„Jei labai reikėtų, galėčiau sukurti ir lakonišką, minimalistinį interjerą, tačiau tai – ne man, savo namų tokių neįsivaizduoju“, – sako Neringa Intaitė. Ji yra baigusi vitražo specialybę, tačiau jau du dešimtmečius užsiima tuo, kas labiausiai patinka, – kuria interjerus.
„Save vadinu dekoratore. Tiesa, galėčiau būti vadinama ir statybininke, konsultante, užuolaidų siuvėja, paveikslų kabintoja bei dar daug kuo, nes interjerą kuriu iki paskutinio siūlo, iki vazų, taurelių“, – pasakoja pašnekovė. Dėl to projektus ji gali įgyvendinti ir vienus, ir trejus metus.
N. Intaitė sako konkurencijos nejaučianti, nes turi jos stilių mėgstančių ir vis sugrįžtančių klientų ratą.
Asmeniškiausias projektas
„Namų kūrimas – labai asmeniškas ir ilgokai trunkantis dalykas, tad turiu pažinti, suprasti žmones, perprasti jų namus, sukurti istoriją“, – teigia interjero kūrimą su scenarijaus rašymu lyginanti dekoratorė.
Įvairias idėjas, medžiagas, technologijas klientams ji siūlo tas, kurias, įgyvendindama asmeniškiausią projektą – kurdama savo namus, išbandė pati.
Į individualų namą Vilniaus rajone N. Intaitė su vyru atsikraustė prieš dvylika metų. „Atvažiavome, radome sudegusį seną namuką, bet įkvėpėme oro... Papirko tai, kad sklypas – pamiškėje. Dabar turime privilegiją kasdien pro langus matyti pušyną. Anksčiau gyvenome sostinės centre, tad iš pradžių atrodė, kad kasdien važinėti į užmiestį septyniolika kilometrų – nesąmonė. Ilgainiui paaiškėjo, kad tai nė kiek nevargina“, – pasakoja moteris.
Šeimos iš medienos blokelių pasistatytas namas yra dviejų aukštų, jo plotas – apie 180 m². Pirmasis aukštas suprojektuotas anfilados principu – einant ratu iš prieškambario patenkama į gyvenamąjį kambarį su virtuvės zona, iš jo – į miegamąjį, iš šio – į vonios kambarį, iš šio – į drabužinę.
Antrajame aukšte moteris ketino įsirengti studiją, bet čia esantys du pereinami kambariai ir vonia kol kas skirti svečiams. Į antrąjį aukštą vedančius modernius ir saugius laiptus iš juodo metalo, su medinėmis pakopomis suprojektavo pati dekoratorė.
„Norėjau, kad jie būtų lengvi, panašūs į senovinių bibliotekų kopėčias ir kartu saugūs bei patogūs. Pavyko, nes net didelius baldus į antrąjį aukštą galima nesunkiai užnešti, pro langus kelti, kaip būna, kai laiptai siauri, netenka“, – pasakoja dizainerė.
Grožis išgelbės
Kūrėja sako, kad, remdamasi savo patirtimi, moka suderinti funkcionalumą ir grožį, vis dėlto, jei reikėtų rinktis, balsuotų už antrąjį. „Nenoriu gyventi kuo paprasčiau. Verčiau tegul būna ne taip patogu, bet – gražu“, – tvirtina ji.
N. Intaitė pabrėžia, kad nekuria madingų interjerų ir nesiūlo tradicinių sprendimų. „Galima sakyti, kad mėgstu eklektiką, moku suderinti, atrodytų, nesuderinamus dalykus, tarkim, baroką su XX a. skandinavišku dizainu. Svarbu atrasti pusiausvyrą, o tai tiesiog jaučiu“, – aiškina dekoratorė.
Betonines savo namų vadinamojo gyvenamojo kambario grindis ji nuklojo senais persiškais rankų darbo kilimais, ant sienos virš viryklės, kur dažniausiai klijuojamos keraminės plytelės, pakabino seną veidrodį, senovinio stiliaus miegamajame pritaikė modernų metalinį staliuką, o puošnių formų fotelį aptraukė kuklia drobe. Beje, įprastų grindų bei sienų plytelių nėra ir šeimininkų vonios kambaryje. Jo sienos išdažytos dviejų spalvų juostomis, o vietoj grindų plytelių čia – vandenį gerai sugerianti jūržolių danga. Viena gyvenamojo kambario siena primena dailės galerijos erdvę. Kabančioje portretų kolekcijoje dera antikvariatuose rasti seni paveikslai ir šiuolaikinių lietuvių dailininkų – Vilmanto Marcinkevičiaus, Vyto Žirgulio, Vitalio Čepkausko, Lino Cicėno, Arvydo Kasausko ir kitų – darbai.
„Man patinka mano namuose esantys paveikslai ir baldai, nes kiekvienas jų turi savo istoriją“, – neslepia pašnekovė.
Veidrodžių ir užuolaidų svarba
Baldų, interjero detalių ji nei sau, nei užsakovams Lietuvos specializuotuose salonuose neieško. Priežastis paprasta – ten prekiaujama madingais daiktais, o šie greitai išeina iš mados. Dalis baldų į namą atkeliavo iš senojo būsto, kai kuriuos moteris nusižiūrėjo antikvariatuose, kai kurie pagaminti pagal užsakymą. Dekoratorė pasakoja, kad meistrams vienas didžiausių iššūkių buvo pagal užsakymą pagaminti didelę plienu dengtą virtuvės salą su iš stalviršio suformuota gilia kriaukle ir žinomo Vilniaus meistro pagamintomis pačios Neringos sukurtomis masyviomis metalinėmis stalčių rankenomis.
N. Intaitė sako, kad jai labai patinka veidrodžiai. Ir kuo senesni, sutrūkę, dėmėti, tuo geriau. Veidrodinis yra ir gyvenamajame kambaryje įrengto židinio paviršius. „Veidrodžiai tarsi dingsta erdvėje, bet suteikia įdomaus žaismo, savotiškos mistikos“, – aiškina kūrėja. Veidrodžių kompoziciją ji sukūrė net lauke, ant galinės sklypo tvoros.
Dizainerės įsitikinimu, vienas svarbiausių interjero elementų yra užuolaidos, ir joms verta pataupyti. N. Intaitės kurtuose interjeruose jos – puošnios, daugiasluoksnės. „Jei jau užuolaidos, tai – su pamušalu, su dešimt kantelių, juostelių ir kutosėlių. Dar labai svarbu, kaip jos atrodo ne tik iš vidaus, bet ir iš lauko, ar negadina eksterjero“, – aiškina pašnekovė. Dekoratorė neigia įsitikinimą, kad puošnias užuolaidas sunku prižiūrėti. Anaiptol, nes jos siuvamos iš impregnuotų audinių, tad nereikia nukabinėti ir skalbti – pakanka nusiurbti. O štai vadinamųjų dieninių užuolaidų dekoratorė vengia. „Tos „paklodėlės“ dažniausiai tik gadina vaizdą“, – įsitikinusi ji.
Šventes reikia kurti
N. Intaitė sako, kad vienas iš jų šeimos gyvenamosios vietos privalumų – miestietiškų patogumų ir gamtos dermė. Tai leidžia jiems su vyru gyventi savo ritmu, tarkim, anksti keltis ir neskubant pusryčiauti terasoje ar labiau į žiemos sodą panašiame šiltnamyje, kuriame žydi ir vaisius veda persikas.
Nuolatiniams klientams namus žiemos švenčių proga kartais dekoruojanti moteris pasakoja, kad savo namuose, priešingai nei užsakovų, didelės eglės dažniausiai nepuošia. Kuria įvairias kompozicijas, štai per praėjusias šventes specialiai gamino stulpus, panašius į tuos, prie kurių Venecijoje rišamos gondolos.
