Didžioji atostogų tragedija yra ta, kad jų visada labai lauki. Kuo labiau lauki, tuo daugiau tikiesi. Kuo daugiau tikiesi, tuo mažiau gauni.
Regis, vos vakar verkšlenau, kokia kančia atostogauti su vaikais, ir vėl – atostogos. Šiemet atžalų problema ėmė ir atkrito savaime – mat į vėlyvą paauglystę žengiantiems ir įžengusiems mano vaikams atostogauti su gimdytojais pasidarė... gėda. Esu girdėjusi, kad kartais taip nutinka kai kuriems tėvams – senamadiškiems, konservatyviems, pirma laiko susenusiems ir nuobodiems, tačiau tikrai nemaniau, kad kada nors tai nutiks man – tai, kuri vis dar telpa į savo dukros džinsus ir žino, kas yra Justinas Bieberis. Ką gi, tai nutiko, bet pasistenkime įžvelgti šviesiąją šio nemalonaus įvykio pusę: pagaliau galiu leisti sau atostogauti taip, kaip visada norėjau. Bet palaukit, o kaip norėjau?
Neurolingvistinio programavimo specialistai teigia, kad geriausiai savo norus suprasti padeda vizualizacija. Atsiguli sau po medžiu ar į lovą, užsimerki ir giliai kvėpuodamas kartoji žodį „atostogos“. Stebėk, kur plaukia tavo mintys, kokie vaizdiniai kuriasi, ir sužinosi, ko iš tikrųjų nori.
Iš pradžių tai padaryti buvo nelengva – mano analitinis, viską kontroliuoti mėgstantis protas vis bandė grąžinti į realybę: vos mintimis prigulu po palme Havajuose su vyšnia papuošto kokteilio taure rankoje, tuoj ima stuksenti į petį savo kaulėtu pirštu: „O banko sąskaitą pasitikrinai?“ Užlipu ant kupranugario vidury Sacharos, o jis meta į mane rūstų teroristo žvilgsnį ir klausia: „Alach akbar?“ Imu suktis svaiginamu salsos ritmu su įdegusiu į sūnus tinkančiu ispaniuku Kanarų paplūdimyje, pakiša po nosimi AIDS ir venerinių ligų suvestinę.
Galiausiai radome kompromisą – aš leidausi į prisiminimus, o jis tuo metu nutarė kiek snūstelėti. Taip, studijų laikai... Turistiniai žygiai, kelionė autostopu prie jūros, mergaičių nuotykiai, flirtas ir visas gyvenimas prieš akis. Na, dabar gyvenimo prieš akis gal kiek ir mažiau, bet studijų laikų draugių dar turiu. Kodėl nepabandžius paatostogauti su jomis? Juolab kad ir psichologė Genovaitė Petronienė – su ja neseniai kalbėjomės apie atostogas – patikino: „Santuokai atostogos atskirai gali labiau padėti nei pakenkti – tai galimybė pailsėti vienam nuo kito, pasiilgti, įvertinti tai, ką turi, pasisemti naujų įspūdžių ir jausmų. Po tokių atostogų žmonės vienas kitam gali tapti įdomesni, ir santuoka neįklimps baloje.“ Tikrai nenorėčiau, kad mano santuoka įklimptų baloje, į kurią ji, mano akimis, pamažu grimzta, todėl skambinu draugėms. Iš keturių, kurias kalbinu, užkimba tik viena. Ir tai tik todėl, kad nori nubausti savo vyrą, per atostogas išsprukusį su draugais pažvejoti į Norvegiją. Mano sutuoktinis į Norvegiją vykti neketina, bet neatrodo labai nusiminęs, kai pasakau, kad ruošiuosi išvažiuoti visai savaitei. Keista.
Pirmoji dalis. Sena draugystė nerūdija
Pradžia atrodo daug žadanti. Visą kelią iki jūros su drauge čirškiame: „O tu prisimeni?!.“ Netrukus praeitį pakeičia dabartis – gyventi čia ir dabar pasirodo ne taip paprasta, kaip įsivaizdavome. Pirmieji nesutarimai prasideda, vos atvykstame. Aš pasiūlau įsikurti jaukiame nebrangiame viešbutuke, kur visada apsistojame su vyru, ji suraukia nosį: „Viešbutyje? Nežinau... Turiu vieną pažįstamą, pas kurią gyvenu beveik nemokamai.“ Nusileidžiu, nors žinau, kad nemokamas yra tik sūris pelėkautuose. Taip ir gyvenam abi kaip pelės palėpėje: apsisukti vietos ne daugiau kaip narvelyje, šaldytuvas bendras, tualetas bendras, o dušas su šaltu vandeniu – tik kieme. „Visai kaip senais gerais laikais“, – kumšteli man į šoną draugė. Galiu su ja sutikti tik iš dalies – tie laikai tikrai seni. Tik ar buvo tokie jau geri, pradedu rimtai abejoti.
Sako, kad išbandymas buitimi gali išskirti sutuoktinius. Gal ir taip, bet draugėms tai – kur kas rimtesnis išbandymas. Žinau, kad mano vyras turi daug bjaurių bruožų: jis mėto savo drabužius po visus namus, mėgsta anksti keltis, garsiai sriaubia kavą, žiūri tą prakeiktą futbolą ar tiesiog bet ką, kas tuo metu rodoma per televizorių, nevalgo troškintų daržovių, rūko ir amžinai vaikšto nesiskutęs. Ilgainiui priimi tai kaip savaime suprantamą dalyką. Na, maždaug kaip lietingą orą: burbėti ir skųstis tuo yra beveik gero tono ženklas, geriausias pretekstas pradėti pašnekesį darbe su kolegomis ar lifte su nepažįstamaisiais, tačiau jei lyti nustotų, oi, kaip mums to lietaus trūktų. Taip ir su vyru – surenki jo išmėtytas kojines, vietoj garintų daržovių pasipjaustai kopūstų, pritildai televizorių, išplauni peleninę ir gyveni toliau. Net jo cigarečių kvapas tampa toks savas... Užuodi panašų kur nors mieste, ir užplūsta ilgesys, paįvairintas lengvu seksualiniu susijaudinimu. O ką po galais tokio šlykštaus rūko mano draugė? Tokias pačias cigaretes kaip vyro? Negali būti! Zuja į balkoną pirmyn atgal, kavinėje ramiai nepasėdi nė pusvalandžio, net paplūdimyje pučia dūmus be perstojo ir, tarsi to dar būtų negana, slepia nuorūkas smėlyje. „Liaukis taip žiūrėti, – juokiasi, – juk anksčiau pati taip darei!“ Ji žiūri kartojamą laidą „Tavo vyras gali!“ visu garsu ir be paliovos komentuoja. Ji mėgsta miegoti atsidariusi balkoną, o aš žvarbstu net po dviem antklodėmis. Ji mėgsta kepintis saulėje pačiomis pavojingiausiomis valandomis, o aš į paplūdimį einu tik vėlyvą popietę. Kažkada mes gyvenome viename bendrabučio kambaryje, valgėme tai, ką turėjome, skaitėme tas pačias knygas ir mėgome tas pačias laidas. Plepėdavome iki paryčių ir niekada nepristigdavome temų. Ir kada mes tapome tokios skirtingos? „Pasidarykime vakarienei šaltibarščių“, – siūlo ji, ir aš nudžiungu pagaliau atradusi kai ką bendra. O šventas naivume! „Kodėl paėmei tuos tarkuotus burokėlius? Pjaustyti skanesni. O kefyras? Ar iš proto išsikraustei? Tokio riebumo, kad priaugsime po 10 kg per savaitę. Agurkai... Dėl Dievo meilės, tik ne tie nitratiniai ilgavaisiai!“ Nė nepajuntu, kaip pradedu ilgėtis atostogų su šeima. Kai vyras guli sau tyliai prieš televizorių prisidengęs laikraščiu, kieme žviegia vaikai, o aš sau gaminu šaltibarščius – su kokiais tik noriu burokėliais, kefyru ir agurkais. Ir dar piktindavausi, kvailė, kad niekas nepadeda. Ne veltui sakoma, kad įvertini gera tik tada, kai netenki.
Dar vienas dalykas, kurio pradedu ilgėtis, – jauki tyla dviese. Su vyru tai visai natūralu. Galim visą pusdienį kuistis kiekvienas savo kampe: kas skaityti, kas mąstyti, tvarkytis ar tiesiog voliotis lovoje, ir jaučiamės dėl to visai normaliai. O va su draugais ilgesnės pauzės tampa nejaukios. Mielai paskaityčiau knygą, bet draugė sako, kad tai galiu daryti ir namie, – dabar išnaudokime progą paplepėti iš širdies. „Kaip senais gerais laikais“, – priduria ji. Regis, jau minėjau, ką apie tuos laikus manau. Nesakau, kad neturiu apie ką su ja kalbėti, bet kartais tiesiog tingiu tai daryti. Vakare mano galva zvimbia kaip bičių avilys, o ji čiulba ir čiulba... Iki draugė turškiasi duše, išslystu viena pasivaikščioti pajūriu. Taip gera patylėti. Tik jūros ošimas, ir nieko daugiau. Kai grįžtu, dėbteli į mane įsiutusi – tarsi būčiau jos teisėtas vyras, grįžęs iš naktinių linksmybių. „Tu labai pasikeitei, – reziumuoja. – Nežinau, gal sensti?“
Nesakau, buvo ir gerų momentų. Tą vakarą, kai lauko kavinėje prie mūsų prisėdo keli vyrukai, tikrai pasijutau kaip senais gerais laikais. Arba kai vaikščiojome po dėvėtų drabužių parduotuves – tokių lobių viena kitai padėjome rasti! Arba tada, kai lydėdamos saulę išliuobėm tris butelius vyno ir išsipasakojom viena kitai visus skaudulius. Tik ar norėčiau visas savo atostogas leisti su drauge? Kažin. Turbūt kiekvienu amžiaus tarpsniu yra savi malonumai – tai, kas buvo smagu prieš 20 metų, nebėra taip žavu dabar. Veikiami naujos patirties, įpročių, aplinkos, tarsi molis vis labiau kietėjame, iki galiausiai virstame sena puodyne, kruopščiai saugančia savo turinį ir savo šonus nuo bet kokių įbrėžimų.
Antroji dalis. Santuokos romantizavimas
Antrąją atostogų dalį nutariu praleisti su vyru, nors ir pritariu psichoterapeutei Genovaitei Petronienei, kad daugybei sutuoktinių atostogos tampa tikru išbandymu – jie riejasi labiau nei namuose. „Jie tiesiog neištveria to emocinio krūvio, to nuolatinio buvimo kartu. Apsinuogina poros skirtumai, įsisenėjusios problemos“, – sako specialistė. „Ir atsiveria akys?“ – skubu paklausti. Psichologė nusijuokia. „Siūlau iš atostogų išvadų apie visą bendrą gyvenimą nedaryti. Nedramatinkite situacijos – tai nėra ženklas, kad jums reikia skirtis, – sako ji. – Tai normalus reiškinys, daugeliui taip būna.“
Tai gal apskritai reikia vengti bendrų atostogų? „Porai būtini bendri nauji įspūdžiai – jie atgaivina santykius. Nėra gerai, jei šeimą sieja tik rutina, kasdienybė, o pramogaujama atskirai, – sako Genovaitė Petronienė. – Nėra geras ženklas, jei pora atostogauja atskirai. Neretai teisinamasi skirtingais poreikiais, tačiau įdomu tai, kad tie skirtingi poreikiai paprastai išryškėja pradėjus žmonėms tolti.“ Specialistės manymu, jei pora visada buvo linkusi ilsėtis kartu, bet staiga užsigeidžia visas atostogas praleisti atskirai, tai jau yra pavojaus signalas.
Kartu negerai, atskirai pavojinga. Ką siūlote? Psichologė sako, kad žmonės neretai pykstasi tiesiog iš neturėjimo ką veikti. Reikėtų atostogauti taip, kad netrūktų bendros veiklos. Tarkim, leistis į pažintines keliones. „Tokiais atvejais įspūdžių ir veiklos gausa užgožia poreikį aiškintis santykius. Po tokių atostogų sutuoktiniai jaučiasi netgi suartėję“, – sako ji.
Prisimenu mūsų pažintinę kelionę automobiliu po Europą. Ginčytis pradėjome dar neišvažiavę: jis norėjo daugiau gamtos, aš – daugiau civilizacijos, jam patinka viską daryti spontaniškai, aš mėgstu planuoti. Kartais man atrodo, kad vyrai kelionės malonumą matuoja ne įspūdžiais, o kilometrais. „Numynėm 10 tūkstančių“, – didžiuodamasis visiems pasakojo maniškis, kai grįžome. Ir vyrai pagarbiai ar susižavėję kraipė galvas: „Nieko sau, neblogai...“ Jis spaudė iš paskutiniųjų, trumpam stabtelėdavome pasigrožėti vaizdinga panorama, užkąsti pakelės užkandinėje, o į kempingą atvažiuodavome jau saulei leidžiantis. Niekada nežinodavome, ar rasime ten laisvą vietą, bet vyras visada būdavo ramus: „Tikrai bus.“ Ir dažniausiai būdavo teisus. O man nuo minties, kad teks nakvoti po pakelės tiltu, jau nuo pietų imdavo sukti vidurius. Muziejus jis aplėkdavo tokiu pat reaktyviniu greičiu. „Galvą guldau, – sakė, – grįžusi neatsiminsi, nei kokiuose muziejuose buvai, nei ką matei.“ Tiesą sakant, ir dėl to buvo teisus. Prisimenu tiktai Moną Lizą. Stovėjau su būriu tokių pat žioplių už apsauginės tvorelės per 50 metrų nuo paveikslo, kuris pasirodė esąs nepaprastai mažas, ir galvojau: „Ir kodėl visas pasaulis dėl jos taip svaigsta?“
Kai kurie dalykai vis dėlto įstrigo abiem. Tarkim, kaip aš nedidelėje Venecijos krautuvėlėje 1,5 valandos rinkausi Murano stiklo pakabutį: išvedžiau iš pusiausvyros ne tik savo vyrą, bet ir pardavėją. Kaip maudėmės naktį basi ir nuogi vienoje Adrijos jūros įlankėlėje, o rytą pašiurpom pamatę, kad joje knibždėte knibžda jūrų ežių ir medūzų (tikras stebuklas, kad neužmynėm nė vieno jų). Kaip, negavę vietos kempinge, nakvojome pakelės degalinėje, kaip paklydome Puloje, kaip valgėme Paryžiuje fantastiškus blynelius ir tiesiai priešais Milano katedrą gėrėme kavą iš antpirščio dydžio puodelių, kurių vienas kainavo 12 eurų.
O geriausiai prisimename savo sumanymą – pasimylėti kiekvienoje šalyje, kurią pravažiuosime. Nedarėme to tik Čekijoje, nes jos kampą prašokome per 20 minučių. Turbūt teks ten grįžti. Gal ir teisi buvo ta psichologė – bendri įspūdžiai suartina. Net tai, kas tada siutino, ilgainiui nusišlifuoja tarsi deimantas ir tampa smagiu prisiminimu. „Prisimeni, kaip nepaklausei manęs ir nusukai ne tuo keliu? Tada, kai pakibome kalnų keliuke naktį be lašelio benzino?“ – „Kaip galėčiau pamiršti?! Tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis kartas mūsų gyvenime, kai tu paprašei skyrybų.“ Kol kas, mielasis, kol kas...
