B. Vainauskienė: nieko amžina nėra ten, kur pelnomi pinigai

Iš žurnalo archyvo. 1994-ųjų Metų Moters titulas - už drąsius straipsnius.

„Grįždama iš teismų pakeliui į namus ar į redakciją visada nusipirkdavau geltoną rožę. Geltoną – kad būtų kaip maža saulutė. Su gėle, tarsi su savo antrininke, vis pasikalbėdavau. Taip būdavo lengviau“, – tąkart žurnalui „Moteris“ apie jai iškeltą ir laimėtą bylą dėl publikacijų, kuriose narpliojo painias lito istorijas, pasakojo Bronė Vainauskienė.

Būtent už drąsius straipsnius šiai tiriamosios žurnalistikos asei 1994-aisiais suteiktas Metų Moters titulas. Šiuo metu ji pasakoja apie įsimintiniausias savo gyvenimo patirtis.

1. Kokiais apdovanojimais įvertintas Jūsų darbas?

Niekada nesistengiau dalyvauti tokioje veikloje, už kurią dalijami apdovanojimai. Labiau vertinu ne juos, o likimo dovanas – susitikimus su įdomiais žmonėmis, keliones, prasmę prabėgusiems metams suteikiančią patirtį.

2. Kokia veikla labiausiai didžiuojatės?

Žodis „didžiuotis“ man svetimas. Nemėgstu pasipūtusių, visada savimi patenkintų ir kitiems tai rodančių žmonių. Kas kita, kai sakoma: „Gali didžiuotis tuo, ką nuveikei.“ Tai girdėti smagu.
Žurnaliste dirbu jau trisdešimt dvejus metus. Didžiausia mano aistra ir įsimintiniausia patirtis susijusi su tiriamąja žurnalistika. Rašiau ir kelerius metus dėsčiau ją Vilniaus, Kauno Vytauto Didžiojo universitetuose. Iš tikrųjų tai ne dėsčiau, o tik perteikiau būsimiems kolegoms savo patirtį.

3. Ką Jums davė žurnalistika?

Žurnalistika pati savaime nieko nedalija. Reikia pačiam pasiimti. Mano bendraamžių kartai tikrai pasisekė – mūsų kūrybinė branda sutapo su įdomiais, dramatiškais sovietinės ideologijos žlugimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi metais. Tuo laiku žurnalistika buvo ne tik profesija, veiklos sritis, bet ir ištvermės, pilietiškumo egzaminas. O kai eini į egzaminą, turi būti bent šiek tiek pasiruošęs. Esu dėkinga savo žurnalistikos dėstytojams Laimonui Tapinui, Broniui Raguočiui, šviesaus atminimo docentui Stasiui Makauskui – šie žmonės dar gūdžiu sovietmečiu skatino mąstyti plačiau, giliau.

Į žurnalistikos studijų programą 1974–1979 metais, priešingai nei šiais laikais, įėjo ir įvairių epochų pasaulinės literatūros, lietuvių kalbos paskaitos. Kalbos ir literatūros žinios yra labai vertingos, nes padeda geriau suprasti gyvenimą, tiksliau – spalvingiau, aktualiau perteikti pašnekovo mintis.

Kai studijavau, mums kalė dvi labai svarbias taisykles: tikrinti, tikrinti ir dar kartą tikrinti faktus, o rašant kritinį straipsnį elgtis taip, kad galėtum kritikuojamiesiems pažiūrėti į akis ir pasakyti: „Neturiu prieš jus nieko asmeniška. Deja, tokie yra faktai.“

4. Kokia ilgiausia buvo Jūsų nerimo naktis?

Ko gero, tai buvo 1992-ųjų rudenį. Kartu su tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus vadovaujama delegacija turėjau skristi į Indianapolį, kur trys Baltijos valstybės ir Jungtinių Amerikos Valstijos rengėsi pasirašyti vieną pirmųjų tarptautinių sutarčių dėl investicijų garantijų ir dvigubo apmokestinimo išvengimo. Paskui Lietuvos delegacija turėjo vykti į Čikagą, į VLIK (Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto) konferenciją.

Atsitiko taip, kad Vyriausybės spaudos tarnyba nusprendė išmesti mane iš gausios premjero palydos, o motyvavo tuo, kad pritrūko lėktuvo bilietų. „Ne, – pamaniau sau, – taip paprastai manęs neatsikratysit.“ Išmaldavau redakciją nupirkti man bilietą ir su 5 doleriais kišenėje atsidūriau Niujorke.

Lietuvos delegacija tada rūpinosi VLIK pirmininkas Kazys Bobelis. Jis pareiškė, kad esu išbraukta iš delegacijos sąrašų, taigi galiu veikti, ką noriu. Tik aš tokią tolybę skridau ne tam, kad veikčiau, ką noriu, – turėjau aprašyti Lietuvai svarbų įvykį. Kelias paras nesudėjau bluosto. Pinigų neturėjau ne tik bilietui į Indianapolį nusipirkti, bet ir už pokalbius telefonu susimokėti. O kaip su 5 doleriais pragyventi visą savaitę? Dėkui Juozo Kazicko šeimai ir mano tetai Agotai Tiškuvienei, kad tąsyk nelikau „ant ledo“.

Vos atsirado galimybė, paskambinau į Vašingtoną Lietuvos ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui pasikalbėti apie būsimą G. Vagnoriaus vizitą. Tada paaiškėjo, kodėl buvau nepageidaujamas asmuo. S. Lozoraitis be jokių užuolankų papasakojo, kas iš tikrųjų vyksta: K. Bobelis esą įtikino premjerą, kad jam nebūtina skristi, kad sutartį gali pasirašyti kitas įgaliotasis Vyriausybės narys. Taigi premjeras vyksta į Floridą pas K. Bobelį atsipūsti, o paskui – į konferenciją.

Negalėjau patikėti savo ausimis, iki nuskridau į Indianapolį ir pamačiau išdidžiai žingsniuojantį ministrą be portfelio Aleksandrą Abišalą. Šis jau buvo gavęs įgaliojimą pasirašyti minėtą sutartį.

S. Lozoraitis nė neabejojo, kad JAV viceprezidentas D. Kwailas ministro įgaliojimų nepripažins, ir pompastiška ceremonija (į ją kviesti keli šimtai garsių verslo ir politikos atstovų) bus sužlugdyta.

Mano rašinys apie tai žaibiškai atsidūrė „Lietuvos ryto“ naujienų puslapyje, o po dviejų dienų į Indianapolį atkūrė ir G. Vagnorius.


5. Ar jautėtės išdidi dėl to, kad Lietuva išvengė tarptautinio skandalo?

Džiaugiausi sveiką kailį išnešusi. Juk visada kalti ne tie, kurie intrigas rezga, o tie, kurie tai pamato ir dar – kad jie prasmegtų – visa tai aprašo.

6. Koks mėgstamiausias Jūsų posakis? Kodėl?

„Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius.“ Nuo pat vaikystės buvau santūri, tylenė. Kai kurie vadindavo baile. Atėjo laikas, kai norėjosi įrodyti, kad tokia nesu. Jau vidurinėje mokykloje tapau rakštimi. Viskas prasidėjo tada, kai parašiau ideologiniu požiūriu „neteisingą“ rašinį „Moksleivio“ žurnalui. Už tai vos neišlėkiau iš dešimtos klasės tiesiai į profesinę mokyklą. Gėda, pelėda: baigiau vidurinę mokyklą su sumažintu elgesio pažymiu.

Kai stojau į Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę, užkliuvo mano gimimo vieta – Sibiras, Krasnojarskas. Nors egzaminus išlaikiau puikiai, likau už borto. Įstoti pavyko po metų, kai kone pusė kurso buvo grįžusieji iš Sibiro. Tas Sibiras atsiliepė dar daug kartų, kai ieškojau darbo tuometėje žiniasklaidoje. Priverkiau upes ašarų, bet vis tiek darydavau taip, kaip man atrodė teisinga.

7. Apie savo kelią į žurnalistiką pasakojate taip dramatiškai, bet turbūt turite ir linksmų, šviesių prisiminimų?

O kaipgi. Buvo, ir dar kiek. Visų ir į veršio odą nesurašyčiau. Vieną papasakosiu tikėdamasi nieko neįžeisti.

Tai nutiko Sąjūdžio susikūrimo priešaušriu – 1986 ar 1987 metais, tiksliai neprisimenu. Dirbau „Komjaunimo tiesoje“ – tuometėje maištautojų buveinėje. Laikraštyje tada spausdinti Arvydo Juozaičio, Eugenijaus Maldeikio, kitų aktyvistų straipsniai, ir tai labai siutino partijos bei komjaunimo sekretorius. Šie paskui taip auklėdavo tuometį redaktorių Gedvydą Vainauską, kad net sienos plyšdavo. Beje, tai buvo juokai, palyginti su tuo, kas nutiko, kai išspausdinome straipsnį apie tai, kokį neteisingą karą SSRS vykdo Afganistane. Iš Baltijos šalių karinės apygardos buvo atsiųsta „poviestka“ (vardinis kvietimas) redaktoriui G. Vainauskui tarnauti SSRS kariuomenėje. Dveji metai Afganistane – beveik mirties nuosprendis. Tada man teko pabūti ne tik žurnaliste, bet ir artiste. Gelbėdama vyrą prigalvojau visokių istorijų: krokodilo ašaromis verkiau, kad jis amžinai kažkur bastosi, į namus negrįžta. Vieną vakarą į mūsų butą Vilniuje, Justiniškių mikrorajone, paskambino rūstus vyriškis, paklausė, kur yra vyriausiasis redaktorius, ir pagrasino, kad galiu būti nuteista, jei dar ilgiau krėsiu pokštus. Tąsyk pasakiau, kad jis budi spaustuvėje. „Poviestkų“ išnešiotojas nežinojo, kaip tas Vainauskas atrodo, tad ėmė klausinėti spaustuvės budėtoją. „Nedidelio ūgio, pliktelėjęs, su ūsais“, – paaiškino tas. Gamybos ceche tą vakarą kaip tyčia darbavosi Vladas Rakštelis: nedidelio ūgio, pliktelėjęs, su ūsais. Kiaurą naktį Spalio rajono kariniame komisariate jam teko įrodinėti įsiutusiam karininkui, kad yra ne Vainauskas, o budintis redaktorius Rakštelis. Gardaus juoko buvo ne tik visai redakcijai, bet ir spaustuvės darbuotojams.

8. Kokia įsimintiniausia Jūsų gyvenimo patirtis?

Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbau žurnaliste. Tokia ir yra ta mano įsimintiniausia patirtis. Kaip įspūdingiausią ir ambicingiausią galėčiau išskirti 100 žurnalistų iš viso pasaulio pastangas išnarplioti ir sunaikinti galingą cigarečių kontrabandos tinklą, į kurį buvo įsivėlusios didžiosios cigarečių gamybos kompanijos. Kolegos buvo pateikę stulbinamų faktų ne tik apie šešėlinės prekybos mastą, bet ir apie šimtus milijonų litų siekiančius kyšius šalių politikams. Iškelta ne viena baudžiamoji byla, bet jos ilgai vilkintos, iki tyliai numirė.

Man pasisekė labiau. Turėjau patikimą „baltų varnų“ komandą, ir mums pavyko atskleisti Vidaus reikalų ministerijoje bei Lietuvos muitinės Kovos su kontrabanda skyriuje veikusį kontrabandininkų „stogą“. Po kelių publikacijų šis vis dėlto subyrėjo. Ar ilgam? Neklauskite. Nieko amžina nėra ten, kur pelnomi dideli pinigai.

Norint gilintis į gyvenimą, sukaupti vertingos patirties, reikia labai daug laiko. Nors tai atsiperka, ne kiekviena redakcija gali leisti žurnalistui kapstyti vieną temą mėnesį ar daugiau. Esu dėkinga „Lietuvos rytui“ už suteiktą man galimybę.

9. Esate sakiusi: „1992-aisiais politikai siūlė mane teisti už Tėvynės išdavimą. 1994-aisiais už skandalingą lito istoriją „Moters“ žurnalas suteikė man Metų Moters titulą.“ Priminkite skaitytojams šią istoriją.

2003 metais parašiau beveik 200 puslapių knygą „Skandalingoji lito istorija“, taigi trumpai papasakoti, kaip ta istorija atskleista, man gali ir nepasisekti.

Už ją 1992 metais Generalinė prokuratūra buvo iškėlusi baudžiamąją bylą, o vienas superpatriotas Seimo narys siūlė teisti mane už Tėvynės išdavimą. Tėvynė tada buvo pavojuje, todėl ir siekiau tą istoriją išnarplioti. Sovietų Sąjunga, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, atsisakė tiekti rublius, o litų gamyba dėl neaiškų priežasčių buvo atidėta. Kadangi pradėjo katastrofiškai trūkti pinigų atsiskaityti, atlyginimams išmokėti, teko išleisti į apyvartą talonus, o šiuos žaibiškai imta klastoti. Lietuvos biudžeto laukė neišvengiamas bankrotas, jei 1990-ųjų pavyzdžio litai, į apyvartą vėl išleisti 1993-iaisiais, būtų buvę naudojami ilgiau. Taip neatsitiko, nes jau 1992 metais man pavyko įtikinti premjerą G. Vagnorių atlikti litų kokybės ekspertizę. Ne žurnalistė turėjo įtikinėti valdžią, bet kito kelio nebuvo. Nė vienas valdininkas nekreipė dėmesio į mano rašinį, kuriame sakiau, kad tos pačios įmonės, kuri spausdino litus, daug anksčiau buvo atsikratę estai – dėl netinkamos kokybės kronų pavyzdžių. Litų ekspertizę lydėjo didžiausias skandalas – Lietuvos bankas nenorėjo duoti banknotų pavyzdžių ekspertams. Paskui paaiškėjo, kad populiariausių nominalų banknotai nėra apsaugoti nuo padirbinėjimo. Jų buvo galima pasigaminti spalvotu dauginimo aparatu! O tuomečiai Lietuvos banko vadovai įtikinėjo tautą, kad litai labai gražūs ir geri, kad tokia rašliava – dar vienas piktybiškos žurnalistės B. Vainauskienės prasimanymas. Keitėsi Vyriausybės, bet Lietuvos banke sėdėjo vis tie patys vadovai. Man teko už skvernų tampyti ir premjerą A. Abišalą, ir B. Lubį, ir A. Šleževičių – kad Tėvynė tikrai yra pavojuje, kad litus reikia spausdinti iš naujo, o iš brokdarių kompanijos prisiteisti žalą. 1993 m. pasikeitė Lietuvos banko vadovybė. Pagaminti nauji litų nominalai, o brokdarių kompanijai teko kompensuoti nuostolius. Ir man šita istorija baigėsi sėkmingai – nenuteisė ir dar buvau išrinkta Metų Moterimi, gavau segę.

Dabar smagu prisiminti kvapą gniaužiančius nuotykius, patirtus renkant su litų gamyba susijusią medžiagą. Nors saldu tikrai nebuvo: mane tampė po teismus, kolegos iš kitų leidinių žaidė priešingoje barikadų pusėje, už kiekvieną rašinį mane graužė būrelis įtakingų, bet pavydžių kolegų... Tada iš dangaus nusileido angelas sargas su Metų Moters sege ir mane išgelbėjo. Pavyduoliai nuo manęs tiesiog atšoko. Šeimoje pamažėle taip pat įsivyravo taika ir ramybė. Taigi tegyvuoja titulai, kurie padeda gyventi.

10. Ką rinktumėte 2012-ųjų Metų Moterimi?

Norėčiau, kad šitą titulą pelnytų garsi operos dainininkė Nomeda Kazlauskaitė. Ji atsisakė karjeros, kad galėtų beveik pusantrų metų krūtimi žindyti savo dukrelę. Žaviuosi moterimi, kuri pasiryžusi aukoti karjerą dėl vaiko interesų. Tikiu, kad šiais metais savo dainavimu ji garsins Lietuvą pasaulio scenose ir kartu bus gera mama.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis