Tą vakarą, atsiimdama apdovanojimą, Jurga buvo spindinti, šiek tiek išbalusi. Vėliau paaiškėjo, kad po širdimi jau plakė sūnaus Ado širdelė. 32 m. atlikėja - apie pastarųjų metų atradimus ir sukrėtimus.

1. 2007-aisiais įteikdama Jums apdovanojimą, „Moters“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė sakė: „Manome, kad šis titulas bus paskatinimas Jurgai ir toliau neiti pasroviui.“ Praėjo penkeri metai. Ar šis palinkėjimas išsipildė? Ar išlikote šiek tiek maištininkė?

Galima sakyti, kad apdovanojimas lėmė tam tikrą mano vidinį lūžį. Jis įvyko prieš porą metų, kai išvažiavau į Maskvą. Gavusi kokį nors viešą įvertinimą, ilgainiui suvokiu, kad tai – ne tik dovana už praėjusį laiką, bet ir tam tikra atsakomybė už ateitį. Manyti, kad esi svarbus, ir būti svarbiam – du skirtingi dalykai. Labiausiai myliu žmones, kurie savo nenutrūkstamame darbo kelyje tyliai tobulina aplinką ir save. Būtent tokių pastaruoju metu dažnai sutinku. Jų pasiilgstu, juos galiu vadinti mokytojais. Maskva mane savotiškai sukrėtė – padėjo pažvelgti į save iš šono, patikrinti savo vertybes. Kiekvienam žmogui, manau, sveika patirti kokį nors smūgį, šoką, kad viskas apsiverstų aukštyn kojomis. Viską mesti ir išvažiuosi ieškoti laimės, atsidurti visiškai kitokioje kultūroje, išgyventi emocinę krizę – visa tai gali padėti ištrūkti iš užburto rato, kai imi kartotis, vis patenki į nepageidaujamas situacijas ir pan. Į sunkius išgyvenimus žiūriu kaip į pamokas – jos padeda tobulinti, keisti save, savo charakterį, požiūrį į aplinką. Tada supranti, kad svarbiau – kaip tave vertina patys artimiausi žmonės, kurie tave myli ir pažįsta. O suvokdama, jog turiu nors ir mažą, bet nepajudinamą užnugarį, drąsiau einu savo keliu, ir jis nebūtinai veda prie naujo apdovanojimo. Paskutinis mano projektas – muzikinis lėlių spektaklis „MetroNome“ – taip pat buvo geras savęs išbandymas. Jis padėjo suprasti, kad muzika ir teatras gali eiti koja kojon, kad būtent tokia sintezė man yra įdomi. Pastaruoju metu kuriu naują muzikinį albumą, kūrybinis procesas man labai įdomus, nes šį kartą prisigalvojau tam tikrų „kliūčių“ – nekurti linksmų dainų, jei jos negimsta natūraliai, daug daug dėmesio skirti dainų tekstams. Jaučiuosi pasiilgusi kūrybinio darbo, koncertų ir to jausmo, kai suvoki, kad pavyko kai ką perduoti kitam, užmegzti su juo ryšį. Susidūrusi su teatro pasauliu, patvirtinau sau tai, ką anksčiau tik nujaučiau: visada, kad ir ką darytum, svarbiausia yra žinoti, kokią mintį transliuoji. Todėl reikia laiku atsitraukti ir viską permąstyti, pasiilgti to, ką darai, pasisemti naujos patirties, nes tai, kas Dievo duota ir duota tik tau, nėra amžina ir vertinga savaime. Gerbiu žmones, kurie plečia savo ribas net ir suvokdami, kad tai – laikina. Pati stengiuosi neužsibūti patogioje vietoje per ilgai, neužsisėdėti ant laurų.

2. Ar tikrai Maskva Jus taip šokiravo? O gal ypač didelis smūgis teko Jūsų ego: čia esate garsi, ten – niekam nežinoma?

Patyriau ne kultūrinį – vidinį šoką. Turėjau daug ką perdėlioti. Kad išlikčiau ten dvejus metus, turėjau atrasti savo egzistavimo ten taisykles. Ar tai buvo smūgis per ego? Aišku, kad taip! Ego nukentėjo... Dabar tapau atviresnė. Anksčiau to siekdavau kitomis priemonėmis, bet nepavykdavo. Jei galiu ko nors palinkėti visoms moterims, tai linkiu joms nebijoti gyvenime patirti stipraus smūgio – emocinio ar kultūrinio. Tokia patirtis pasitarnaus kaip gera pamoka, nes žmogus turi teisę į vieną esminį pokytį savo gyvenime. Svarbu to nepražiopsoti. Mano pokyčiai buvo susiję su išvyka į Maskvą, ir aš tuo labai džiaugiuosi.

3. Ar įmanoma kurti, kai aplinkiniai nesupranta tavo kalbos?

Aš galiu kurti svetima kalba. Pati buvau labai nustebusi. Reikia dėkoti tėčiui, kad rašė eiles. Matyt, iš jo ir paveldėjau norą dėlioti žodžius, ieškoti jų sąskambių. Rusų kalba mane lydėjo nuo vaikystės. Palangoje – ten ilgokai gyvenau – susipažinau su ne vienu įdomiu žmogumi iš Rusijos. Vis dėlto keista: kalbėti teko tikrai senokai, tačiau užteko pagyventi Maskvoje kokį mėnesį, ir štai sukūriau pirmą rusišką dainą. Gal svarbu net ne konkreti kalba, o pajusti jos ritmą, pažinti ja kalbančius žmones ir norėti jiems ką nors pasakyti.

4. Kuria veikla labiausiai didžiuojatės?

Manau, kad didžiuotis galima tik tuo, ką gera padarai kitiems. Pavyzdžiui, suvaldai namuose savo blogas nuotaikas. Esu labai emocinga, todėl man tai – vienas didesnių laimėjimų. Nors dar tikrai yra kur tobulėti...(Šypsosi.) Tokios iš pirmo žvilgsnio mažos pergalės man – didesnė vertybė, nei kopti karjeros laiptais. Scenos žmogaus karjera yra labai nestabili. Jei jautiesi, kad esi svarbus, užtenka išvažiuoti į kokią nors didelę šalį – kad suprastum, koks mažas žmogelis esi iš tikrųjų. Kūryba mūsų šeimoje (Jurgos vyras Vidas Bareikis yra aktorius, režisierius, teatro judėjimo „No Theater“ vadovas, Maskvos V. Mejerholdo teatro instituto režisūros magistro studentas – aut. past.) – neišvengiamas dalykas, todėl dar labai didžiuojuosi tuo, kad sugebame vienas kitam suteikti kūrybinę ir asmeninę laisvę.

5. Vaidinsite sutuoktinio Vido Bareikio Maskvoje režisuojamame spektaklyje. Ar šis debiutas baugina?

Spalio pradžioje Maskvoje vaidinsiu Vido režisuotame spektaklyje kartu su šešiomis rusų aktorėmis. Kurti vaidmenį vyro spektaklyje – viena mano slaptų svajonių, todėl padarysiu viską, ką galiu, kad neapvilčiau režisieriaus... Teatras mane traukia kaip magnetas. Esu iš tų žmonių, kurie patiki tuo, kas vyksta scenoje, jei tai tikrai paveiku. Paskui ilgai negaliu pamiršti vaizdų, muzikos. Galima sakyti, kad kartais labiau tikiu tuo, kas vyksta scenoje, nei pasitikiu tuo, kas vyksta gyvenime. Galbūt dėl to, kad geras spektaklis neabejotinai turi išliekamąją vertę, o tavo gyvenime gausu neapgalvotų sprendimų, sugadintų santykių, įskaudintų žmonių. Be tavo paties pastangų jis tikrai nėra savaime vertingas. Iš puikiai sukalto spektaklio mokausi nustatyti savo gyvenimo kryptį, atpažinti ir nusiimti vieną kitą kaukę, suprasti, kad sukrėtimai šiuolaikiniam žmogui yra būtini, kad skausmas išgrynina ir padeda kai ką pakeisti. Kiekvienas mūsų nori palikti po savęs kokį nors įspaudą – žmonijos istorijoje ar artimų žmonių atmintyje. Aš norėčiau padaryti tai atsiverdama, pažindama save ir pasaulį atviru žvilgsniu, nebijodama pažiūrėti kitam į akis. Tikiu, kad tai gali padrąsinti ir kitą tokį pat ieškantį žmogų, o tai jau yra prasminga. Abu su vyru panašiai žiūrime į gyvenimą, mokomės vienas iš kito – jis iš manęs vienų dalykų, aš iš jo – kitų.

6. Esate sakiusi: „Keliauju, kad nugalėčiau baimę, kad įrodyčiau sau, jog žmonės visur geri.“ Ar pavyko pagaliau nugalėti metro, Maskvos baimę?

Tiesą sakant,esu per mažas elementas, kad galėčiau pakeisti Maskvos metro slėgį. Manau, kad kartais reikia įvertinti realias savo galimybes. Tai, ko negali pakeisti, turi tiesiog priimti. Negaliu smerkti Maskvos metro, nes jis įkvėpė mane kurti, tačiau ilgiau ten užsibūti tikrai nesinori... (Šypteli.) Jaučiu, kad tie dveji metai Maskvoje savotiškai sutaupė man laiko – tiek visko pasikeitė, tiek įvyko... Man tai atrodo kaip kokių penkerių metų patirtis. Esu labai pasiilgusi Lietuvos, koncertų, publikos. Todėl naujas albumas tikrai yra didelis įvykis mano gyvenime. Labai nekantrauju jį rudenį pristatyti publikai.

7. Vis daugiau jaunų žmonių išvyksta iš Lietuvos. O ką Jūs manote apie emigraciją? Ar esate patriotė?

Esu tyli patriotė. Nesakau, kad niekada neišvažiuosiu. Iš tikrųjų išgyventi iš muzikos čia kartais gana sudėtinga, bet tai, kad ši žemė mane savotiškai prisirišo, kad noriu kalbėtis su lietuviais ir kad jie supranta vienas kitą iš pusės judesio, – faktas. Jei bus nauji projektai, pirmiausia norėčiau pristatyti juos Lietuvoje. Kita vertus, užsisėdėti čia nenoriu – noriu keliauti, dalytis savo muzika su platesne auditorija ir kartu semtis kūrybinės patirties.

8. Kas Jums yra šeima?

Norint išsaugoti šeimą, reikia nuolatos būti kartu, nes skirtingos patirtys žmones gali taip pakeisti, kad jie nebesusišnekės. Be to, nesu iš tų pastoviausiųjų. Ir labai gerai suprantu, kad ir kiti žmonės ne visada įgyvendina tai, ką pažada. Būna taip, kad protas eina vienu keliu, o širdis – kitu. Nenoriu nei pati kankintis, nei matyti, kaip šalia tai daro kitas. Tie išbandymai Maskvoje, kai turi apmąstyti kiekvieną savo dieną, rytą, vakarą, būti su vaiku, o kartu ir dirbti, repetuoti, priverčia TAIP susikaupti! Paskui užtenka pailsėti dvi tris dienas ir vėl galiu grįžti atgal į šeimą su meile ir džiaugsmu. Ir ne todėl, kad būtinai reikia... To „reikia“ su vyru stengiamės išvengti ir jau pradedame suprasti vienas kitą iš pusės žodžio.

9. Kas Jums gyvenime svarbiausia?

Man svarbiausia, kad du žmonės rastų vieną kryptį, kitaip tariant, susitartų ką nors veikti kartu. Tai gali būti šeima, kūryba ar drauge prisiimtas didelis iššūkis... Kartu dirbti nėra lengva, tačiau jei labai nori, tai verčia tave tobulėti. Pats gražiausias dalykas – kai pamatai, kad šalia esantis žmogus nepastebimai pasikeitė. Jei buvo grubus – sušvelnėjo, jei sentimentalus – tapo tvirtesnis... Kai randama viena kryptis, man regis, atsiranda ir galimybė mylėti. Nes myli tą žmogų už tai, kad jis tave patobulino. O tai labai retas atvejis. Ir labai geras jausmas. Manau, tai pagrindinė meilės sudedamoji dalis. Tik du laimingi ir mylintys žmonės gali atsiriboti nuo savęs ir tikrai nuoširdžiai mylėti šalia esantį mažą žmogų. Kaip mane pakeitė motinystė? Kartais jau pavyksta atsiriboti nuo savo problemų ir pasinerti į neišsemiamą žaidimų pasaulį. Kai būna sunku, irgi nevynioju visko į vatą – kalbuosi su sūnumi kaip su suaugusiu žmogumi. Mokausi iš jo atvirai reikšti emocijas, pasiduoti impulsui, stebėti aplinką ir t. t. Manau, kad kiekviena moteris turi nors kartą gyvenime tai patirti. Žodžiais tai sunkiai nusakoma. Galbūt todėl, kad motinystė padaro gyvenimą prasmingą ir suteikia laimės?..

10. 2012-ųjų Lietuvos Metų Moteris pagal Jurgą Šeduikytę?

Ja rinkti pasiūlyčiau... savo sesę Eglę Šeduikytę-Korienę. Ji yra keturių vaikų mama, labai geras žmogus, be to, ką tik parašė knygą „Lietuvos vargonų menas. XIX a. pabaiga–XXa. pirmoji pusė“.

Nuotraukos - iš žurnalo "Moteris" (M. Požerskytė, "Pix" studija, A. Balvočius, R. Danisevičius)