anglų kalbą, dabar vis labiau populiarėja lietuvių – kaip išskirtinumo ženklas. Net užsieniečiai mėgsta išsitatuiruoti lietuviškus žodžius „ačiū“, „atsiprašau“. Štai vienas azijietis, studijuojantis lietuvių kalbą, susižavėjo žodžiu „knygnešys“. (Pagalvoju, kad žavesio lietuviškiems užrašams suteikia ir diakritiniai ženklai ant č, š, ž, ė, ū).
Kitas žingsnis – parinkti tinkamą šriftą. Atsinešu keletą man patinkančių pavyzdžių, bet meistras man paaiškina, kuris iš jų turės tendenciją susilieti, kuris bus menkai įskaitomas. Dabar madingos tarsi mašinėle spausdintos raidės, bet aš norėčiau kaligrafinės rašysenos. Jei jau būti originaliai, tai iki galo.
Netrūksta ir tokių, kurie renkasi piešinius, tačiau drugeliai ir gėlytės, kuriuos ironiškai bandė pašiepti etiketo asas G. Drukteinis, viename portale išvadinęs tatuiruočių turėtojus išsiskirti norinčiomis vidutinybėmis, dabar jau retai pasirenkami. Pasak meistro, dabar populiarus minimalizmas. (Stebėdama šalia tatuiruojamą vyriškį, kurio pusę kūno dengia piešiniai, tuo šiek tiek suabejoju...) „Bent jau tarp moterų“, – priduria jis, pagavęs mano žvilgsnį.
Kur tatuiruotis?
Kad mano ketinimai nebūtų šakėmis vandenyje rašyti, vaikai gimtadienio proga padovanojo tatuiruočių salono dovanų kuponą 60-čiai eurų. Ant jo dukra užrašė „Vasia““ ir pridūrė, kad šį meistrą jau išbandė, todėl rekomenduoja. „Man patinka, kai dukros atsiunčia mamas“, – šypsosi Vasia. O man patinka pasitikėti rekomendacijomis.
Kai šiandien girdžiu gąsdinimus, esą kas bus su jūsų tatuiruote, kai pasensite, galiu atsakyti – nieko nebus. Nebent nutarėte papuošti putlią krūtinę, kuri senatvėje gali subliūkšti. Bet gali ir nesubliūkšti, jei tarkim, priaugsite svorio. Ant kūno yra pakankamai daug vietų, kurias amžius paliečia labai mažai. O jei jau pasiraukšlėja, ką padarysi – pavytusi oda vienodai prastai atrodo ir su tatuiruote, ir be jos.
Pasak Vasios, tatuiruotės vieta daug pasako apie jos savininką. Vieni tatuiruojasi dėl savęs (tarkim, piešinius renkasi ant vidinės dilbio pusės, į save atgręžtu tekstu). Kiti – dėl kitų (jie nori piešinio ten, kur matytų visi, išskyrus jį patį). Kai kuriems patinka išvis nematomos tatuiruotės. Yra tokių, kurie tatuiruojasi dėl to vieno vienintelio, tad renkasi pridengtas, intymesnes vietas. Tiesa, turiu perspėti, kad ne visi meistrai sutinka tatuiruoti intymesnes zonas...
Populiariausios vietos yra žastai, pečiai, dilbiai, nugara, čiurnos. Dabar paplito mada tatuiruotis juosmens šonus. Šios vietos rizikingos dėl dviejų dalykų: 1) zonos ties šonkauliais yra gana skausmingos; 2) šios kūno vietos linkusios su amžiumi gerokai padribti.
„Populiarėja piešiniai ant pirštų, bet siūlyčiau gerai prieš tai pagalvoti, nes labai skauda ir greitai išblunka“, – sako Vasilij. Apskritai dėsnis yra toks – kuo arčiau kaulas, tuo labiau skauda. Dilbis pirmai tatuiruotei – puikus pasirinkimas, nes tai yra bene mažiausia skausminga vieta. O štai stuburas – labai įdomi vieta. Vieni tikina, kad ji yra gana skausminga, kiti sako visai nieko nejautę.
Aš pasirenku vidinę dilbio pusę – apie išlaisvinančią tiesą noriu priminti pati sau. Vis dėlto vieno dalyko nenumačiau – dilbis gana judri vieta, sukiojant riešą kartu juda ir tatuiruotė, užrašas tai šauna į viršų, tai leidžiasi žemyn, dėl to kartais atrodo kreivokas ir tai iš pradžių mane kiek erzina. Tad pasirinkusiems šią vietą (o gal ir kitas) siūlyčiau pirmiausia piešinį nusipiešti tušinuku ir su juo pavaikščioti, kad matytumėte, kaip jaučiatės.
Ar skauda?
Visi kažkodėl klausinėja, ar labai skauda. Beveik ne. Jausmas tarsi plonu skutimosi peiliuku kažkas brėžtų odos paviršių. Procesas truko apie 20 minučių, jo metu su meistru plepėjom, juokavom ir netgi trumpą interviu įsigudrinau paimti. Sužinojau, kad Vasia yra baigęs Dailės akademiją ir planuoja surengti savo tapybos darbų parodą. Nutarėm, kad jam išgarsėjus, jo kūrinys ant mano dilbio gali įgyti tokią neįkainojamą vertę, kad reikės šį odos lopinėlį kam nors palikti testamentu. Jei būčiau žinojusi, kad prieš mane diplomuotas dailininkas, tikrai nebūčiau taip atkakliai gynusi savo šrifto varianto... Gal ir gerai, kad galiausiai jam nusileidau.
Po procedūros už porą eurų nusiperku specialaus kremo – juo teks odą tepti porą savaičių, kol nusilups šašiukas. Tas porą savaičių taip pat nederėtų odos trinti kempine, kaitintis pirtyje ar saulėje, maudytis vonioje ar jūroje. Taip ir darau, tad dabar praėjus mėnesiui savo piešiniui neturiu jokių priekaištų.
Netikėtos reakcijos
Iš žmonių reakcijų – nuo žavėjimosi mano drąsa iki abejonių mano sveiku protu, suprantu, kad tatuiruotė nėra toks nekaltas dalykas, kaip man atrodė iš pirmo žvilgsnio.
„Bet dabar jau nebegalėsi apsivilkti elegantiškos vakarinės berankovės suknelės“, – apgailestaudama sako mano sesuo, tarsi tai būtų ne gražus piešinys, o bjaurus randas.
„Gerai, kad aukštai, eidama į kokį svarbų darbo pokalbį ar susitikimą, galėsi pridengti rankove“, – sako draugė, tarsi nešiočiau ant rankos gėdos žymę, kurią privalu slėpti.
„Ji sugadino savo kūną ir manęs net neatsiklausė“, – nesuprasi, juokais ar rimtai, skundėsi vyras, draugams pritariamai linksint. Tarsi žmonos kūnas būtų vyro nuosavybė, tad jis ir turėtų duoti leidimą, ką galima su juo daryti.
Dalį žmonių gąsdina ne tatuiruotė, bet tas sakinys: „Tiesa jus išlaisvins.“ Atrodo, tarsi būčiau užsirašiusi „Alachas yra didis“ ir ruoščiausi pradėti šventąjį karą (Vis dėlto gal ir gerai, kad meistras atkalbėjo nuo tos nuorodos į Evangeliją Jn 8...) Ko norėti iš paprastų žmonių, jei net toks išsilavinęs etiketo specialistas kaip Giedrius Drukteinis „Delfi“ portale yra rėžęs: „Tatuiruotos bet kurio padavėjo rankos tiesiog nedera prie estetiško maisto vaizdo, kaip nederėtų prie lainerio šturvalo ir pilotas, mūvintis vienomis trumpikėmis ar apkramtyti nagai prie moters rankų, darančių mums manikiūrą.“
Jis netgi mano, kad kito žmogaus tatuiruotė žeidžia žiūrinčiojo jausmus. „Mes suvokiame, kad tūkstančiams žmonių užrašai ir santrumpos, visi tie inkarai ir undinėlės, rožės ir drakonai turbūt turėjo ar turi didelę reikšmę, tačiau mes, netatuiruotieji esame priversti (!) jiems jausti nevalingą užuojautą, pašaipą, nusistebėjimą dėl piešinio pasirinkimo, gailestį, nerimą dėl hepatito C, ir visais atvejais neišvengiamą nuojautą dėl nenumaldomai artėjančių moralinių pagirių, ištinkančių kiekvieną tatuiruotąjį.“
Stipru. Tiesa, komentatoriai į tai replikavo esą ir jie patiria ne itin malonius jausmus žiūrėdami į kieno nors nuplikusį pakaušį, petnešomis prisegtas kojines ar liulantį pagurklį... Na, o pastabos dėl drugelių, hepatito C arba higienos trūkumo dvelkia tokiu kelių dešimtmečių naftalinu, kad net ir komentuoti neverta. Požiūris keičiasi, bet gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, tad pasiryžus piešiniui ant kūno, vertėtų įvertinti, kiek esate atsparūs aplinkinių replikoms.
Kaip panaikinti?
Kol kas manoji tatuiruotė mane su kiekviena diena vis labiau džiugina. Vis dėlto kitiems būna ir kitaip. Tatuiruočių meistras Vasilij Kiseliov sako, kad dabar atrandama vis daugiau būdų, kaip tatuiruotę panaikinti. Po oda galima suleisti šviesaus pigmento ar spalvą ardančių medžiagų, galima ją bandyti nuimti lazeriu arba blogiausiu atveju – užpiešti kita. Vis dėlto galiausiai ir jis pripažįsta, kad ištrinti piešinį sunkiau, nei jį sukurti.
„Būna, iš pradžių atrodo, kad pavyko, o paskui viskas sugrįžta į pradinę būseną“, – sako jis. Kad tai tiesa, patvirtino ir vienas pažįstamas bandęs panaikinti, jo manymu, ne itin gražią žastą juosiančią juostelę. Jis jau turėjo 5 lazerio procedūras, bet prisidarė tiek randų ir taip piešinį sudarkė, kad geriau jau nė nebūtų pradėjęs jo šalinti.
Taigi, kad neprasidėtų tos moralinės Drukteinio išpranašautos pagirios, vertėtų paisyti kelių taisyklių.
1. Piešinį labai gerai apgalvoti ir pavaikščioti su ta mintimi (o gal net ir jo kopija ant kūno) bent kelis mėnesius.
2. Vengti tatuiruoti mylimųjų vardus ar kitus tik šiuo metu svarbius dalykus (tarkim, gimimo datą), kurie gali tapti bereikšmiai ar žadinti nemalonius prisiminimus
3. Rinkitės tik tvarkingus, licencijas turinčius salonus. Taip, tokie kainuoja daugiau bei pusrūsyje adata išbadytas piešinys, bet juk tatuiruotė – ne megztinis iš humanos, daraisi ją visam gyvenimui ir neišmesi kada panorėjęs.
4. Mažiau galvokit apie tai, kas madinga, daugiau apie tai, kas jums tinka. Mados pasikeis dar 20 kartų, o tatuiruotė liks ta pati.
5. Pirmąją tatuiruotę dėl visa ko darykite mažesnę ir mažiau matomoje vietoje.
