Kas iš tiesų yra šeima, ir kam ji reikalinga

Politikai ir visuomenė jau prieš 3-ejus metus pakilo į šventą kovą siekdami išgelbėti šeimą. Tik niekaip negali susitarti, kas yra ta šeima ir nuo ko ją reikia gelbėti.

 

Žiūriu į savo miegantį vyrą ir galvoju: „Šeima mes ar ne šeima?“ Anksčiau niekada apie tai nesusimąstydavau – visada maniau, kad esame šeima pagal visus būtinus kriterijus: santuoka įregistruota, turim porelę vaikų, du šunis, katiną, keturias žuvis ir paskolą už namą visam gyvenimui. Tad Lietuvos politikų bandymas apibrėžti, kas yra šeima, mane suglumino nebent beprasmiškumu – kam apibrėžti tai, kas ir taip aišku?


Vieną rytą kaip tyčia atsibudusi anksčiau nutariau, kol vyras miega, panaršyti internete. Sužinojau, kad mano šeimos samprata yra ne visai teisinga. Konstitucinio Teismo išaiškinimu, santuoka ir šeima nebūtinai susijusios, o antspaudas pase gal ir reiškia, kad esi ištekėjusi, bet visai nereiškia, kad turi šeimą. Mat konstitucinė šeimos samprata apibrėžiama „šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.


Žiūriu į ramiai šalia parpiantį saviškį, visą susiglamžiusį nuo pūkinės pagalvės, ir mąstau – ar jis turi kokios nors atsakomybės? Vakar prašiau parnešti duonos, o jis ėmė ir pamiršo. Emociškai jis apskritai nuo manęs nutolęs ir jokiu supratimu net nekvepia – vos pradedu pasakoti, kaip sekasi mano kolegėms, draugėms, kaimynėms, ima slapta žiovauti, dairytis pro langą ir ieškoti televizoriaus pultelio. Nesu tikra ir dėl pareigų – šiukšles, aišku, išneša, bet ar daro tai savanoriškai apsisprendęs? Kuo daugiau mąstau, tuo labiau suprantu, kad mudu – visai ne šeima.


Bet jeigu jo šeima – ne aš, tai tada kas? Gal kaimynas Petras? Jie atrodo emociškai labai prisirišę ir supranta vienas kitą iš pusės žodžio, o neretai – ir be žodžių: pagelbėti vienas kitam skuba net neprašomi. Na, taip, jie yra tos pačios lyties ir nesusituokę, bet juk pagal Konstituciją tai netrukdo jiems vadintis šeima, ar ne? Kai vyras pagaliau pramerkė užtraiškanojusią akį ir nedrąsiai bandė man nusišypsoti, aš jau buvau spėjusi kaip reikiant ant jo įsiusti. Ko gi galima tikėtis iš žmogaus, ką tik praradusio šeimą? „Tai ir eik pas tą savo Petrą, o aš susikursiu naują šeimą!“ – suklykiau jam į veidą ir apsiverkiau.

 

Kas yra šeima?
Bet koks bandymas ką nors apibrėžti palieka už borto tuos, kurie į apibrėžimą nepatenka. Kol niekas nemėgino aiškintis, kas yra šeima, viskas visiems buvo aišku. Tačiau vos ėmėme ieškoti jos apibrėžimų, užvirė tokios aršios diskusijos, kad net turgelyje bulvių negalėjai nusipirkti neišklausiusi, ką su trečiu sugyventiniu gyvenanti pardavėja mano apie šeimą, politikus ir tikrąsias vertybes.


Ar gali šeima vadintis nesusituokusi pora, auginanti vaikus? O be tėvų likę broliai ir seserys? O tos pačios lyties poros? Bandymas šeimą apibrėžti santuokos pagrindu ar kraujo ryšiais susiaurina jos reikšmę, bet kur link nueisime akcentuodami tik emocines sąsajas ir abipusius įsipareigojimus? Tokiu atveju jūsų šeima gali būti ne tik buvusios jūsų vyro žmonos, bet ir jo meilužės, auginančios nesantuokinius vaikus.


2011 metų pabaigoje Demografinių tyrimų instituto atliktas šeimos stebėsenos tyrimas tokios išvados nepatvirtina – svarbiausiu šeimos kriterijumi laikomi vaikai arba santuoka. Dauguma apklaustųjų šeima laiko tokius darinius: sutuoktinius su vaikais ir be jų, našlius, išsiskyrusius tėvus ir sugyventinius su vaikais. O štai sugyventiniai be vaikų daugumai į šeimą nepanašūs. Mažiausiai šeima laikomi vienos lyties partneriai – tokiai sampratai pritarė tik maždaug 1 iš 10 lietuvių. Ant ribos balansuoja ir vienišos mamos su vaikais – tik šiek tiek daugiau nei pusė respondentų tokius darinius laikė šeima.


Pastangų apibrėžti šeimą daug, pykčio – dar daugiau, bet ar to tikrai reikia? Anot sociologijos mokslų daktarės profesorės Aušros Maslauskaitės, bandymai apibrėžti šeimą padeda nukreipti dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų, o naudos duoda nebent politikų reitingams. „Ar pasidarys kam nors lengviau gyventi, jei kas nors sužinos, kad yra šeima, o kitas – ne šeima? Ar dėl to padaugės vaikų darželių, ar dirbančių mamų darbo grafikas taps lankstesnis, ar pagerės sveikatos apsauga, sumažės skurdo? Galime labai aiškiai teisiškai apibrėžti, kas yra nusikaltimas arba korupcija, bet dėl to jų nesumažės, – sako sociologė. – Treji metai bergždžių diskusijų išeikvojo tiek energijos... O ją buvo galima skirti realioms problemoms spręsti. Dauguma šalių nėra apibrėžusios, kas yra šeima, bet sugeba kurti įstatymus, gerinančius tų šeimų gyvenimą. Reikia koncepcijos ne apie tai, kas yra šeima, o apie tai, su kokiomis problemomis ji susiduria, kad galėtume ieškoti būdų, kaip jas išspręsti.“


Maždaug pusė apklausoje dalyvavusių žmonių tiki, kad santuokos siejimas su šeima padėtų pelnyti daugiau pagarbos šeimai ir išsaugoti tradicijas. Tik kas yra tos tradicinės vertybės? „Kad susituokęs vyras ir moteris bei jų vaikai yra universalus šeimos modelis – XX a. sukurtas mitas, – sako Aušra Maslauskaitė. – Lietuvoje yra nedaug šaltinių, kurie atskleistų kasdienybės istoriją, bet šeimos gyvenimo formų visada buvo įvairių. Nesantuokiniai vaikai buvo paplitę labiau, nei mes įsivaizduojam. Buvo ir nesusituokusiųjų. Kaip ir visur. Net išlikęs terminas „Stokholmo santuokos“ – XIX a. pabaigoje dauguma darbininkų gyveno susimetę. Tokių porų daug buvo ir kitų šalių didmiesčiuose. Istorijoje randame tai, ko ieškome.“

 

Santuokoje saugiau?
Jei šeima laikome gyvenančiuosius ir ne santuokoje, visai natūraliai kyla klausimas – kam tuoktis? Gal kuo toliau, tuo labiau šis aktas įgyja vien simbolinę reikšmę?


Vis dėlto sociologė Aušra Maslauskaitė mano, kad santuoka lietuviams buvo, yra ir liks svarbi: „Ja deklaruojame kitiems savo buvimą kartu, parodome, kad jau esame pakankamai subrendę, galime rūpintis kitais. Santuoka yra viena iš gyvenimo scenarijaus išsipildymo dalių. Baigti mokslus, rasti darbą, susikurti gerovę, šeimą – taip mes įsivaizduojame normalų gyvenimą. Ji – ir socialinio statuso simbolis.“


Baimė, kad gyvenimas susimetus (kohabitacija) išstums registruotas santuokas, anot sociologės, nėra labai pagrįsta. „Tokių, kurie pasirinktų tokį šeimos modelį visam gyvenimui, yra labai mažai. Dauguma pradeda gyventi kartu ketindami susituokti ir dažniausiai padaro tai po kokių 3-ejų metų, – sako A. Maslauskaitė. – Dažniau kohabitacija yra ne santuokos pakaitalas, o tam tikra draugystės forma – užuot vaikščioję į pasimatymus, susituokę ir tada pradėję gyventi kartu, žmonės vaikšto į pasimatymus, pagyvena kartu, o tada tuokiasi.“


Vieni tyrimai rodo, kad tokia bandomoji santuoka didina skyrybų riziką, kiti – kad įtakos šeimos stabilumui neturi. Vis dėlto dauguma tiki, kad santuoka teikia daugiau saugumo. Ar jų tikėjimas pagrįstas? „Nors santuoka pati savaime santykių nesaugo, tai veikia tarsi savaime išsipildanti pranašystė – jei tikime, kad santuoka labiau įpareigoja, tai ir įpareigoja, nes atitinkamai elgiamės“, – sako sociologė.
Vis dėlto JAV atlikti tyrimai rodo, kad per pastaruosius 30 metų žmonių, kurie įvardija savo santuoką kaip labai laimingą, sumažėjo 10 proc. Ypač greitai ja nusivilia dailioji lytis. „The New York Times“ skelbia, kad šiuo metu net 51 proc. Amerikos moterų gyvena vienos. Misūrio universiteto mokslininkai Tyleris B. Jamisonas ir Lawrence'as Ganongas siūlo naują sąvoką vyrų ir moterų santykiams apibūdinti – „stayovers“ (angl.; „pernakvoti“). Anot jų, šį santykių tipą dažniausiai renkasi jauni žmonės, dar nelinkę įsipareigoti, bet ir nenorintys kasdien bėgioti į pasimatymus. Šio tipo pora kartu praleidžia 3, 4 naktis per savaitę, tačiau gyvena atskirai. Tik ar tikrai šis modelis kuo nors naujas? Juk tai paprasčiausia draugystė su seksualiniais santykiais.

 

Myliu, nupirksiu, važiuosim
Skirtingais laikais santuoka garantavo skirtingus dalykus. Prieš porą šimtmečių ji padėjo išsaugoti giminės turtus ir kilmę. Prieš kelis dešimtmečius tai buvo būdas legalizuoti seksualinius santykius. Dabar, kai nesantuokinis seksas tapo norma, imta ieškoti naujų priežasčių, kodėl svarbu oficialiai registruoti santykius. Neseniai kilus diskusijai, kam reikalinga santuoka, vienas šeimos draugas taikliai nusakė tris funkcijas, kurių iš vyrų tikisi moterys: „Myliu, nupirksiu, važiuosim.“ Meilė, materialinis aprūpinimas ir pramogos – štai trys banginiai, ant kurių laikosi santuoka. O gal turėtume sakyti „laikėsi“?

 

Vyrų krizių ir informacijos centro užsakymu 2002 metais atlikta apklausa kaip svarbiausią normalaus vyro savybę išskyrė jo gebėjimą uždirbti pinigus. „1990-aisiais visuomenė turėjo daug retro sentimentų, – sako A. Maslauskaitė. – Siekta grąžinti tą šeimos modelį, kuris neva egzistavo tarpukariu. Tik ar jis tikrai egzistavo? Taip, toks idealas, kai vyras rūpinasi šeimos išlaikymu, o moteris – vaikų auklėjimu, tautiškumo ugdymu, kurtas, bet realybėje taip gyveno tik labai plonas visuomenės sluoksnis, elitas. Viliojo mus ir pokario amerikiečių šeimos idealas: moteris, pasipuošusi dailia suknele, tvarkinga šukuosena, avinti aukštakulniais, nuosavo namo kieme ar modernioje išblizgintoje virtuvėje laukia grįžtančio vyro. Mes bandėme nusižiūrėti tokį šeimos modelį, bet negalėjome turėti, nes niekada nebuvome tiek pažengę ir mūsų ekonomika nebuvo tokia išvystyta. Idealas yra viena, o realus gyvenimas – kas kita.“


Atrodo, dauguma moterų tai puikiai supranta. „Mūsų santykiams labiau tiktų „mylėk, nusipirksiu ir nuvažiuosiu pati!“ – kiek liūdnokai pajuokavo vienas vyras. Tai beveik patvirtina ir portalo moteris.lt apklausa (šioje dalyvavo daugiau kaip 500 moterų). Į klausimą, ko jos tikisi iš vyro, tik 15 proc. atsakė, kad nori pramogų ir kelionių, tik 11 proc. norėjo būti išlaikomos ir tik 5 proc. buvo svarbu, kad vyras sudarytų sąlygas daryti karjerą. Vieną kolegę paskutinis skaičius itin nuliūdino. „Esu apstulbusi, kad mūsų moterims tokia nesvarbi karjera“, – apgailestavo ji. Tačiau tiesa yra kita – šie kuklūs procentai anaiptol nereiškia, kad dailiajai lyčiai nesvarbu karjera, pramogos ir pinigai. Tiesiog jos nemano, kad tai turi gauti iš vyro. „Mes viską galim pačios!“ – ši frazė, anot psichologų, vyrus erzina labiausiai. Deja, nuo realybės nepabėgsi: pernai Didžiojoje Britanijoje atlikta apskaita rodo, kad moterys nuo 20 iki 30 metų uždirba daugiau nei to paties amžiaus vyrai. Tokia tendencija akivaizdi ir mūsų šalyje. „Lietuvoje 2009 metais moterų aktyvumas darbo rinkoje buvo didesnis nei vyrų. Tiesa, jos vis dar uždirba 85 proc. stipriosios lyties atlyginimo vidurkio, tačiau jų ekonominė galia sparčiai didėja“, – tvirtina viešųjų ryšių agentūros „Euro RSCG PR“ direktorė Ieva Vozbutaitė.


Regis, vyrams liko vienui vienas banginukas – „myliu“. Meilė, pagarba, emocinis ryšys – būtent to mes tikimės iš santykių su vyrais. Tik ar tai santuokos pagrindas? Įpratome sakyti: „Susituokė iš meilės.“ Taip pat galėtume sakyti: „Nesituokė, nes ir taip mylėjo vienas kitą.“ Ką reiškia santuoka iš meilės? Kad skubame įteisinti santykius, kol šis jausmas neišgaravo?

 

Kartu auginti vaikus
Vis dėlto vienas šeimos bastionas ne tik kad liko nenugriautas, bet, regis, stiprėja vis labiau – vyras mums vis dar reikalingas kaip mūsų vaikų tėvas. Posakis „gyventi kartu dėl vaikų“ daugumai tebeturi neigiamą atspalvį. Jis reiškia nevykusį kompromisą, bevališkumą, baimę nutraukti išsisėmusius santykius. Tokio visuotinio romantizmo fone man netikėtai revoliucingai nuskambėjo vienos psichologės pasakymas. „Vaikai nėra tokia jau nereikšminga priežastis išsaugoti santuoką,– atsakė ji moteriai, kuri skundėsi gyvenanti su vyru „tik“ dėl vaikų. – Žmonės gyvena kartu dėl kur kas juokingesnių priežasčių: finansinės gerovės, įpratimo, baimės, ką kiti pasakys...“


Kad vaikai nėra senamadiška ir nereikšminga priežastis būti kartu, įrodo ir mūsų apklausa. Beveik 60 proc. moteris.lt apklausoje dalyvavusių moterų teigė, kad iš vyro labiausiai tikisi pagalbos auginant vaikus. Gamtoje reta patelė be patino pagalbos įstengtų užauginti palikuonis – kol vienas šildo kiaušinius ar saugo mažylius, kitas ieško maisto ir gina šeimos lizdelį nuo priešų. Šis biologinis instinktas užkoduotas ir žmonėse. Tik štai, anot psichologo Tomo Lagūnavičiaus, yra viena bėda – žmonių jaunikliai auga ne vienus, o 18 ar net daugiau metų, tad retam vyrui užtenka kantrybės ir atsakomybės tokiu ilgu tarpsniu. Mėgindamos išlaikyti vyrus įsipareigojimų grandinėmis spendžiame jiems santuokos kilpas. Tik jau nereikia mūsų smerkti – visa tai darome ne dėl savęs, o dėl vaikų.

 

Vaikai bene sunkiausiai iš visų grandžių prisitaiko prie naujųjų šeimos modelio pokyčių. Galime drąsiai teigti, kad viską sugebame pačios ir vyrai mums ne itin reikalingi, tačiau tyrimai rodo, kad vaikams idealiausia šeima yra ta, kurioje yra abu tėvai. Didžiojoje Britanijoje darytas ilgalaikis 18 000 vaikų tyrimas. Lyginti trys šeimų tipai – nepilna šeima, susituokusių ir kohabitacijoje gyvenančių biologinių tėvų šeimos. Nustatyta, kad nepilnų šeimų atžalos turėjo maždaug du kartus daugiau sutrikusios psichikos simptomų nei kitų dviejų šeimų tipų vaikai. Skirtumas tarp susituokusių ir nesusituokusių tėvų nebuvo toks ryškus, tačiau vis dėlto sveikiausia psichika pasižymėjo vaikai, augantys šeimoje su abiem susituokusiais biologiniais tėvais. Turint tai galvoje, desperatiškas kai kurių mūsų politikų noras grąžinti tikrąsias šeimos vertybes atrodo lyg ir suprantamas. Kita vertus – ar įgyvendinamas? Europos Sąjungos statistikos agentūros duomenimis, Lietuvoje nuo 1990 iki 2008 metų ne santuokose gimusių vaikų skaičius šoktelėjo keturis kartus – nuo 7 iki 28 procentų.
Pasak A. Maslauskaitės, vis daugiau moterų yra linkusios dalytis vaikų priežiūros rūpesčiais ne tik dėl atžalų gerovės – jos supranta, kad, norint realizuoti savo profesinius siekius, reikia namiškių pagalbos. Vyrai savo naštos dalies prisiimti, deja, neskuba. „Juk jie nėra kvailiai“, – juokiasi T. Lagūnavičius. Sociologė įžvelgia ir daugiau šio konflikto priežasčių: „Mes turime vieną dominuojantį vyriškumo modelį – šaržuojant jį galima apibrėžti taip: gera mašina, graži žmona ir namas. Vakaruose šis modelis irgi dominuoja, bet ten yra daugiau alternatyvų. Vyrai nebijo atrasti, kad auginti vaikus gali būti taip pat įdomu, kaip ir daryti karjerą.“

 

Viskas tik į gera
„Šeima yra tai, kas arčiausia, privačiausia, intymiausia. Kaip gali formalios struktūros nurodyti, kaip turime tai išreikšti? Valstybė tarsi peržengė kišimosi į privatų gyvenimą ribą, gal todėl žmonės ir reagavo taip jautriai į bandymus šeimą apibrėžti“, – sako sociologė.


Daugybė įvairiose šalyse atliktų tyrimų liudija, kad darni šeima, nors jos apibrėžimas, funkcijos ir modelis keičiasi, vis dar nurodoma tarp svarbiausių žmogaus laimės sąlygų. Ir visai nesvarbu, ar jūsų šeima atitinka apibrėžimą, ar ji įteisinta juridiškai, esminė jos jungtis yra ne tai. Šeimos santykių ekspertai Charlesas ir Elizabeth Schmitzai, ištyrę daugybę šeimų iš 45 pasaulio šalių, atrado, kad labiausiai jas vienija kartu išgyventi... sunkumai. Tai patvirtina ir skyrybų tyrimai visame pasaulyje, taip pat – ir Lietuvoje. Pasirodo, sunkmečiu, per karus skyrybų sumažėja.


Remdamiesi tyrimo rezultatais, Ch. ir E. Schmitzai teigia, kad tos šeimos, kurios petys į petį atlaikė finansines negandas, nedarbą, sunkias ligas, netektis, paprastai yra tvirtesnės ir ilgaamžiškesnės nei tos, kurios nepatyrė jokių bėdų. Jie daro išvadą, kad laiminga šeima nėra kokia nors iš dangaus nukritusi dovana ar loterijos laimėjimas – ji formuojasi, auga ir stiprėja įveikdama bendrus sunkumus. Ir net jei bažnytinės priesaikos mums nebėra tokios svarbios kaip mūsų tėvams, atrodo, kad jų ritualinė frazė „ir džiaugsme, ir varge“ mums reiškia kur kas daugiau nei tiesiog gražią poetinę metaforą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis