A. Žukauskienė: man liūdniausia, kad žurnalistai patys save vadina žvaigždėmis

Iš žurnalo archyvo.
Dešimt klausimų 1999-ųjų Lietuvos Metų Moteriai Algimantai Žukauskienei.

Artėjame prie žurnalui „Moteris“, mūsų skaitytojams ir Lietuvos moterims svarbaus įvykio. Šiemet jau 20-ąjį kartą skelbsime labiausiai nusipelnusią asmenybę. Kol paauksuota skulptūrėlė „Sidabrinė lelija“ laukia verčiausios Lietuvos Metų Moters titulo, atsigręžiame į istoriją – prisiminsime pagerbtąsias šiuo ypatingu vardu ir nuo 1992-ųjų gyvuojančio renginio tradicijas.

1. Žymiausi apdovanojimai, kuriais buvo įvertintas Jūsų darbas...

1994 m. gavau Lietuvos radijo ir televizijos apdovanojimą „Auksinė bitė“. 1998-aisiais nacionalinio televizijos publicistikos konkurso „Telemaratonas „Ad rem“ komisija mane pripažino geriausia žinių vedėja. 1999 m. žurnalo „Moteris“ buvau tituluota Metų Moterimi.


A. Žukauskienės rankose – Metų Moters apdovanojimas: paauksuota segė (autorius – dailininkas juvelyras Vytautas Matulionis)

2. Pabandykite prisiminti, koks buvo Algimantos Žukauskienės – „Metų Moters 1999“ – laimės jausmas?

Net neapsimesiu (juokiasi), kad labai šiuo apdovanojimu džiaugiausi – tikrai nuoširdžiai tai sakau. Iki šiol didžiuojuosi Metų Moters titulu. Juk buvau liudininkė, kaip šis apdovanojimas įteiktas tokioms ryškioms asmenybėms kaip poniai Almai Adamkienei, tada pirmajai šalies ledi (1998 m.), arba ekspremjerei Seimo narei Kazimirai Prunskienei (1992 m.). Atsidurti vienoje gretoje su jomis reiškė didelį įvertinimą. Be to, patys Metų Moters rinkimai, pamenu, buvo kažkokie taurūs. Jų laukdavo ne tik žurnalo redakcija, bet ir visa Lietuva. Drįsčiau pasakyti, kad tai būdavo visai šaliai svarbus įvykis.


1999-ųjų „Metų Moters“ apdovanojimų iškilmės. Ankstesnės laureatės (iš kairės): Rūta Vanagaitė, Bronė Vainauskienė, Kazimira Prunskienė, Janina Lapinskaitė, Margarita Starkevičiūtė, Lolita Varanavičienė. A. Žukauskienė – viduryje

3. Metų Moterimi buvote išrinkta „už informacinių laidų vedėjos įvaizdžio sukūrimą dirbant nacionalinės televizijos laidoje „Panorama“. Žmonės žiūrėdavo žinias, nes žinodavo, kad jas „skaitys Žukauskienė“. Šiandien išduokite, Algimanta, kaip tą įvaizdį kūrėte?

Šviesaus atminimo Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas, pamenu, dar man dirbant Lietuvos radijo informacijos redakcijoje jau ruošė mane diktorės darbui. Sakė: „Ateis toks metas, kai „Panoramą“ skaitys žurnalistai, ir tau reikės pasirodyti ekrane.“ Mes, jaunos moterys, tik pečiais gūžčiojome – gal taip bus, gal ne. Vėliau supratau, kaip šis išmintingas žmogus numatė ateitį. Taip, mes buvome pirmoji karta žurnalistų, ir rengusių žinias, ir skaičiusių jas ekrane. Iki tol ekrano gražuolėms – televizijos diktorėms – pakakdavo tik raiškiai perskaityti tekstą. Tačiau jų darbo nemenkinu. Diktoriams buvo savaip sunku, juk jie turėdavo įsigilinti į svetimas mintis. Pavyzdžiui, aš iki šiol negaliu ekrane skaityti svetimo teksto – turiu savaip susidėlioti žodžius. Taigi iki pasirodymo ekrane nebuvau „Panoramos“ naujokė, šiai Lietuvos televizijos informacinei laidai rengdavau reportažus. Mūsų šalis tada išgyveno ypatingą laiką: Nepriklausomybės atkūrimo pradžia, begalinis entuziazmas, naujo gyvenimo viltis, euforija... Mes, dirbantys televizijoje, be galo godžiai įkvėpėme tą pirmą gaivų oro gurkšnį. Įvykiai vyte vijo vienas kitą. Parašyti, suredaguoti tekstą ir atiduoti diktoriui, kad šis dar spėtų į jį įsigilinti, išsistudijuoti, užimdavo labai daug laiko. Atrodė, paprasčiau sėsti pačiam ir pranešti naujienas, kaip sakoma, iš pirmų lūpų, – kai kada jas skaitydavome iš ranka rašyto lapo. Gal todėl žmonės taip mumis ir tikėjo, nes matė, kad patys tuo, apie ką pasakojame, gyvename. Žinoma, tiesioginio eterio įtampą iki šiol prisimenu su siaubu. Jos negalima nupasakoti, apibūdinti – būdavo, pečių raumenys taip įsitempia, kad tampa it geležiniai, kaklas nuo įtampos, regis, pradės drebėti. Tiesioginio eterio metu galėdavau sustabdyti net savo alerginę slogą – tuo metu ji tiesiog praeidavo. Ir taip – dešimt metų. Tačiau puikus kolektyvas, šviesi darbo atmosfera atpirkdavo viską. Žinoma, stresas darė savo, ėmė sėsti balsas. Žinau, kad užsienio televizijose žinių komandos kur kas didesnės. Matyt, tik tada gali sukurti tikrai gerą laidą, kai dirba daug meistrų ir kiekvienas atsako už savo sritį. Vienam žmogui viską aprėpti labai sunku.


Vakarą vedė A. Žukauskienės kolega Rokas Petkevičius

4. Smagiausias Jūsų išgirstas komplimentas.

Ir komplimentas, ir didžiulis įvertinimas man – buvusios garsios Lietuvos televizijos režisierės Galinos Dauguvietytės prisiminimų knygoje pasakyti šilti žodžiai apie mane kaip apie „Panoramos“ vedėją: „Tokios kaip Algimanta Žukauskienė iki tol nebuvo, dabar nėra ir niekada nebus.“ Tai – toks balzamas širdžiai... Žinau, Dauguvietyte galiu tikėti, ji taip sakydama tikrai nepataikavo.


Dukros Monikos sveikinimai

5. Kaip manote, kodėl pastaruoju metu taip pakito sąvokos „televizijos žvaigždė“ reikšmė?

Nesu televizijos analitikė, gal nuo šios net šiek tiek pavargau. Stebėdama televizijos laidas, matau tiesiog labai drąsius, labai savimi pasitikinčius, kartais kažką išmanančius, kartais – nieko neišmanančius žmones... Tiesiog jie turi tokio nepalaužiamo pasitikėjimo savimi, kad gali varyti per kitų galvas. Ir tu, jausdamas tą agresiją, pasitrauki. Gal todėl, kad pasaugotum savo nervus ir ramybę, kad tyliai darytum tai, kas tau patinka. (Dabar Algimanta – BTV laidos „Girių horizontai“ vedėja – aut. past.). O kodėl aš turiu kovoti, jeigu visa televizijos viršūnė eina paskui masinę madą, masinę kultūrą? Juokingai atrodys kažkokia burzgianti moterėlė. Man liūdniausia, kad dabar patys žurnalistai save vadina žvaigždėmis. „Sportuok su žvaigžde“, „Dainuok su žvaigžde“, su ja ir šok...


Džentelmeniškas šviesaus atminimo Prezidento Algirdo Brazausko sveikinimas

5. Buvote vadinama viena stilingiausių vedėjų, vidinės inteligencijos, elegancijos nepraradote nė dabar. Va, sėdite savo namų virtuvėje su pačios megztu nertiniu, stilingi auskarai, plaukų kirpimas. O svarbiausia – laikysena, kalbos maniera, gestai, visa Jūsų aplinka byloja – ir dabar esate viena stilingiausių. Beje, ką manote apie jau lyg ir silpstantį jaunystės kultą?

Tais laikais stilių kūrėmės pačios, stilistų nebuvo. Sukomės, kaip išmanėme – pačios mezgėme, modeliavome. Galbūt iš tų laikų liko įprotis būti pasitempusiai. Ekrane pasirodžiau jau brandaus amžiaus – 37-erių. Šių laikų mąsteliais matuojant... tiesiog močiutė (šypsosi). Todėl šiandien vengiu šnekėti tokiomis temomis, nes gali pasirodyti, kad tai, ką pasakysiu, yra vien seniokiškas niurzgėjimas. Sakys: „Jai jaunystėje ir vanduo buvo šlapesnis, ir dangus žydresnis.“ Beje, taip ir buvo (šelmiškai nusijuokia). Mūsų televizijose vyrams kažkodėl keliamos kitokios kartelės, žurnalistas Algimantas Čekuolis – puikiausias to įrodymas. Na, tegu būna ir jaunas žmogus, bet jis turi mane įtikinti tuo, ką kalba eteryje. Deja, kartais žiūriu žinias – pasirodo ekrane koks ruoniukas. Galvoju – na, netikiu aš tavimi, anė kiek. Akutės laksto – kad tik nepamestų suflerio, dievulėliau, neseniai nuo mamos krūties atsiplėšęs... Taip, aš irgi anksčiau išdidžiai sakydavau: „Jaunystė – ne yda, ji praeina.“ Tačiau taip norisi, kad tas jaunas žurnalistėlis apsižvalgytų aplinkui ir suprastų, kad televizijoje ne jis vienas – yra žmonių, kurie gal išmano ne ką mažiau. Dirbdama „Panoramoje“ visada galvodavau: ar turiu šiandien ką nors svarbaus pasakyti, ar ne. Žinodavau, kad žiūrės ir profesoriai, ir universiteto rektorius, rašytojai, ir kiti garbūs žmonės, o ne vien saulėgrąžas prie kiosko gliaudantis bachūriukas.


Aktorius Saulius Siparis su žmona Ugne ir žurnalistės Dalios Kutraitės vyras Virginijus Giedraitis

6. Kokios buvo to meto visuomenės vertybės ir kokios – dabar?

Jau minėjau, kad Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje jos buvo aiškios – tikėjimas, viltis, idealizmas. Ar pasakysiu naujieną, kad dabar svarbiausias dievas – komercija? Tiek tos tuštybių mugės aplink... Jeigu laidos metu laidos vedėja – daili moteris – gali pasilenkti ir, atkišusi užpakaliuką, apžiūrėti laidos svečio vyro atsainiai atkišto bato padą, kad pamatytų, kokia kaina užrašyta ant etiketės, – kas tai? Bulvarinė spauda, bulvarinė televizija turi teisę egzistuoti, bet gal ją reikėtų rodyti kitu laiku, gal truputėlį vėliau, kad negadintume visiems nuotaikos. Dabar geriausias eterio laikas skiriamas va tokioms laidoms. Būna, nuvyksti į giliausią kaimą ir paklausi ten gyvenančios mergaitės: „Apie ką svajoji?“ O ji: „Kaip išlošti milijoną ir tapti laidų vedėja arba modeliu.“ Ir amą užima, ir užeina toks liūdnumas, kad galvoji, jog mes, laidų vedėjai, esame labai prisidėję prie tokios „svajonių gyvenimo“ sampratos. Pas mus televizija apskritai per daug sureikšminta. Man atrodo, tas tikrasis gyvenimas vyksta visai kitur. Ir kaip čia neprisiminsi Jurgos Ivanauskaitės romano „Placebas“? Galima iš to juoktis, tyčiotis, bet... kartais tikrai atrodo, kad egzistuoja kažkokia paslaptinga kontora, kuri kontroliuoja mūsų protus ir bukina, bukina, bukina. Kodėl žinių tarnybų darbuotojai tebetiki, kad gera naujiena – ne naujiena? Gal kas nors suinteresuotas, kad jaustumės nesaugūs, gyventume nuolatinėje baimėje? Kad žmogus ne kurtų, o tik baisiausiai įsitempęs egzistuotų, bijotų laisvai mąstyti. Kalbant apie žurnalistiką, irgi labiausiai ilgiuosi asmenybių, savito braižo – tokių rašinių ir laidų, kai iš frazių ir intonacijų atpažįsti autorių. Gal ta baimė visus suniveliavo?


Žurnalistė Edita Mildažytė ir jos vyras Gintautas Vyšniauskas

7. Mėgstamiausias Jūsų posakis.

Ir tai praeis.

8. Jūsų geros formos paslaptis, gyvenimo džiaugsmo receptas.

Anksčiau labiau kontroliuodavau, ką valgau. O dabar štai vaišinu pačios gamintu paštetu. Galvoju: palauk, žmonija nuėjo tokį ilgą kelią, kol sugalvojo, kaip paruošti šį patiekalą. Kodėl turėčiau jo atsisakyti? Kas čia bloga? Teko pastebėti, kad besilaikančiosios dietų negali pasigirti stipria sveikata. Taigi dabar nustojau save graužti dėl tikrų ir tariamų trūkumų, išmokau labiau mėgautis gyvenimu.


Tuometė „Moters“ žurnalo vyriausioji redaktorė Dalia Daugirdienė ir televizijos laidos „Spaudos klubas“ vedėjas Audrius Siaurusevičius

9. Šviesiausi Jūsų asmeninio gyvenimo įvykiai.

1977 m. gimė dukra Monika, prieš metus – anūkas Vincas. Tai – didžiausios moteriai duotos likimo dovanos. Vincukas – didžiausia mano gyvenimo meilė, nors nesu iš tų močiučių, kurios tupinėja aplink anūką: „Tiu tiu, siu siu...“ Užtat mes – geriausi draugai. Jau vien man siunčiamas jo oro bučinys ko vertas!“ (Beje, Algimanta turi ir ilgiausiai televizijoje dirbančios močiutės titulą – aut. past.).

10. Kuri moteris šiandien Jums atrodo verta Lietuvos Metų Moters vardo?

Skolos premiją įteikčiau balerinai Eglei Špokaitei. O šių metų Metų Moteris? Nežinau. Gal reikėtų paieškoti tokios, kuri mažai matoma viešumoje, bet galbūt tyliai dirba didelius darbus.

Nuotrauka - A. Chlebinskaitės. Makiažas ir stilius - D. Makauskienės. Asistentė - E. Ordo. Drabužiai - "Monton".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis