Ar visada kelios galvos geriau nei viena?

Vadinamasis „smegenų šturmo“ metodas, kai grupė žmonių bando gimdyti originalias idėjas, tapo labai populiarus. Bet ar jis tikrai toks veiksmingas?

Būrys žmonių susėda ratu ir siūlo pačias įvairiausias, netikėčiausias ir beprotiškiausias idėjas. Vienintelė sąlyga – nors ir kokios kvailos ar neįgyvendinamos atrodytų svetimos idėjos, niekam negalima jų kritikuoti. Toks metodas vadinamas „smegenų šturmu“ (angl. brainstorming) ir dažniausiai taikomas, kai situacija atsiduria aklavietėje ir tampa nebeįmanoma sugalvoti jokio protingo būdo, kaip ją iš ten išjudinti. Manoma, kad viena, tegul ir kvaila, mintis gali pagimdyti kitą, ši – trečią, ir taip galiausiai galima visai netikėtai prieiti prie teisingo sprendimo. Šį metodą prieš 60 metų pasiūlė reklamos agentūros vadovas Alexas Osbornas ir ilgą laiką jį taikė (ir tebetaiko) daugybė organizacijų.

Tačiau ar jis tikrai toks efektyvus, kaip apie jį kalbama? Mokslininkas Brianas Mullenas iš Kento universiteto su kolegomis išnagrinėjo ir palygino 20 grupių „smegenų šturmo“ ir individualių sprendimų rezultatus, siekdami pagrįsti šio metodo veiksmingumą. Deja, paaiškėjo, kad tie patys žmonės dirbdami pavieniui pasiūlė daugiau ir geresnių idėjų nei dirbdami grupėse.

Jie daro išvadą, kad dirbdami grupėje žmonės linkę labiau dykinėti ir permesti atsakomybę ant kito pečių, nesvarbu, kokį darbą dirbtų – protinį ar fizinį. Šią tiesą atrado prancūzų inžinierius Maxas Ringelmannas dar XIX a. Jis apskaičiavo, kad vienas žmogus vidutiniškai pakelia 85 kg, atsidūręs grupėje – tik 65 kg. Tai patvirtino daugybė skirtingose srityse atliktų tyrimų, o mokslininkai tai pavadino išsklaidyta atsakomybe. Pasirodo, nepriklausomai nuo profesijos, šalies ar kitų veiksnių, visi žmonės labiau stengiasi dirbti tuomet, kai žino, kad darbo rezultatai priklauso tik nuo jų pačių.

Negana to, Masačiusetso universitete dr. Jameso Stonerio atlikti tyrimai parodė, kad grupių priimti sprendimai yra rizikingesni nei pavienių žmonių. Visi žino, kad elgtis ekstremaliai būryje bendraminčių visada yra drąsiau, nei atsidūrus prieš pavojų (ar lemtingą sprendimą) vienam. Būtent čia slypi įvairių gaujų, klanų, mitingų dalyvių ir kt. galia.

Grupiniai sprendimai taip pat yra kategoriškesni ir iracionalesni, o nuomonių įvairovė ne tik kad nepadeda išrinkti geriausios iš jų, bet neretai išmuša iš vėžių, trukdo atsirinkti, nes atsiranda pernelyg daug pašalinių veiksnių ir rizikuojama nuklysti nuo esmės į detales.

Ar tai reiškia, kad grupinis darbas yra nieko vertas? Anaiptol. Grupėje ne tik gimsta daugiau idėjų, bet ir galima lengviau ir greičiau įgyvendinti priimtus sprendimus. Svarbiausia, kad atsirastų tvirtas lyderis, kuris neskubėtų pasiduoti visų entuziazmui, leistų savo smegenims kiek atvėsti po „šturmo“, iš naujo apgalvotų visus „už“ ir „prieš“, o vėliau tiksliai išskirstytų grupei užduotis, neleisdamas niekam permesti savo naštos ant svetimų pečių.


Rengiant straipsnį buvo naudojamasi Richardo Wisemano knyga „59 sekundės“ (leidykla „Alma literra“).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis