Laikas atsikratyti kaltės jausmo paskubom sukimšus sumuštinį ar mėsainį – greitasis maistas nėra toks pavojingas, kaip apie jį kalbama.
Visos kalbos apie sveiką mitybą neišvengia vieno tradicinio priesako – tik šiukštu, jokio greitojo maisto. Apie jo žalą daug rašoma ir netgi kuriami dokumentiniai filmai. Kas negirdėjo apie Morgano Spurlocko filmą „Superdidelis aš“, kurio kūrėjas rizikuodamas savo sveikata vykdė šiurpų eksperimentą – 30 dienų maitinosi vien greituoju maistu, priaugo 12 kilogramų, susigadino kepenis ir prarado norą mylėtis.
Tačiau realybė nėra tokia baugi, kaip bandoma mus įtikinti. Bent jau tuo įsitikinę knygos „Kas sveikai maitinasi, trumpiau gyvena“ autoriai maisto produktų chemikas Udo Pollmeris ir biologė dr. Monika Niehaus.
Kiek filme „Superdidelis aš“ yra tiesos? Anot knygos autorių, – labai nedaug. „Dokumentinė Morgano Spurlocko apybraiža priverstų raudonuoti net pasakų fėją, – rašoma knygoje. – Per 30 dienų trukusį penėjimo kursą Spurlockas priaugo 12 kilogramų, taigi po gerus 400 g per dieną. Tai verčia suklusti, nes tokį rezultatą gali pasiekti nebent greitai augantis peniukšlis, bet tik ne suaugęs žmogus. Norint taip greitai priaugti svorio, reikia papildomai leistis skydliaukės hormonų ir vartoti anabolikus.“
Autorių manymu, kaip tik tai ir darė filmo kūrėjas ir kaip tik dėl tos priežasties (o ne dėl mėsainių) sutriko jo kepenų veikla ir lytinis potraukis. „Jei amerikietiškasis greitasis maistas sukeltų impotenciją, kaip bandoma įteigti šiuo filmu, tai gimstamumo problema Amerikoje būtų itin opi. Taip pat galima spėti, jog prieš pradedant filmuoti cholesterolio kiekis kraujyje buvo dirbtinai sumažintas specialiais vaistais, kad paskui, kaip įprasta įtempto siužeto filmuose, staiga pakiltų iki... visiškai normalaus lygio.“
Tačiau tai tik spėlionės. Kas kita – moksliniai tyrimai. Šokiruojantys filmo rezultatai negalėjo nesužadinti mokslininkų noro tai patikrinti. Švedijos Linkčiopingo universiteto profesorius Frederikas Nystromas įkalbėjo 18 savanorių 30 dienų laikyti to paties mitybos plano, kaip filmo kūrėjas. Deja, eksperimento dalyviams buvo neįtikėtinai sunku suvalgyti tiek daug maisto. Daugumai dalyvių pavyko priaugti ne daugiau 5 kilogramų ir, kas įdomiausia, pusė priaugto svorio buvo raumenų masė, nors eksperimento dalyviai tyčia nesportavo. Negana to, nė vienam jų nepadidėjo cholesterolio lygis ir nesumažėjo lytinis potraukis, o eksperimentui pasibaigus netrukus sugrįžo anksčiau turėtas svoris.
Beje, nereikėtų dėl šio „bjauraus išradimo“ kaltinti amerikiečius. Greitasis maistas – tikrai ne amerikiečių ir net ne šio amžiaus išradimas. Greituoju maistu gatvėse prekiaujama nuo tų laikų, kai ėmė kurtis miestai. Jau VI a. pr. Kr. babiloniečiai valgydavo greitąjį maistą. Senovės Romoje išsineštinis maistas taip pat buvo neatskiriama gatvės gyvenimo dalis. Bet tikrasis greitojo maisto triumfas prasidėjo kartu su industrializacija. XIX a. pabaigoje D.Britanijoje jau buvo per 10 tūkst. palapinių, prekiavusių keptos žuvies ir mėsos užkandžiais.
„Kaip rodo Pietų Azijos užkandinių, tiekiančių labai gardų maistą, pavyzdys, greitasis maistas gali būti toks pat skanus ir įvairus kaip ir siūlomas mūsų gurmanų šventovėse“, – įsitikinę knygos „Kas sveikai maitinasi, trumpai gyvena“ (leidykla „Tyto alba“) autoriai.
