Viena iš dešimties porų kartu gyvena tik dėl vaikų

Nenoras traumuoti ar liūdinti vaikus yra viena iš priežasčių, kodėl jų tėvai vis atidėlioja jau seniai subrendusias skyrybas.

Viename anekdote pasakojama apie 100 metų sulaukusių sutuoktinių porą, kuri pagaliau nutarė išsiskirti. Pamatęs, kokia neapykanta vienas kitam jie spinduliuoja, teisėjas pasiteiravo, kodėl pora neišsiskyrė anksčiau. „Nenorėjom liūdinti vaikų, laukėm, kol jie numirs“, – atsakė šie.

Nors dauguma dabartinių šeimų nėra pasirengusios laukti taip ilgai, vis dėlto nenoras traumuoti vaikus verčia jų tėvus atidėlioti skyrybas, nors vilčių išgelbėti santuoką jau nebėra likę.

Svetainė „HealBee“ pastebėjusi, kad skyrybų itin padaugėja tam tikrais gyvenimo momentais – po atostogų, švenčių ar vaikams išėjus iš namų, nutarė išsiaiškinti, kodėl taip nutinka ir atliko tyrimą, apklausdama 2000 porų. Paaiškėjo, kad šventiniai konfliktai ar „tuščio lizdo“ jausmas nebūtinai yra svarbiausia skyrybų priežastis – tiesiog vieną dieną nebelieka būtinybės būti kartu.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad kas dešimta pora skyrybų procese skelbia laikinas paliaubas prieš didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas, vaikų gimtadienius, taip pat yra pasiryžę bent mėnesį kentėti vienas kito buvimą ir vaidinti laimingą šeimą per atostogas – nes nenori vaikams gadinti jų malonumo.

Priežasčių „kol kas dar pagyventi“ randama ir daugiau – vaiko liga, sunkumai mokantis, egzaminai, kai kurie netgi vaikams išėjus iš namų, yra pasiryžę laukti, kol šie baigs studijas ir susikurs savo gyvenimą.

Vaikų (neretai ir pačių sutuoktinių) viltys, kad šis trumpas taikos periodas virs ilgo susitaikymo pradžia, dažniausiai nepasiteisina – net 83 proc. tikino, kad nepaisant jų įdėtų pastangų palaikyti normalius santykius, viskas liko taip, kaip buvę.

Ar toks gyvenimas dėl vaikų yra prasmingas? Šis klausimas jau seniai neduoda psichologams ramybės. Vienareikšmio atsakymo nėra.

Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas ilgalaikis 18 tūkst. vaikų tyrimas. Palyginti trys šeimų tipai – nepilna šeima, susituokusių ir kohabitacijoje gyvenančių biologinių tėvų šeimos. Nustatyta, kad nepilnų šeimų vaikai turėjo maždaug du kartus daugiau psichikos sveikatos sutrikimų simptomų nei kitų dviejų šeimų tipų vaikai.

Kita vertus, niekas netyrė, kaip jaučiasi vaikai tokiose šeimose, kur tėvai gyvena kartu tik iš reikalo. Tyrimui vadovavęs Chadas Schofieldas mano, kad vaidinti šeimą galbūt labiau prasminga, kol vaikai yra maži, tačiau jiems sulaukus paauglystės apsimetinėjimas į gera neišeina. „Jei augate aplinkoje, kur visi kalba su akcentu, jūs to nė nepastebit, jums tai atrodo natūralu. Kad kalba buvo netaisyklinga, suprantat tik patekę į kitą aplinką. Lygiai taip pat vaikai natūraliai perima tėvų bendravimo modelį, laikydami jį natūraliu. Tačiau normaliose šeimose jis visiškai neprigyja, tad jiems gali kilti sunkumų bendraujant su savo partneriu“

Kad auka buvo beprasmė, mano ir dauguma tėvų – tyrimai parodė, kad 75 proc. taip gyvenusių sutuoktinių apgailestavo neišsiskyrę anksčiau ir net 90 proc prisipažino, kad tikrai būtų tai padarę, jei būtų sulaukę palaikymo iš aplinkinių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis