Seno namo Vilniaus priemiestyje interjeras kurtas tarsi švelniai šmaikštaujant, nesilaikant įprastų standartų ir manant, kad viskas yra įmanoma... Pasirodo – tikrai įmanoma!
Interjero autorė – architektė Asta Puolienė, asta.puoliene@gmail.com.
Šis namas kadaise galėjo turėti teisėtų pretenzijų būti pavadintas gan prabangiu statiniu, vėliau jį dalijosi kelios šeimos (galbūt tuomet jis praplėstas priestatais), o prieš keletą metų įsikūrusi jauna šeima su dviem mažais vaikais labiausiai norėjo gyventi patogiai – kitaip sakant, įsirengti būstą sau, o ne akims paganyti.
Šeimininkai išsaugojo ne tik senas duris, bet ir langines.
Interjerą kūrusi architektė Asta Puolienė sako, kad namo užmiestyje įvaizdis lėmė poreikį sukurti dabar taip pamėgto Provanso stiliaus nuotaiką – tik ne grynai prancūziško, o su lietuvišku atspalviu. Juk Provanso stiliaus esmė – ne griežtai apibrėžtos formos, spalvos, o tai, kaip vertinami seni daiktai, kaip su lengva ironija atkartojami garsieji stiliai ir visa tai suvienijama į jaukią visumą. Tokio įspūdžio architektė siekė ir šiuose namuose, kurių aplinka tam labai tinka, nes čia susipynė viskas: senas namas, išsaugotos langinės ir vidaus durys, kažkuriame namo gyvenimo tarpsnyje „prilipdyta“ veranda, nauji dideli langai, poreikis gyventi patogiai...
Didelė pirmojo aukšto erdvė, aukštos, tris metrus siekiančios lubos, senos durys ir atviros sijos – pragmatiškas šeimininkų požiūris lėmė ir baldų pasirinkimą. Pasak architektės, modernūs čia nederėtų, o senoviniai, gerokai gyvenimo matę ir jau pavartoti atrodo labai šilti, todėl didžioji dalis jų – valgomojo stalas, kėdės, sofutė ir be galo stilingi foteliai bei kilimas poilsio zonoje – surinkti iš dėvėtų baldų parduotuvių. Žinoma, tuos daiktus teko atnaujinti. Architektės nuomone, nėra svarbiausia, ar antikvariniai baldai turi didelę meninę vertę – juk ne kolekcija namuose kaupiama...
Šalia valgomojo zonos įrengta virtuvė. Šeimininkai norėjo, kad tai būtų uždara patalpa, tačiau uždarų spintelių, išskyrus funkciškai būtinas, joje neturėjo atsirasti. Visi virtuvės rakandai sudėti atvirose lentynose, kad būtų kuo paprasčiau juos paimti, nešti, dėti ant stalo ir kad nereikėtų traukti iš gilių užkaborių. Pasak Astos, namo šeimininkas yra kurį laiką yra praleidęs Danijoje, tad galima pajusti, kad ši šalis turėjo įtakos jo vartotojiškam (gerąja prasme) požiūriui į gyvenamąją aplinką.
Kaip pasakoja architektė, projektuojant erdvią svetainę pirmiausia buvo planuojama, kad jos centre stovės fortepijonas – aplink įspūdingo dydžio muzikos instrumentą ir turėjo suktis žmonės bei daiktai. Kol kas tai tėra viliojanti idėja, bet vieną dieną fortepijonas atsiras. O kol jo nėra, deramo dėmesio sulaukia kilimas – jį Asta atvežė iš Paryžiaus, ir jis atspindi jau kelerius metus Europoje vyraujantį požiūrį į antikvarinius kilimus. Šie paprasčiausiai sukarpomi gabalais ir tada susiuvami, suderinus vienodo atspalvio atraižas arba, kaip svetainėje, drąsiai sumaišius gan skirtingus raštus. Kaip papasakoja Asta, toks kilimo traktavimas ne atsitiktinis. Parodose eksponuojant vardinius garsių dizainerių kūrinius, tarkim, minimalistinio stiliaus lovą ar spintą, patiesiami tarsi nudėvėti ar net kandžių apkramsnoti, iš įvairiai sukomponuotų gabalų susiūti kilimai. Kam to reikia? Pasirodo, tam, kad daiktai atskleistų visą savo žavesį – jis niekur taip neišryškėja, kaip ant nutriušusio kilimo. Jei šis būtų toks pats išpuoselėtas, kaip ir baldas, nuo dvigubo gražumo greičiausiai taptų per saldu... Ir šiame interjere toks kontrasto principas neretai padeda atskleisti išskirtinį senovinių baldų detalių ar užuolaidų raštų dekoratyvumą.
Interjerą projektavusi architektė sako, kad didžiausias šeimininkų prašymas buvo name palikti senas duris. Visos jos ir liko savo vietose, tik buvo atnaujintos, perdažytos, kur būtina – pakeistos spynos. Sena, grubi durų faktūra – nepaslėpti plyšiai, įtrūkimai – lėmė ir kitus namo apdailos sprendimus: minimalius pokyčius ir siekį nekurti dirbtinio naujumo po gipskartoniu slepiant techniškai būtinas konstrukcijas – juk be šių namas nestovi... Todėl ir sijos, suveržtos metalo strypais, kad nelinktų lubos, tik nudažytos baltai ir paliktos neužmaskavus bėgančio laiko įspaustų žymių.
Svetainėje ant sienų pakabinti šviestuvai simetriškai įrėmina spintą, langus, o valgomajame – stalą. Architektė mėgsta įdomius šviestuvus kabinti maždaug dviejų metrų aukštyje – taip sukuriami tikslinės šoninės šviesos šaltiniai, kita vertus, jie čia gerai matomi. Lubose, tarp sijų, įmontuoti plokšti šviestuvai, siekiant, kad jie būtų visiškai nepastebimi, tačiau prireikus patenkintų bendro apšvietimo poreikį.
Nors į erdvų prieškambarį ir pro langą, ir pro įstiklintas duris patenka daug šviesos, jis dar ir dekoruotas linksmais saulėtais motyvais: tai ir auksaspalvis veidrodžio rėmas, ir augaliniais raštais papuošti tapetai, ir linksmai nudažytos dvivėrės (!) durys į nediduką svečių tualetą. Užuolaidos, kurių tiesioginė paskirtis paslėpti pirmojo aukšto erdvę nuo pašalinių žvilgsnių, drauge įteisina prieškambario „statusą“ kaip lygiavertį kitiems kambariams, o minkštos draperijos dar labiau sustiprina šį įspūdį.
Prieškambaryje įkomponuota antikvarinė spintelė visų pirma pasirinkta dėl funkcionalumo, nes reikėjo vietos, kur būtų galima pasidėti daiktus. Bet šio baldo su daug tekintų ir raižytų detalių paskirtis ne vien praktiška: jis – tarsi pirmoji subtili užuomina į tai, kokio stiliaus baldais apstatytas būstas. O suolelis, nors ir negalintis pasigirti garbinga praeitimi, pritapo prieškambario interjere – juk tai reikalingas baldas, kai tenka suruošti į lauką vaikus.
Šeimininkų miegamasis – kambarys su vienu langu šiaurinėje namo pusėje, todėl čia tamsu, ir geltona spalva buvo tikras išsigelbėjimas. Šilti ir smagūs tapetai geltonais dryželiais (didžiajame kambaryje tokie patys, tik šaltesni, pilki), patogus ir dekoratyvus lovos galvūgalis taip pat suteikia šilumos – netgi tiesiogine prasme.
Šalia esančiame šeimininkų vonios kambaryje taip pat vyrauja geltonas koloritas. Į įmantrių formų komodą įstatyta praustuvė pratęsia tą pačią stilistinę interjero dekoravimo koncepciją. O visa kita – tik funkciniai dalykai, be kurių neišsiversi: dušo kabina be jokių baltų padėklų, paprasti lakoniškos formos pakabinamieji šviestuvai, kurių beveik nematyti. Tačiau šoninio apšvietimo šaltiniai daug įdomesnio dizaino – ir čia architektė jam skiria daugiausia dėmesio. Kadangi sienų nenorėjo klijuoti plytelėmis, laužyti jų paviršiai padengti veidrodžiu – jis padvigubina dekoratyvius vynuogių kekes primenančius šviestuvėlius ir jų skleidžiamą šviesą, padidėja keistai suskaidyta erdvė, o ir valyti veidrodinį paviršių paprasta. Gyvos, sodrios grindų plytelių spalvos – žalia ir terakotos – artimos Provanso stiliui.
Antrajame aukšte, mansardoje, įrengti du vaikų kambariai, jų vonios kambarys, šeimininko darbo kambarys, skalbykla. Ir čia paliktos atviros sijos, o visos grindys (išskyrus vonios kambario) išklotos šviesia kilimine danga, kad patalpos atrodytų erdvesnės, „neprispaustos“ šlaitinio stogo.
Vaikų kambarių interjeras labai funkcionalus, praktiškas ir patogus – tik su būtiniausiais daiktais ir, svarbiausia, žaislais. Juk šie mažiesiems atstoja tai, ką mes, suaugusieji, vadiname interjero akcentais ar dekoro elementais...
Vaikų vonios kambario grindys dekoruotos tokiomis pat, tik šviesesnėmis, balintos kavos atspalvio plytelėmis, kabo tokie patys į akis nekrintantys, bet savo funkciją puikiai atliekantys nebrangūs lubiniai šviestuvai. Praustuvė kaip ir tėvų vonios kambaryje įmontuota į senovinį bufetą – šio veidrodis nupjautas ir pakabintas šiek tiek aukštėliau, kad būtų patogu.