Kodėl mūsų gyvenimas neretai praeina pro šalį?

Gyvenimas skrieja lyg greitasis traukinys. Rikiuojame jo vagonus pagal svarbą – darbas, šeima, artimieji, draugai... Bet ar pastebėjote, kad tame traukinyje nebėra Jūsų? Blaškotės iš vieno vagono į kitą ir galiausiai liekate perone. O juk iš tiesų turėtumėte sėdėti garvežio vairuotojo vietoje.

Tai buvo vienas iš daugybės vakarų, kai likusi viena tuščioje redakcijoje bandžiau baigti nebaigtus darbus. Kaip visada buvau nusiteikusi optimistiškai ir tikėjausi spėti iki anglų kalbos pamokos. Nespėjau. Po 15 skausmingų apsisprendimo minučių – darbas ar anglų – žinute atsiprašiau mokytojos ir jau ramiai, neskubėdama baigiau dirbti. Buvau įsitikinusi, kad mano sprendimas racionalus ir teisingas – taip turėtų elgtis kiekvienas pareigingas žmogus. Bet kažkas trukdė tuo džiaugtis. Mano geriausia draugė, nuolat pritrūkstanti mano dėmesio, vadina mane darboholike. Tai nėra tiesa – darboholikas mėgaujasi ir slapta didžiuojasi tuo, kad dirba 24 valandas per parą. Aš tą akimirką jaučiau tik apmaudą ir nusivylimą. Tai buvo jau ketvirta iš eilės anglų kalbos pamoka, į kurią nenuėjau dėl vienokių ar kitokių – susijusių su šeima ar darbu – priežasčių. Jaučiausi vėl apvogusi save. O vagystė yra vagystė. Ir visai nesvarbu, ką apvogėme ar dėl kokių priežasčių.


Deja, esu viena iš daugelio – net 55 proc. moteris.lt apklausoje dalyvavusių moterų, į klausimą, kam dažniausiai pritrūksta laiko, atsakė: „Sau, savo pomėgiams ir poreikiams.“

Darbas – gyvenimo ašis
Paklaustos apie gyvenimo prioritetus, dauguma moterų sako, kad svarbiausia joms yra šeima. Jos nuoširdžiai tuo tiki, tačiau, kaip taikliai yra pasakiusi sociologė Rūta Žiliukaitė, nebūtinai deklaruojamos vertybės sutampa su realiais darbais. Taip, šeima mums yra pati svarbiausia, bet... ji gi niekur nepabėgs. Kas čia tokio, jei vaikas vieną kartą užmigs be vakarinės pasakaitės – juk rytdienos posėdžiui parengti ataskaitą yra kur kas svarbiau. Juk kalbame tik apie vieną pasaką. Na, gerai – dvi. Na, tris. Galų gale tegul liks vos viena per savaitę, bet juk geriau valanda kokybiško bendravimo nei septynios valandos klajojant mintimis po nebaigtus darbus. Šį argumentą ne kartą girdėjome iš karjerisčių lūpų. Bet ar jis teisingas? Viena išimtis gal ir patvirtina taisyklę, tačiau kelios virsta taisykle. „Daugybę dalykų gyvenime darome iš įpročio, – teigia emocinio ir dvasinio intelekto lavinimo specialistas, mokymo projektų „Social Games“ įkūrėjas ir vadovas Rimvydas Židžiūnas. – Norint tai pakeisti, pirmiausia reikia pakeisti požiūrį. Kad pamatytum savo gyvenimo piešinį, turi žvilgtelėti į jį iš paukščio skrydžio.“ Mes nuolat lekiame, skubame, įsivaizduojame, kad į šviesią ateitį, tačiau iš tiesų tik sukamės tuo pačiu ratu.


„Apie ką sukasi mūsų gyvenimas? 90 proc. žmonių asmeninis gyvenimas sukasi apie Darbą, – sako lektorius. – Jis lemia mūsų gyvenimo kokybę. Suteikia stabilumo. Neturėdamas darbo, esi išbrauktas iš visuomenės. Darbas sąlygoja mūsų socialinę vertę. Tai tas kuoliukas, prie kurio esame pririšti ir nuo kurio niekaip negalime atitrūkti. Galime tik šiek tiek reguliuoti virvutės, kuria esame pririšti, ilgį. Iš ko ši supinta? Pirmiausia – iš pinigų, kuriuos gauname už darbą. Vienaip gyvena uždirbantieji 800 litų, kitaip – gaunantieji 8000 litų. Jei imsi gyventi ne pagal pajamas, virvutė pradės trumpėti ir galiausiai tave uždusins skolų kilpa. Kita virvelės gija – laikas. Asmeniniam gyvenimui paprastai skiriame tiek laiko, kiek lieka nuo darbo. Taigi realiai per metus gyvenam 2 dienas per savaitę ir mėnesį atostogų. Trečia svarbi gija – tonusas, energija. Kokie mes grįžtame iš darbo? Pavargę. Neturim jėgų nei bendrauti, nei ką nors įdomaus veikti, juk aktyviausiu paros metu dirbome. Dėl to vis blogėja mūsų sveikata.“


Anot R. Židžiūno, žmonės bando ilginti tą virvelę patempdami tai vieną, tai kitą giją. Tarkim, mums atrodo, kad jei uždirbsime daugiau pinigų, galėsim sau leisti kokybiškiau pailsėti. Problema ta, kad tos gijos tarpusavyje pernelyg glaudžiai susivijusios: daugiau pinigų – mažiau laiko ir energijos, daugiau laiko skiriame energijai ir sveikatai atkurti – mažiau lieka pinigų. Galutinis rezultatas vis tiek tas pats – esame pririšti. Gal ištraukti kuoliuką ir atsisakyti darbo? „Daug žmonių tai padarė per krizę, bet neatrodo, kad tapo laimingesni, – nusijuokia emocinio ir dvasinio intelekto lavinimo specialistas. – Civilizacija taip vystėsi, kad darbas taptų esminiu žmogaus gyvenimo varikliu. Jei žmogus nedirba, iš jo visuomenė atima galimybes.“


Gal susirasti tokį darbą, kad pinigai plauktų nepajudinant nė piršto? Jei nesate turtingas paveldėtojas, vargu ar toks planas išdegs. Ne veltui kartkartėmis pasaulį sudrebinančios krizės nugriauna ore pastatytas finansines piramides ir kitus būdus užsidirbti, kai nesukuriama jokio produkto. „Krizė išgaudė tuos, kurie užsidirbo nieko neveikdami. Visuomenė turi tam tikrus mechanizmus, kaip priversti tave dirbti. Ji bando mus įtikinti, kad esame tam sukurti. Tačiau tai netiesa. Mes sukurti būti laimingi. O darbas tėra vienas iš būdų tai pajusti. Vienas, bet ne vienintelis“, – sako lektorius.

Pabėgimo planas
Vis dėlto atsiranda tokių, kurie išdrįsta tai padaryti – ištraukti kuoliuką ir nusijuosti nuo kaklo smaugiančią virvelę, net jei ji nuvyta iš gryno šilko ir nusagstyta deimantais. Vienas tokio pabėgimo pavyzdžių galėtų būti Ingrida Gelminauskienė. Prieš ketverius metus ji ryžtingai pasitraukė iš aukštų pareigų ir atvirai pasakojo apie karjeros kainą ir naujai atrasto gyvenimo galimybes. „Aplinkiniai neįtarė, kad už tą sėkmingai karjerą padariusios moters įvaizdį moku labai didelę kainą – sveikatos, dvasinio komforto. Tik artimieji žinojo, kaip yra iš tikrųjų. Nors ir jie – ne visada. Kasmet profilaktiškai tikrindavausi sveikatą. Kiekvieną kartą mano tyrimai būdavo tokie, kad iš esmės reikėdavo gultis į ligoninę“, – prisipažino ji prieš trejus metus interviu žurnale „Moteris“. Moteris patvirtino ir tai, kad visuomenė nemėgsta pasitraukusiųjų: „Kai vieną dieną nusprendžiau palikti direktorės postą ir visame tame šou nebedalyvauti, tik stebėti iš šalies, buvo labai juokinga. Staiga nutilo telefonas. Mane nustojo kviesti, išbraukė iš visų sąrašų, nors iki tol gaudavau po tris kvietimus kasdien. Daugelis mano: jei tavęs nėra aukštame poste, vadinasi, tavęs nėra apskritai.“ Nepaisant to, dauguma kaip vilkeliai besisukančių moterų su baltu pavydu skaitė jos pasakojimą apie tai, ką veikia pasitraukusi: „Skaitau knygas, vaikštau po parodas. Pradėjau organizuoti vakarėlius namuose, pati einu į svečius pas draugus. Per tuos laisvės mėnesius atradau tokią daugybę įdomių žmonių! Dienos pabaigoje dabar jaučiuosi daug ramesnė, laimingesnė nei tada, kai, visuomenės akimis, turėjau viską. Anądien pragulėjau šešias valandas žiūrėdama į ąžuolą.“


Toji laisvė truko trejus metus. Šiuo metu Ingrida vienoje telekomunikacijų bendrovėje vėl užima vadovaujamas pareigas. Tiesa, iš žiniasklaidos akiračio ir viešojo blizgaus gyvenimo ryžtingai pasitraukė. Paklausta, kuo gyvena dabar, moteris patvirtina, kad tie laisvės metai iš tiesų pakeitė jos vertybes, tačiau plačiau apie tai kalbėti atsisako. Mandagiai, bet tvirtai sako „ne“, jei tai susiję su bet kokiu jos gyvenimo viešinimu.

Akivaizdu – tam, kad pakeistum prioritetus ir savo gyvenimą, visai nebūtina atsisakyti kurios nors jo dalies. „Tereikia apsispręsti, kas apie ką sukasi, – sako R. Židžiūnas. – Ar Saulė apie Žemę, ar atvirkščiai. Kai žmonės suvokė, kad Žemė sukasi apie Saulę, jų mąstymas iš esmės pakito. Atrodytų, niekas iš esmės nepasikeitė – Saulė ir toliau kyla rytuose, o leidžiasi vakaruose, tačiau žmonės suprato, kodėl iš tiesų tai vyksta.“

Nauja Saulės sistema
Kiek kartų bandėte keisti savo požiūrį? Ko gero, ne vieną. Draugai nustojo skambinti, namai pamiršo pyragų kvapą, neatsimenate, kada pastarąjį kartą prisėdote ant vaiko lovos ir bent pusvalandį pasišnekučiavote ne apie prastėjančius pažymius ir netvarkingus stalčius, o apie visai nereikšmingus dalykus. Seksui laiko randate tik savaitgaliais ir tai, kaip taikliai pasakė vienas pažįstamas, „tik labai labai saulėtais“. „Gana, nuo šiol viskas bus kitaip!“ – ryžtingai tariame išvydusios veidrodyje savo pervargusį veidą ir pajuodusius paakius. Kurį laiką mes iš tiesų taip gyvename – paskambiname visiems pamirštiems draugams, randame laiko pasižiūrėti su vaikais filmą, pasimėgauti nieko neveikimu, tačiau pamažu ir vėl mus pasiglemžia Darbas. Kodėl bandymai sukeisti darbą ir asmeninį gyvenimą vietomis neduoda norimų ilgalaikių rezultatų? Nes neužtenka paversti Mėnulį Žemės palydovu – keisti reikia visą Saulės sistemą. Kas turėtų būti ta ašis, apie kurią sukasi visas mūsų gyvenimas? Atsakymas genialus savo paprastumu – savo gyvenimo ašis esi tu pats. R. Židžiūnas tai vadina vidiniu gyvenimu. Kai mūsų pasirinkimai yra ne primesti iš išorės, o nulemti vidinių poreikių, viskas susidėlioja į lentynėles savaime.

Pasprukus iš žiurkių lenktynių pirmieji norai būna labai paprasti – miegoti, valgyti, mylėtis, tinginiauti... Bet ilgainiui jie nustoja teikti džiaugsmą. Tuomet vėl grįžtame į darbą, ir viskas prasideda iš pradžių. Kodėl taip nutinka? „Fiziologiniai norai (maistas, miegas, seksas) yra trumpalaikiai, – sako lektorius. – Juos privalu tenkinti, jei nori išgyventi, tačiau džiaugsmo jie suteikia trumpam, nes yra atsiradę iš trūkumo.“ Valgom, miegam ar mylimės todėl, kad tai lemia mūsų išlikimo instinktas. Tai daro visi gyvūnai. O juk mes esame šis tas daugiau.“


Tarp šių poreikių tenkinimo esama tam tikrų pauzių, kurios suteikia mums galimybę įsiklausyti į save: pilvas negurgia, bet ko gi aš norėčiau dar? Taip atsiranda ilgalaikiai norai. „Trumpalaikių norų tenkinimas sukelia malonumą, o ilgalaikių – laimę, – sako pašnekovas. – Nuolatinis lėkimas trukdo išgirsti save. Vis atidėliojame šiuos norus, o kartu ir tikrąjį gyvenimą – skirsiu sau laiko tuomet, kai išeisiu į pensiją, turėsiu daugiau pinigų ir pan. Bet jei nepadarysi to dabar, gyvenimas taip ir praeis pro šalį.“

Kokie yra tie vadinamieji ilgalaikiai norai? Jie gali būti patys įvairiausi – svarbiausia nesivadovauti tuo, kas atrodo gera ir teisinga kitiems, o atrasti savo laimės šaltinius. Anot R. Židžiūno, vidinis gyvenimas turi kelis sluoksnius, susiliedami su kuriuo nors jų (ar su keliais) patiriame laimę. Tarkim, iš susiliejimo su artimu žmogumi kyla meilė. Laimingi tuomet esame būdami su šeima, puoselėdami santykius, artumą. Iš susiliejimo su civilizacija, visuomene kyla kultūrinis gyvenimas. Toks žmogus kuria meną, daro mokslinius atradimus, skaito knygas, lanko parodas. Galima susilieti ir su veikla. Taip kyla pašaukimas. Kai žmogus dirba ne iš pareigos, o iš pašaukimo, jis įkvepia ir kitus. Susiliejimas su gamta teikia harmonijos, pusiausvyros jausmą. Yra žmonių, kurie atsigauna tik būdami miške, prie jūros, kalnuose. Jie domisi sveika gyvensena, juos jaudina gamtos grožis, jie nori tyrinėti gamtą, gyventi joje. Toliau yra Visata, kosmosas, Dievas. Noras su tuo susilieti lemia dvasinius ieškojimus. Tokie žmonės domisi astrologija, astronomija, religijomis, filosofija, juos domina žmogaus būtis, gyvenimo prasmė. Gilindamiesi į tuos dalykus jie jaučiasi laimingi, nors kitiems, neturintiems tokių norų, neretai atrodo kvaištelėję. Reikia drąsos atrasti savo kelią ir suprasti, kad kiekvienam jis yra skirtingas.


Jei savo asmeninės Visatos centre įkurdinsime vidinį gyvenimą, visa kita ims suktis apie jį – ne tik darbas, bet ir asmeninis gyvenimas. Šeimą kursite su žmogumi, kurį mylite, o nes tuo, kuris yra patogus. Draugais taps ne tie, kurie yra reikalingi, o tie, su kuriais vienija bendras pašaukimas, panašūs pomėgiai, dvasiniai ieškojimai. Kai išdrįsti gyventi pagal savo norus, tokie žmonės tavo gyvenime atsiranda natūraliai. Judėjimas nuo vienų ilgalaikių norų prie kitų lemia žmogaus evoliuciją. „Žmogus sutvertas augti, – sako lektorius. – Jis – kaip sėkla. Viskas, kas yra sėkloje, sutverta tapti medžiu. Kiekviena sėkla turi savo programą. Tad pušies sėkla neturėtų pavydėti ąžuolo gilei. Kiekviena sėkla turi susirasti sau tinkamiausią dirvą ir pasikliauti ta programa, kuri yra jos viduje. Atsakymą, ar gyvenate pagal ją, padiktuoja jūsų laimės jausmas – tai tarsi lakmuso popierėlis.“

Noriu ar reikia?
Nuo ko pradėti pokyčius? Pirmiausia tereikia paklausti savęs, kas jus daro laimingą. Visai gali būti, kad laimę jums teikia susiliejimas su veikla, darbu. Jei taip, svarbu rasti tokį darbą, kuris atitiktų jūsų pašaukimą. Jei ne, galima darbo nesureikšminti, jis gali būti tik būdas uždirbti pinigų, kurie leistų patenkinti kitus gilesnius norus. Pasaulyje daugėja žmonių, kurie pavyzdingai triūsia kelis mėnesius tegul ir ne itin mėgstamame, bet gerai apmokamame darbe, kad paskui pusę metų už tuos pinigus galėtų gyventi be rūpesčių kur nors Balyje.


Pradėkime kad ir nuo vieno paprasto, bet labai svarbaus žingsnio – pakeiskime imperatyvą „reikia“ žodeliu „noriu“. Įsiklausykite, kuris iš jų dažnesnis jūsų kalboje? Reikia keltis ir eiti į darbą, reikia paskambinti mamai, reikia pasveikinti draugę su gimtadieniu, reikia paruošti vakarienę, reikia patikrinti vaiko pamokas... „Tarkim, į darbą eini, nes reikia uždirbti pinigų. Kai vadovaujiesi „reikia“ kriterijumi, darbas virsta katorga, – sako R. Židžiūnas. – Pamėginkite įsivaizduoti, kad einate į darbą, nes norite. Ko mes galim norėti iš darbo? Pirmiausia, kad įtvirtintume save. Tu nori jaustis svarbus. Antras dalykas – savęs realizacija. Mes turim daug žinių, įgūdžių, talentų, gabumų, kuriuos norim kažkur realizuoti. Trečia – savęs išraiška. Eini į darbą, nes nori kurti, sulaukti pripažinimo. Ieškodamas šitų dalykų, natūraliai sulauki pinigų, pripažinimo, jautiesi svarbus. Į tokį darbą eini su džiaugsmu, o po jo nesijauti išsunktas. Grįžęs namo, gali tiesiog džiaugtis asmeniniu gyvenimu, nes tau nereikia kam nors ką nors įrodinėti, nes realizavai save darbe. Ką darys savo darbą mėgstanti buhalterė, įkalinta namuose? Be paliovos skaičiuos ir vertins namiškių pranašumus, trūkumus, išleistus pinigus ir padarytas nuodėmes.“


Šis idealaus gyvenimo modelis kelia tam tikrų abejonių. Ar įmanoma visiškai pabėgti nuo žodžio „reikia“? Ar vadovaudamiesi tik savo norais nerizikuojame tapti egoistais? Galų gale ar galima asmeninė evoliucija darant tik tai, ką mėgsti, moki ir nori? Verslininkas Arvydas Avulis sutinka, kad labai svarbu rinktis tai, ką moki ir mėgsti, tačiau jis akcentuoja ir neišvengiamą būtinybę nuolat save laužyti – nenugalėdami savęs į priekį neisime. „Man visada buvo labai sunku kalbėti auditorijai. Deja, supratau, kad vienintelis būdas įveikti šią baimę – tiesiog eiti ir kalbėti“, – sako jis. Tokio požiūrio laikosi ir išpažįstantieji karmos dėsnį – teigiama, kad tai, kas šiame gyvenime mums sekasi itin lengvai, nėra joks mūsų nuopelnas – tai tėra ankstesnės karmos pasekmė. Tarkim, jei turite iškalbos dovaną, tai, dirbdamas lektoriumi, nedaug tepasistūmėjate į priekį. Jei norime praturtinti savo sielą, turime imtis tų dalykų, kurie mums sekasi sunkiai. Šiuo atveju kalbama ne apie žinių kaupimą – tai, anot vieno J. D. Salingerio herojaus, yra tokia pat tuštybė, kaip ir kaupti pinigus. Kalbama apie asmeninių savybių tobulinimą. Tarkim, dirbate darbą, kuris iš esmės jums patinka, tačiau yra viena smulkmena – jums tikra kančia skambinti klientams. Įvertinkite tai kaip galimybę įveikti drovumą. Šiuo atveju galima puikiai suderinti sąvokas „reikia“ ir „noriu“. „Reikia paskambinti klientui, nes noriu įveikti savo drovumą“.


Taigi vieną gražų saulėtą kovo savaitgalį aš atsisakiau iškylos su draugais ir sėdau prie kompiuterio ne todėl, kad reikia laiku atiduoti straipsnį, o todėl, kad nuoširdžiai noriu pasidalyti šiais savo atradimais su jumis ir tikiu, kad tai bent truputį gali pakeisti jūsų gyvenimą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis