Galbūt išties yra vyrų, į kurių širdį kelias eina per skrandį. Bet ar jums tikrai su tais vyrais pakeliui?

Mano mama visada tvirtino, kad su tokias kulinariniais įgūdžiais kaip manieji ištekėti beveik neįmanoma. Dalijantis namų ruošos darbus man labai retai tekdavo vieta prie viryklės. Ir aš dėl to pernelyg nepykau.

Kai pirmąsyk kepiau varškės apkepą, pamiršau įdėti manų – išėjo kiaušinienė su varške. Kad bėgantis Freken Bok pienas iš filmuko apie Karlsoną nėra tik kažkokia alegorija ir kūrėjų pokštas, supratau irgi tik ištekėjusi.

Ak taip, aš vis dėlto ištekėjau. Galbūt man taip pasisekė tik todėl, kad gyvenau studentų bendrabutyje su pasibaisėtina bendra virtuve ir neturėjau jokių galimybių pademonstruoti savo kulinarinių (ne)gabumų. Paskui su drauge nutarėm išsinuomoti butuką su nedidele virtuvėle. Mano būsimasis, padėjęs mums persikraustyti, patenkintas joje apsidairė ir apsilaižė – matyt, prisiminė savo mamytės kulinarinius šedevrus. Bet aš tą jo laižymąsi supratau klaidingai – mat buvau skaičiusi, kad taip elgiasi geismo apimti žmonės. Nužvelgiau virtuvinį stalą, prisimatavau pagal užpakalį...

Kaip tik kitą savaitę suėjo mūsų pažinties metinės. Mano mylimasis pasakė, kad šiai progai labai tiktų romantiška vakarienė. Užuominą supratau, pasipuošiau kaip pridera – juk tikrai tokia proga nesives manęs į kokią nors nusususią piceriją?! Jis dar taip keistai paklausė, ar 18 val. – ne per anksti, ar spėsiu po darbo pasiruošti. „Juk tu žinai, kad galiu apsisukti per valandą“, – nuraminau jį. Jis įėjo lygiai 18 val., visas švytintis, su glėbiu rožių. Giliai įkvėpė. Maniau, pagirs mano kvepalus, bet jo veide šmėkštelėjo įtarimas – matyt, tikėjosi užuosti ką nors kita. Sunerimęs žvilgterėjo virtuvės pusėn, nusiavė batus, nusivilko paltą – gal ketina prieš vakarienę pasimylėti? Labai nenorėčiau susigadinti makiažo ir šukuosenos. „O mes tikrai nepavėluosim?“ – gundomai paklausiau. „Nepavėluosim kur?“ – nusijuokė jis. Ir tą akimirką abu viską supratom. Vakarienę turėjau paruošti aš.

Kitąsyk pasistengiau išpirkti savo kaltę. Jis valgė mano keptus kepsnius ir daugiau nieko negalėjo ištarti tik: „Mmm... Hmmm...“ Bet jis suvalgė viską, iki paskutinio kąsnelio (gal tiksliau būtų sakyti – nuodėgulio)! Būtent tada aš supratau, kad jis tikrai mane myli.

Dar po metų jis mane vedė. Iš pradžių virtuvinį stalą naudojom ne visai pagal paskirtį. Kaip, beje, ir anytos dovanotą prijuostę. Pabandykit ją užsijuosti ant nuogo arba beveik nuogo kūno ir taip apsirengusi sutepkit nors ir paprasčiausių sumuštinių – jų skonio joks vyras nepamirš.

Vėliau aš vis dėlto pramokau gaminti – vaikai privertė. Net mūsų šeimos draugas, pakviestas pietų, neseniai pasakė: „Žinai, Natasha, kulinarinio meno prasme tu per 20 metų žiauriai pasistūmėjai į priekį...“ Nepaisant tokio „žiauraus pasistūmėjimo“, vis dar tebesu prie virtuvės vidutiniokių. Tokia turbūt ir liksiu. Bet vyras sakė, kad nė už ką neiškeistų manęs į jokią kulinarę.

Nesu vienintelė tokia. Štai mano geriausia draugė neįtarė, kad balandėlius reikia troškinti įpylus vandens. Kita kepė kiaušinienę savo išrinktajam žvilgčiodama į receptų knygą. Trečiai buvo atradimas, kad į kotletus reikia įmušti kiaušinį – niekaip negalėjo suprasti, kodėl jie vis subyra į smulkiausias daleles... Visos jos sėkmingai ištekėjo. O štai ta, kuri buvo tikra virtuvės virtuozė, savo šedevrais neturi su kuo dalintis.

Kartais mąstau, kodėl taip yra. Viena versija – kulinarinė išmonė gadina figūrą. Paprastai žmonės, kurie moka maistą gaminti, moka juo ir mėgautis. O visi šie mokėjimai vieną dieną atgula gelbėjimosi ratu ant pilvo.

Kitas dalykas – laikas. Jis nėra begalinis. Virtuvė atima jo išties daug, o juk (mano akimis) galima jį būtų praleisti kur kas įdomiau – ko nors mokantis, pramogaujant, vaikštant į sektaklius, skaitant knygas. Apie ką su vyru gali pasikalbėti ta, kuri per dienas nesitraukia nuo viryklės? Bazilikų auginimą ir naują receptų knygoj atrastą padažą?

Sutinku, kai vyras alkanas, jį domina tik maistas. Bet juk nėra didelio skirtumo, kuo užkiši jo skrandį – keptomis bulvėmis ar antiena vyno padaže. Sotus vyras norės pasikalbėti ir/arba pasimylėti. Šiose srityse jo bet kuo neužkiši. Kaip pasakė vienas pažįstamas: „Maisto aš visada galiu užsisakyti, bet jei užsisakysiu moterį seksui – tai jau bus prostitucija, o užsisakyti įdomią pašnekovę – išvis neįmanomas uždavinys.“

Trečią versiją perskaičiau Sherry Argov knygoje „Kodėl vyrai myli kales?“ Anot jos, valgio gaminimas yra viena iš tų sričių, kur moterys linkusios persistengti. O persistengimas nepuošia nė vienos moters. Ji sako, kad nėra geresnio patiekalo pirmajai romantiškai vakarienei už spragintus kukurūzus ir virtas dešreles. Svarbiausia, nejausti dėl to jokių kompleksų ir nė už ką neatsiprašinėti. Dešreles supjaustykite mažais gabaliukais, susmaigstykite į jas spalvotus smeigtukus ir įpilkite į lėkštę majonezo ir kečupo. Jei norite pranokti pati save – dar ir garstyčių. O jei prie dešrelių dar prismeigsite po mažą agurko griežinėlį... Tik nevadinkite to dešrelėmis. Sakykite „švelnaus skonio gurmaniškas patiekalas su padažais“.

Kita vakarienė turėtų būti labai skani. Nes valgysite ją restorane. Ciniška? Galbūt. Bet tikrai veiksminga. Joks vyras nenorės stengtis dėl moters, kuri pernelyg stengiasi dėl jo. Bent jau santykių pradžioje. Toks dėsnis – vienas vejasi, kitas bėga.

Tai nereiškia, kad niekada nereikia vyrui nieko gaminti. Ypatinga proga galite paruošti jam ką nors prašmatnesnio – tarkim, keptų bulvių su kotletais. Jis jausis devintam danguj. Ne dėl kotletų, o dėl to, kad jūs pagaliau kažką padarėte dėl jo. Vadinasi, jo pastangos jau duoda rezultatų! Jis pasijus išskirtinis, pagerbtas, įvertintas ir raitys jūsų kotletus tarsi būtų nevalgęs šimtą metų.

O kuo jį galite nustebinti po metų pažinties, jei jau per pirmąjį pasimatymą patiekėte 4 patiekalų vakarienę? Prie gero greit priprantama. O tai, kas tampa savaime suprantamu dalyku, liaujasi dominti.

Nesakau, kad tai taisyklė – gal vis dėlto yra ir tokių vyrų, į kurių širdį kelias eina būtent per virškinimo sistemą. Kita vertus, šiek tiek abejoju dėl taip atrastųjų vyrų vertės. Nekalbu apie tai, kad dauguma jų nuo piktnaudžiavimo skaniu ir sočiu maistu jau seniai yra praradę bet kokią formą (jei nemanysim, kad apskritimas irgi forma). Kalbu apie jų vertybių sistemą ir požiūrį į moterį. Jei didžiausias vyro gyvenimo džiaugsmas – skaniai pavalgyti, o moteris tėra įrankis šiam džiaugsmui pasiekti, tai ar ne geriau vietoj tokio vyro nusipirkti ir paguldyti ant sofos pliušinį meškiną?

Beje, ne visai sutinku ir su priešinga nuomone – kad trumpesnis kelias į vyro širdį prasideda kiek į pietus nuo skrandžio. Jis ten tikrai yra, ir tikrai juo galima tikslą pasiekti greičiau, bet, tiesą sakant, toks kelias dažniau veda ne į širdį, o į piniginę, ir greičiau baigiasi akligatviu. Bet apie tai – kitą kartą.