Dvejus metus Kanadoje gyvenanti Gražina Sviderskytė: „Išvažiuoti man reikėjo jau labai seniai“

Vienas didžiųjų tautinių pasakojimų – „Lituanicos“ skrydis – net septynerius metus nepaleido žurnalistės ir istorikės Gražinos Sviderskytės (45 m.). Išnarplioti didžiulį faktų ir fantazijų raizginį nusprendusi moteris per tą laiką tapo humanitarinių mokslų daktare, kartu su sūnumi persikėlė gyventi į Kanadą ir atrado genuose užkoduotą gamtos ilgesį.

Skaitytojus tuoj pasieks išsamų istorinį tyrimą vainikuojanti Jūsų knyga „Lituanica“: nematomoji pusė“ (leidykla „Aukso žuvys“). Ar pradėdama šį darbą įsivaizdavote, kad jis užtruks taip ilgai – net septynerius metus?


Tai – vienas tų retų atvejų, kai džiaugiesi, kad niekas neįspėjo, kas laukia. Dar sunku patikėti, kad vasario mėnesį skrisiu į Vilnių, į knygos pristatymą. Pirmiausia buvo apsisprendimas pajudėti, padaryti bent vieną žingsnį, jis ir buvo lemtingas. Nemąsčiau apie jokius laimėjimus, nespėliojau nei apie rezultatus, nei kiek visa tai truks. Tiesiog pajudėjau. Po metų dvejų paaiškėjo, kad bus taip, kaip net neįsivaizdavau.


Bet juk patirties tyrinėti istorinius įvykius jau turėjote.


Turėjau nuojautą, kad Steponas Darius ir Stasys Girėnas bei „Lituanica“ neš kur kas toliau negu „Uragano“ kapitonas“. Pastaroji biografinė monografija apie lakūną Romualdą Marcinkų man „kainavo“ dvejus metus: iš pradžių sukūriau televizijos reportažą, po to – dokumentinį filmą, pabaigoje – knygą.


O „Lituanicos“ tyrinėjimas išsiplėtė taip, kad niekaip nebūtų tilpęs į jokį dokumentinį filmą. Per dokumentikos kursus turėjau laimės susipažinti su BBC, „Channel 4“, ARTE prodiuseriais, tad suvokiau, kad net tos megakorporacijos neužsiimtų kelerių metų trukmės tyrinėjimais. Tai – ne žiniasklaidos sritis. Tikėjausi išsisukti kitaip – sukurti interneto svetainę, multimedijų projektą, muzikinių vaizdo instaliacijų, radijo dokumentikos ir kitokių dalykų, tikėjausi pasakojimą išskleisti per komunikacijos formų rinkinį, bet ir tai nepadėjo – jis pasidarė per didelis.


Tada apskritai „išsijungė“ bet koks projektavimas. Turėjau tik suvaldyti tą didžiulį srautą duomenų ir šaltinių, kurie plūdo iš kiekvienos išvykos ir ekspedicijos. Turėjau nepaskęsti, paskui – mokytis plaukti. Taip pavadinčiau doktorantūros studijas Vilniaus universitete ir disertacijos rašymą. Po dvidešimties metų grįžusi į VU jaučiausi keistokai, bet kolegos istorikai, taip pat Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija liudija, kad lyg ir išplaukiau.


Daugeliu atvejų disertacija viskas ir pasibaigtų, kam dar knygą rašyti?


Apsigynusi disertaciją tikrai maniau, kad jau viskas, savo maratoną nuplaukiau. Buvau laiminga, nors ir pavargusi. Neketinau tęsti, bet profesoriai Alfredas Bumblauskas ir Zenonas Butkus, mano mokslinio darbo vadovas, bei docentas Nerijus Šepetys sakė, kad turiu parašyti knygą. Atrėmiau, kad visi padorūs mokslininkai išleidžia disertacijas, tai ir aš išleisiu. Jie nepasidavė, sakė: „Na, ir kas iš to bus? Išleisi 100 ar 400 egzempliorių tiražu, ir niekas neperskaitys. Plauki gerai, bet dabar lipk į krantą ir eik pasivaikščioti su žmonėmis.“ Dabar esu už tai dėkinga. Nerijus Šepetys paragino mane imtis studijų ir tapo knygos redaktoriumi.


Esate jau ne vienos knygos autorė. Ar lengva Jūsų plunksna?


Išvis nežinau, kas yra lengva. Prie vandenyno pasivaikščioti lengva, bet jei tik ko imiesi iš širdies ir nori padaryti taip, kaip reikia, niekas nėra lengva ir paprasta. Dabar, kai atsiverčiu savo disertaciją, jaučiuosi taip kukliai, kaip tik įmanoma susikuklinti, – lyg ne žmonių kalba parašyta. Suprantu, kad naujo teksto pirmiausia reikėjo man pačiai. Tą istoriją iš tikrųjų suvokiau tik parašiusi knygos juodraštį ir ypač jį perrašiusi praėjusią vasarą, po pirmųjų leidėjos Sigitos Pūkienės ir knygos redaktoriaus pastabų.


Po disertacijos prabėgo dveji metai, iš jų vieni paaukoti knygai. Šis laikas leido man tarsi apglėbti, ramiau, giliau įsižiūrėti į tą istoriją ir galiausiai priimti knygą kaip baigtinį darbą. Kai baigiau disertaciją, toks jausmas nebuvo aplankęs.



Gražina Sviderskytė
Gražina Sviderskytė
Iš asmeninio albumo (autorius - Darius Tomas Išganaitis)



Kartais, kai darbai pernelyg ilgai užsitęsia, prarandame ūpą juos baigti. Kaip buvo Jums?


Bet šis ne užsitęsė, o virte virė. Be to, jei apsisprendžiu, tai ir padarau. Jei durys uždarytos, randu keturis atidarytus langus. Jei man sako, kad niekur neišvažiuosiu, nieko nerasiu ir negausiu, kad dar niekas nepriėjo prie jokių ypatingų dokumentų ir nežinia, ar jie ap­skritai kur nors yra, tai suveikia kaip paskata. Nerūpi kitiems ką nors įrodyti. Tiesiog blokavimas trigubai pakursto smalsumą, ir jis nuveda mane ten, kur reikia. Nė nesapnavau, kiek pinigų ir laiko reikės.


Pirmą kartą nuėjau į archyvą tarsi šiaip sau ir taip užsikabinau, kad iškart apsilankiau ten dar bent trisdešimt kartų, ir tai buvo tik vienas archyvas, tik pati pradžia ar pasiruošimas pradžiai. Jei kas nors būtų tai numatęs ir mane įspėjęs, iš baimės būčiau nesikėlusi iš lovos ar iš namų nėjusi. Bet jei kažkam lemta nutikti, tai ir vyksta, ir tarsi jau ne tavo reikalas – kaip.


Sutinki daug žmonių, apie kuriuos nebuvai nė girdėjusi, patiri visokių nutikimų, laimingų ir nelabai, stebėtinų sutapimų, ir visa tai sukuria terpę atsirasti kažkam, ko lig tol nebuvo. Svarbus tik tavo apsisprendimas – ar leisiesi nežinia kur, ar pasikliausi savimi, savo jėgomis, sėkme. Žodžiu, kaip kam patinka: arba judi, arba sėdi. Mano ūpas geras, kai judu.


Ar daug sutikote padėti norinčių žmonių?


Dar prieš keliolika metų, kai rinkau medžiagą apie Romualdą Marcinkų ir kai viskas vyko labai koncentruotai, intensyviai, supratau du dalykus. Man duris atidaro ir su reikiamais žmonėmis leidžia susipažinti pats pagrindinis istorijos veikėjas. Jo seniai nebėra, apie jį mažai kas bekalba ir niekam jis tarsi nerūpi, bet jo kažkur esantis palikimas, atminimas kuria savotišką situaciją. Žmonės, patys nesuvokdami, sutinka kalbėtis visai ne dėl manęs, o dėl jo, ir čia nėra jokio mano nuopelno – planuok neplanavusi. Tai mano pirmas neišdildomas patyrimas.


Antra, nors likimas gerokai apdaužė ir išplėšė didžiumą naivumo, aš vis turiu daug progų įsitikinti ir tebetikiu, kad jei ką nors darau nuoširdžiai, seku paskui idėją ir neturiu jokio paslėpto kėslo, tai vėlgi atsidaro durys. Kaskart didžiulį įspūdį daro žmonės, kurie tarsi neturi jokio motyvo leisti savo laiką, kad pagelbėtų man. Suartina nebūtinai pati pažintis – vertybės, įsitikinimai, žmogiškas smalsumas. Archyvarai, muziejininkai, universiteto kolegos – su visais maloniai bendraujame, nes sieja savotiškas išbaigtumo pojūtis, kad išsprendžiame klausimą, praveriame naują erdvę bendriems pamąstymams ir panašiai. Aišku, pabendravimai trumpi, bendri sprendimai – tik fragmentai. O visuma, kurios galo nematyti, – tavo vienos rūpestis, tavo gyvenimas ir tavo kelias, kuriuo eini savo dviem kojomis.


Tam tikra prasme ir pati pagelbėjote asmeninių archyvų ir bibliotekų saugotojams.


To geriau jų paklausti, bet man tie susitikimai būdavo neįtikėtini. Štai Stepono Dariaus anūkas Skirmuntas Maštaras traukia iš spintos ant aukščiausios lentynos sudėtus savo mamos rankraščius. Arba JAV lietuvių visuomenės veikėjas, verslininkas Stanley Balzekas atidaro Dariaus odinį, geležimi kaustytą lagaminą, kažkada gautą iš jo sesers Kotrynos Stulpinienės.


Dar kiti žmonės iš seifo ištraukia iš kartos į kartą perduodamas senas bylas. Jie prisiėmė gražią atsakomybę ir prievolę tai saugoti, nors nežino, nei kam, nei kodėl to gali prireikti. Toks jų asmeninis apsisprendimas ir įsipareigojimas. Bet juk visi užsiėmę savo gyvenimais ir neturi galimybės gilintis, kas ten per lobiai, kol vieną dieną kažkas ateina pasiteirauti ar tiesiog pasmalsauja, nieko neketina pasisavinti. Tada prasideda kažkas daugiau nei visi tie popieriai, – maža kas ten juose parašyta. Manau, dažnas pajunta, kad labiau pažins save, jei geriau supras, kokios vertybės yra jų saugykloje ar namų seife, kodėl pažįstami ar giminaičiai tai taip brangino ir kiek tai galbūt bus svarbu jų vaikams. Tokios pažintys išauga į bičiulystes, šarmingas draugystes. Nors lig tol ir po to einame savo keliais, kryžkelėse kartais susitinkame išgerti kavos, ir būtent toks yra tų susitikimų grožis.


Spėju, kad kalbėtis maloniau, nei likti vienai palinkus prie dokumentų. Kaip viskas pagaliau susijungia į mozaiką?


Jei, kaip sakote, viskas susijungia, tai tik vėliau, toli nuo dulkėtų dokumentų. Ir tai kaip tik yra didžiausia intriga ir malonumas. Simpatizuoju kultūros istorijos krikštatėviu vadinamam Jacobui Burckhardtui. Dar XIX a. jis sakė, kad nėra jokio istorijos metodo, bet privalu išmokti skaityti. Būtent šito gebėjimo – skaityti šaltinius nuo A iki Ž – seminaruose VU studentus puikiai moko Nerijus Šepetys.


Kitas, mano supratimu, pavyzdinis skaitytojas – tai Kaune žinomas muziejininkas, archyvaras, bibliofilas Algirdas Gamziukas. Jis tapo gyvu pavyzdžiu, kiek galima „išskaityti“ iš istoriografijos, tai yra jau publikuotų tekstų. Mano patirtis patvirtina, kad jei tik taikysi standartinį metodą, tapsi formaliste ir kažin ar peržengsi kitų jau ištirtą lauką. Verčiau tiesiog skaityti – pozityviai kritiškai vertinti kitus autorius, labai atidžiai dirbti su šaltiniais ir, kad ir kaip nemoksliškai tai skambėtų, pasitelkti visą dėmesį bei kantrybę. Juk negali iš anksto nuspręsti, kad šioje istorijoje bus taip ir taip. Turi stebėti fragmentus, juos kaupti, gretinti, jungti ar atmesti. Taip ir rasi tą krislelį, kuris padės baigti mozaiką.


O kaip tada su interpretacijomis? Juk griaudamas vieną mitą rizikuoji sukurti kitą.


Taip, interpretuoti gali be galo, ypač jei puoli griauti, tai yra, kaip labai teisingai pastebėjote, iš naujo kurti mitą. Bet jei labiau sieki konstruktyvios veiklos, tai yra konkretaus žinojimo, tada norom nenorom apčiuopi ribas, kur baigiasi faktai ir prasideda fantazijos, ir interpretacijų laukas tampa suvaldomas, baigtinis. Mano galva, tai ir yra istoriko darbo, kuris skiriasi nuo paplepėjimo apie istoriją, nauda.


Tačiau klausčiau truputį kitaip: kiek galima veržti interpretacijos ribas? Ar galima jas sutraukti iki nulio, kai viskas aišku, nebėra išlygų, abejonių ir klausimų? Sakyčiau, kad tam ribų nėra. Galiu prisiekti – po septynerių metų tuos pačius dokumentus galėčiau skaityti dar septynerius metus, ir tai nėra joks stebuklas. Kiekviename didesnės apimties šaltinyje yra pakankamas informacijos arba dezinformacijos kiekis, kuris kinta kitų šaltinių kontekste. Kadangi jų yra neaprėpiama daugybė ir jų visų žinoti neįmanoma, tai tenka manyti, kad absoliutus žinojimas negalimas. Mokslas, priešingai nei dogmatika, atviras kritikai ir kaitai. Šiuo požiūriu man artimas britų naratyvo istorikės Veronicos Wedgwood posakis, kad istorija yra menas, kaip ir visi kiti mokslai.


Tad pagaliau galite atsisveikindama pamojuoti lakūnams? Ar visgi Jūsų užuominos, kad apie Darių ir Girėną dar turėtų būti parašytos rimtos biografijos, leidžia suprasti, kad tai padarys tas, kuris daugiau žino?


Bet aš juk nežinau! Biografinis tyrimas yra visai kitoks darbas. Aš jo nesiėmiau ir turiu alibi jo nedaryti. Darius ir Girėnas – mano tyrimo herojai, bet ne objektai. Vis dėlto įsitikinau, kad šie lakūnai verti paties geriausio biografo. Manau, jis turėtų būti tas, kuris „Lituanicos“ istorijos netyrinėjo nei metus, nei juolab septynerius. Geriausia, jei būtų nesusijęs su šia tema, neturėtų išankstinės nuomonės, konkrečių lūkesčių, tik begalinį smalsumą, – tai yra viskas, ko reikia. Mano žvilgsnis ne tik į šiuos du žmones, bet ir į jų aplinką, į plačias atomazgas, bendrai visą mūsų istoriją jau tarsi paženklintas specifinio žinojimo. Bendram labui nevertėtų apsiriboti jau pravertu šaltinių lauku, geriau jį toliau keisti, dar plėsti.



Iš asmeninio albumo (autorius - Darius Tomas Išganaitis)



Jau antrus metus gyvenate Kanadoje. Kaip iš visų pasaulio šalių, kur būtų galima sumanyti gyventi, išsirinkote būtent šią?


Taip, toliau į Vakarus būtų sunku nusigauti, – tik vandenynas. Likimas atvedė į Viktoriją. Apie šį miestą Vankuverio saloje ne tik nesvajojau, bet apskritai nieko nežinojau. Kanadoje, Toronte, gyvenę giminės kvietė atsikraustyti gyventi su sūnumi Dariumi. Nenorėjau niekur važiuoti, nors ir pajuokaudavau, kad jei kraustysiuosi iš Vilniaus, tai tik – į Klaipėdą.


Ir štai, prašom. Vankuverio sala man išties panaši į mūsų sostinę ir pajūrį, kaip labai didelė Neringa arba plačiai išbarstytas Žvėrynas. Bet kita, asmeninė, priežastis buvo svarbesnė. Išvažiuoti turėjau jau labai seniai – kaip gyva jautri būtybė, kuri turi jausmų amplitudę, nervus ir ribas, kiek gali pakelti. Vilnius yra mano namai ir gimtinė, čia man labai sekėsi, ypač nuo dvidešimties iki trisdešimties metų atrodė, kad geriau būti negali, bet vėliau patyriau ir pačių juodžiausių dalykų, persekiojo traumuojantys prisiminimai. Negalėjau kraustytis, kol visiškai viena auginau naujagimį sūnų. Tik kai jis paaugo, galėjau judėti laisviau.


Galų gale į Šiaurės Ameriką mane nuo seno vedė profesiniai keliai, JAV man artimos jau beveik dvidešimt metų. Ir apskritai esu įsitikinusi, kad išvykos šiais laikais tedaro dalinį poveikį, nenutraukia ryšių, patirties. Mano darbai, tęstiniai tyrinėjimai, kolegos yra Vilniuje. Viktorijoje dirbu ir jaučiuosi visiškai taip pat, kaip ir savo Žvėryne, tik išėjusi iš namų kalbu kita kalba ir ilsiuosi nuo persekiojusių vidinių sukrėtimų.


Kuo labiausiai pakerėjo nauja gyvenamoji vieta?


Nepaprastu artumo jausmu. Niekada niekur nebuvo taip, kad galėčiau ištarti: „Va, čia galiu gyventi.“ Tik pirmąkart prieš ketverius metus atvažiavusi į Viktoriją išgyvenau tą akimirką, – eidama per vieną eilinę sankryžą tiesiog apstulbau, kai šmėkštelėjo tokia mintis. Iki šiol negaliu paaiškinti, kodėl, bet tarsi žinau, kad turiu čia būti. Gal paskui bus kitaip, bet dabar esu čia. Negalėjau išsvajoti ar užsidirbti supančio grožio. Jis čia yra ne dėl manęs ar kokių nors mano nuopelnų, o tiesiog šiaip sau. Jaučiuosi dėkinga, tarsi gavusi nelauktą dovaną, ir labai susikuklinusi. O dar kai vaikėzai parodo vaizdų iš lėktuvo, tiesiog atima žadą!


Jūsų sūnus jau skraido?!


Po truputį treniruojasi. Vaikinui ką tik sukako keturiolika, ir jis su instruktoriumi jau skraidė kelias valandas. Daugiau pratybų vyksta ant žemės. Jis pats greitai taps kompiuterinio skraidymo simuliatoriaus instruktoriumi. Bet ir vėl – tai nėra mūsų planuota užgaida ar pamišęs pinigų švaistymas. Taip klostosi, ir tai nieko nekainuoja. Keistoka, kad Darius nuo kūdikystės važiuodavo su manimi į aerodromus ir dažnai likdavo ant žemės manęs laukti, o čia vieną dieną pats nuskrido. Buvo nepaprastas įspūdis: kodėl jis – lėktuve, o aš – už tvoros?


Išties kodėl Jūs, aistringa aviatorė, likote už tvoros?


Tai – ne aistra, tik hobis, bet paskraidyti čia tikrai būtų fantastika. Britų Kolumbijoje mažoji aviacija išplėtota panašiai kaip Vilniuje taksi, nes yra daug salų, kalnų, sunkiai pasiekiamų gyvenviečių. Nėra retenybė baigus mokyklą turėti piloto licenciją.


Centrinėje Viktorijos įlankoje veikia hidroplanų uostas. Taigi sūnui čia tarsi išdygo sparnai. O aš jau vargu ar atnaujinsiu pomėgį, – paskutinį kartą savarankiškai lėktuvu skridau prieš penkerius metus Lietuvoje. Tespėjau po kartelį precizinio ir akrobatinio skraidymo varžybose sudalyvauti. Skrydžių mažėjo dėl kylančių kainų. Buvo be galo prašmatnus užsiėmimas ir vis brango. Be to, prisidėjo abejonės dėl saugumo. Pinigai žvėriški, rizika didelė. Dabar jau galiu ir privalau tai pasakyti. Tikiuosi, kad padėtis pasikeitė į gerąją pusę, bet kai skraidžiau, vyravo aplaidus požiūris – nuo padėties angaruose iki institucinio lygmens ir sociokultūrinio būvio. Ar įsivaizduojate išgertuves per akrobatinio skraidymo varžybas? Su technika ir oro erdve susijęs reguliavimas dažnai – tik popieriuje. Bravūra begalinė. Kasmet – po laidotuves.


O reakcija maždaug tokia: vaje, užsimušė, kaip gaila; bet gal buvo girtas ar kvailas arba jam tiesiog nepasisekė, varome toliau. Paskutinį kartą man skambino ir ragino neužmesti pomėgio Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas. Po mėnesio dalyvavau jo paties laidotuvėse. Argi ne absurdas? Mūsų nelaimė – kad nei gatvėse, nei ore iki sąmonės neateina, jog saugumas yra svarbiausia. Jis susijęs su pagarba ir atida kitiems. Gali skirti pažeidėjui baudą, įgrūsti į kalėjimą, bet jei jam nerūpi kitas žmogus, nerūpės ir taisyklės. Galiausiai po vieno labai keisto skrydžio mano sąmonėje, kaip sakoma, įsijungė visos raudonos aliarmo lemputės, ir tas skrydis buvo paskutinis. Tada sūnui labai griežtai pasakiau, kad Lietuvoje jis skraidys tik per mano lavoną.


Tad Dariui pasisekė – Kanadoje jam atsivėrė galimybės užsiimti tuo, ko trokšta.


Jis nesvaigsta, kad bus lakūnas, labiau žavisi aeronautikos technika ir naujovėmis. Bet iš dalies esate teisi: kai atvažiavome tik su trimis lagaminais, neturėjome jokių ryšių, nežinojome, kaip susiklostys. Dabar Dariaus gimnazija – Viktorijos universiteto miestelyje, o šio specializacija – inžinerijos mokslai. Mudu visur, kad ir kur būtume, einame į aviacijos muziejų, nes abiem ryšys su aviacija įgimtas – mano mama jaunystėje mėgo sklandyti. Taigi nuvažiavome į Britų Kolumbijos aviacijos muziejų, įsikūrusį prie Viktorijos tarptautinio oro uosto, Darius pasiprašė savanoriauti, nes jau buvo daug matęs, kaip Kanados muziejuose dirba savanoriai. Jo nepriėmė, nes pasirodė esąs per jaunas, užtat pasiūlė kreiptis į artimiausią Kanados karališkųjų oro kadetų eskadrilę. Nieko apie tai nebuvome girdėję, skambėjo lyg abra kadabra.


O iš tiesų tai – pagrindinė Kanados jaunimo organizacija, finansuojama pusiau iš gynybos biudžeto, pusiau – iš visuomenės aukų. Jei reikėtų įsipareigoti karinei tarnybai, mūsų ten nebūtų. Dabar Darius – jau kelis apdovanojimus pelnęs oro kadetas, kapralas. Vaikai ten mokosi ne tik kariuomenės tvarkos ir aeronautikos dalykų, bet ir viešojo kalbėjimo, lyderystės, sporto rungčių, išgyventi gamtoje, dalyvauja miesto renginiuose, provincijos ir federalinių švenčių ceremonijose. Pati jau esu eskadrilės direktorių tarybos ir savo viešo kalbėjimo klubo valdybos narė. Visuomeninė veikla kaip niekas kitas padeda suprasti, kokia yra, kaip veikia, kuo ypatinga ir kiek tau artima vietos bendruomenė.



Iš asmeninio albumo



Randate laiko pasidžiaugti unikalia salos gamta ir ne iš paukščio skrydžio?


Laisvalaikis ribotas, nes reikia spėti pagyventi ir Vilniuje, ir Viktorijoje, o dar norisi ir į kokį kultūros renginį nueiti. Viktorijoje nuolat vyksta įvairios gastrolės, simpoziumai, kuria ir atvažiuoja daug puikių rašytojų, o renginių afišose pasitaiko ir garsių lietuvių menininkų pavardžių. Visgi gamta – kaip duona ir vanduo, vaistas ir ramstis: nupėdini prie vandenyno ar užkopi į kalną, ir gerai.


Regis, gamtai Jūsų širdyje ne mažiau vietos nei istorijai ir aviacijai.


Gamtos ilgesys – mano genuose. Mamos mama nesvietiškai mylėjo gėles, šios vešėjo pas ją lyg tropikuose. Mama dviejuose buto balkonuose turi tiek augmenijos, kad vasarą kone prasimaitina. Tad kas gali būti įtaigiau? Užaugusi prie tokių nepaprastų moterų, aš nemoku abejingai žiūrėti į medį, gėlę ar žolę. Man jie gyvi, savaip kvėpuoja, kenčia, ir neateina į galvą jų šiaip skinti, rauti, laužti. Tėčio ir mamos tėvai puoselėjo pavyzdines sodybas. Tėčio tėtis, savamokslis agronomas, yra pelnęs apdovanojimų už išskirtinį ūkininkavimą.


Aš užaugau ant asfalto Vilniuje, tikro kaimo neturėjau. Vienų senelių vienkiemį sulygino su žeme, kai man buvo gal penkeri metai, – ryšėdama skarele ir avėdama guminius batus laksčiau po griaunamą sodybą. Kitų senelių namas buvo Plungėje. Užtat kelias paauglystės vasaras praleidau mamos tetos ūkyje Žemaitijoje. Ten manęs niekas neklausdavo, kur einu ir kada pareisiu. Išeidavau su šunimi kur akys mato, į pievas ir tyrlaukius anapus miško, prisižiūrėdavau kirstukų, stirnų, o sykį kažkur lankose „susipažinau“ su arklių šeimyna, jie ėdė žolę man iš rankų, ražienos badė kojas, viskas aplink kvepėjo. Jaučiausi laisva ir laiminga. Turbūt visa tai buvo svarbu.


Visai nebijotumėte, būdama mokslų daktarė, vieną dieną tapti lysvės ravėtoja?


O kas iš tų daktarų? Ką jie gydo? Aišku, juokauju, bet esu tikra, kad nei titulai, nei premijos savaime nėra vertingi. Nebijau nieko: juodo darbo, keltis ketvirtą ryto ar išvis nemiegoti, praturtėti, neturėti. Nesvajoju ravėti. Galvoju, kaip būti naudingai.


Betgi jau esate naudinga savo veikla – istoriniais tyrinėjimais.


Visai nesvarbu, kiek knygų parašysime ar išmaniųjų technologijų sukursime, jei jau šimtmečio viduryje žmoniją ištiks išgyvenimo krizė. Vyksta didžiulė klimato ir ideologijų kaita. Kanadoje ramiau, bet vos už kelių kilometrų it katilas verda JAV. Globalius gamtos ir politikos pokyčius gali stebėti ir Viktorijoje, ir Neringoje.


Prisimenu mintį iš mūsų su sūnumi mėgstamo filmo „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“), kad žmonijai galiausiai pritrūko ne televizorių, o maisto, ir visuomenė pasigedo ne inžinierių, o ūkininkų. Aišku, tai – fantazija, tačiau tikiu, kad daugiau būdama gamtoje ir mažiau kenkdama aplinkai, gal ir užsiaugindama šio to sau ir kaimynui, ateityje būsiu naudingesnė ir reikalingesnė.


Šioje saloje gamta tokia didinga, kad jaučiuosi kukliai kaip vabalas. Vos dvidešimt minučių už miesto plyti nesukultūrinti miškai, į juos verta neštis švilpukų, nes nežinai, kada pasitiks meška. Nuklydę žmonės kartais prapuola kelioms dienoms, susižeidžia, todėl į iškylas priimta pasiimti išgyvenimo reikmenų.


Pačioje Viktorijoje daug stirnų, per žinias retsykiais praneša, kad atsėlina pavienių pumų. Sykį net į centrinę įlanką, kur pilna laivų, vandens taksi ir hidroplanų, atklydo orkų šeimyna. Pakrantėse gausu krabų, austrių, medūzų. Kartą vaikščiodama netyčia nubaidžiau į krantą išsikepurnėjusį ruonį.


Priimu tai ne kaip duotybę, o kaip brangią dovaną. Mama – astronomė – įskiepijo, kad gyvenu ne gelžbetonio luite, o gyvoje planetoje ir, žinoma, siaubiu ją, kaip ir visi kiti žmonės. Tad ką nuveikti, kad gyvenčiau maloniai ir taikoje su Žeme? Anksčiau gyvenau bute ketvirtame aukšte, dabar – antrame, tad jei nusileisčiau ant žemės ir išmokčiau ją puoselėti, gal ir būtų galima sakyti, kad pernelyg nepakenkiau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis