M. Starkevičiūtė: mane suformavo rokas

Iš žurnalo archyvo.
Dešimt klausimų 1996-ųjų Metų Moteriai Margaritai Starkevičiūtei.

VU dėstytoja ekonomikos mokslų daktarė Margarita Starkevičiūtė Metų Moters titulą pelnė „už drąsą sakyti tiesą apie Lietuvos ekonominį ir finansinį valdymą šalies žiniasklaidoje“. Politikė pasakoja ryškiausiai prisimenanti kuklų ir labai nuoširdų apdovanojimų vakarą „Neringos“ restorane. Kaip nuo to laiko pasikeitė ekonomikos mokslų daktarės gyvenimas?

1. Kokia buvo Metų Moters apdovanojimų vakaro atmosfera? Ar Jūs, tada nepriklausoma finansų ekspertė, džiaugėtės šiuo titulu?

Žinoma, būti įvertintai visada smagu, o tada, 1996-aisiais, buvo malonu dar ir todėl, kad nesitikėjau. Esu labai dėkinga „Moters“ žurnalo redakcijai ir visiems, kurie mane sveikino. Apie apdovanojimą sužinojau netikėtai, neturėjau laiko ypatingai pasiruošti. Net svečių, pamenu, nespėjau prisikviesti. Gal ir gerai, kad taip nutiko, nes apdovanojimų vakaras buvo kuklus, nuoširdus, kamerinis ir tam tikru požiūriu demokratiškas. Jokios pompastikos, komercijos. Viskas tikra. Aš net naujos suknelės nespėjau nusipirkti.

Jau daug vėliau, dirbdama Europos Parlamente (EP), šį renginį mintyse kartais palygindavau su tarptautinio lygio priėmimais. Dirbančių moterų bendravimo ir apsirengimo stilių lemia gyvenimo būdas (šypsosi). Šiuolaikinė moteris daug keliauja verslo ar politikos reikalais, ji tokia užsiėmusi, kad eidama į priėmimą geriausiu atveju spėja pasikeisti nebent palaidinę.

Mėgstu sakyti: „Jei EP matote santūriai apsirengusią, dėmesio centre būti nesiekiančią damą su didele rankine, kurioje telpa pusė gyvenimo, manykite, kad tai – viena daugiausia pasiekusių politikių.“ Todėl, prisimindama tą Metų Moters apdovanojimų vakarą „Neringoje“, džiaugiuosi, kad jis buvo kuklus, nuoširdus, nepompastiškas.

2. Ar nuo 1996-ųjų Jūsų gyvenimas iš esmės pasikeitė? Ar esate tais pokyčiais patenkinta?

Įvykių buvo daug. Vilniaus universitete apgyniau disertaciją apie ekonomikos reformas, man suteiktas socialinių mokslų (ekonomikos) daktarės vardas. Išugdžiau būrį Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentų, džiaugiuosi jų laimėjimais – daugelis yra tarp šalies verslo lyderių. Paruošiau kelias studijas apie kultūros ekonomiką. Penkerius metus teko garbė atstovauti Lietuvos piliečiams Europos Parlamente, paruošiau daug ES ekonomikos ir finansų dokumentų.

Šiuo metu daugiau dėmesio skiriu mokslui: paskelbiau kelis mokslinius straipsnius, baigiu rengti monografiją apie šalies ekonomikos raidą. Žinoma, atidžiai seku ES politiką, ekonomiką. Dėstau Vilniaus universitete kūrybos ekonomiką ir makroekonominę analizę.

3. Viename interviu sakėte: „Užsienio žurnalistus labai nustebino faktas, kad mano pačios gyvenimas yra Lietuvos istorija – gimiau Sibire, o dabar esu EP narė, kas tai galėjo įsivaizduoti. Manau, tai pasiekiau tik todėl, kad principingai laikiausi tam tikrų padorumo, bendravimo ir nėjimo į kompromisą dėl šiltesnės vietos politikoje principų.“

Gyvenimo nuostatas lėmė šeima. Šviesaus atminimo tėveliai buvo garbūs žmonės, mokinių mylimi pedagogai: tėvelis – treneris, nusipelnęs Lietuvos sporto darbuotojas, o mama dėstė kūno kultūrą. Taigi išaugau sportiškoje ir pareigingoje šeimoje.

Savarankiškumą tikriausiai paveldėjau iš savo prosenelių, senelis iš tėvelio pusės jaunystėje buvo knygnešys, iš mamytės – Lietuvos savanoris. Močiutės – energingos ir veiklios moterys.

Polinkį į kultūrą, matyt, irgi lemia genai. Mama jaunystėje norėjo tapti balerina, bet neturėjo tokios galimybės, nes buvo išvežta į Sibirą. Tėvelis turėjo puikią klausą ir galėjo švilpauti į taktą visą operos spektaklį. Iš vaikystės ryškiausiai prisimenu, kaip lankydavausi mamos jaunystės draugių žinomų balerinų namuose. Gal todėl taip verždavausi į baleto, operos spektaklius?..

Baigiau Vilniaus A. Vienuolio mokyklą – vieną geriausių tuo metu, turėjau puikių mokytojų. O ir Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultete buvo susibūręs pažangių pažiūrų dėstytojų kolektyvas. Dar – draugai. Jaunystėje, kaip ir daugelis, domėjausi muzika, ir tai atvedė mane į kūrybingų, plataus akiračio draugų ratą. Nors praėjo nemažai laiko, bet su klasės, studijų draugais susitinku dažnai.

4. Banalus klausimas – ar tai, kad gimėte tremtyje, Sibire, turėjo įtakos tokiam stipriam Jūsų charakteriui susiformuoti?

Gimiau Krasnojarsko krašte, Jeniseiske. Iš Sibiro į tėvynę grįžau 9 mėnesių. Yra išlikusi prieš išvykstant į Lietuvą daryta mūsų šeimos nuotrauka, kurioje aš su kailiniais ant mamos rankų. Užaugau Vilniaus priemiesčiuose, nes tėveliams, kaip tremtiniams, neleista gyventi pačiame mieste.

Užgrūdino mane vargas. Tėveliai nelabai galėjo padėti. Gyvenome kukliai, tad nuo 13 metų pradėjau dirbti pati: iš pradžių vasaromis, o paskui derinau studijas su kitais darbais. Dažniausiai dirbau indų plovėja. Pamenu, kaip su broliu taupėme magnetofonui. Vis dėlto uždirbtus pinigus pirmiausia tekdavo skirti būtiniausiems dalykams. Stodama į universitetą turėjau vienintelę suknelę – permegztą iš seno nertinio. Labai anksti supratau, kad niekas nepadės, žiūrėjau, kaip galiu kabintis į gyvenimą. Gal todėl visada sakau, kad reikia ieškoti būdų užsidirbti. Juk pati tai darydama įgijau pasitikėjimo savo jėgomis ir išmokau priimti įvairius sprendimus. Vėliau tai padėjo darbe, politikoje.

5. Iki visa galva panirote į ekonomiką, buvote atsidavusi roko muzikai. Surengėte pirmąjį Algio Ramanausko pasirodymą televizijoje, padėjote suorganizuoti pirmą viešą Andriaus Mamontovo koncertą, daug pagelbėjote Povilui Meškėlai, „Ančiai“... Ar dabar randate laisvą minutę senam pomėgiui?

Žinoma, to laiko nepamiršau. Jaunystėje labai domėjausi tada drausta roko muzika: plokštelių atsiųsdavo užsienyje gyvenantys giminaičiai, klausytis jos galėdavome ir per Liuksemburgo radiją. Mano kartai ši radijo stotis buvo laisvės simbolis. Susipažinau su daugeliu tada pradedančių, o dabar jau gerai žinomų Lietuvos muzikantų, menininkų, kultūros žmonių, su pagrindiniais atgimimo idėjų kūrėjais ir platintojais. Mano karta labai daug padarė, kad Lietuva vėl būtų laisva. Roko muzika ilgai drausta, tik prasidėjus perestroikai, ją pradėta vertinti atlaidžiau. 1986 metais Vilniuje surengtas roko festivalis „Lituanika“, nufilmuotas muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“. Tada daug dėmesio sulaukė pirmieji naujamečiai „Anties“ koncertai. Tokių teatralizuotų pasirodymų net dabar nėra labai daug. Iš to laiko atmintyje išliko daug intelektualaus humoro, pavyzdžiui, „Anties“ naujamečio koncerto metu skaitytos Stalinui skirtos eilės. Kai kurie net nesuvokė, kad tai – pokštas. „Roko maršo“ laikais ta ironija buvo tarsi duona kasdienė. Aš, organizatorė, nuo pat ryto lakstydavau versdama muzikantus iš lovų, o jie, neskubėdami keltis, traukdavo man dainos posmą: „Margarita, Margarita/Ak, kodėl kiekvieną rytą/Saulės gaisro sutirpdyta. Išnyksti tu, Margarita?“ Dabar irgi šiuo posmu pasveikina.

Muzika mane suvedė su daugybe įdomių, talentingų žmonių, tikrų maištininkų – „Anties“ lyderiu Algirdu Kaušpėdu, filosofu Arvydu Juozaičiu, rašytoju ir visuomenės veikėju Rolandu Rastausku, muzikantu Aleksandru Jegorovu-Džyza, panku Nerijumi Pečiūra. Jie buvo ir išliko tikri. Tokių žmonių Lietuva man iki šiol brangi. Žinoma, pastaruoju metu susitinkame retai. Dabar visi daugiau dėmesio skiriame sau, tačiau išlikome tokie patys – ironiški, maištingi.

Tiesa, daugelis laisvės idėjas nūnai sieja tik su „Roko maršu“, bet tada buvo nepageidaujamas ir lietuvių folkloras. Keista tai prisiminti, tačiau, pavyzdžiui, Zitos Kelmickaitės folkloro ansamblio pasirodymas 1986 m. drauge su „Antimi“ Užgavėnių išvakarėse sukėlė skandalą.

Pamenu, kaip gal 1989 m. buvau jaunų roko grupių konkurso komisijos narė, jame dalyvavo ir Algis Ramanauskas su savo grupe „Svastikos sukitės greitai“. Komisija nutarė, kad kiti groja geriau, bet pavyko įkalbėti suteikti Algio grupei prizą už originalumą. Dėl to galėjau pakviesti jį į muzikinę televizijos laidą „Klubas N“, kurią rengiau drauge su Lietuvos televizijos kūrybine grupe. Algis laidos pradžioje suorganizavo man tikrą egzaminą – ėmė klausinėti apie užsienio roko grupes, jų albumus! Atsakiau į visus klausimus... Jokiu būdu nenoriu priskirti sau nuopelnų, neva Algis Ramanauskas mano dėka tapo garsiu šoumenu, muzikantu, – tiesiog smagu prisiminti, kad viena pirmųjų pastebėjau jo talentą.

Iš to laiko liko įprotis domėtis roko naujienomis. Šiandien jau esu buvusi visų užsienio roko grupių, kurias jaunystėje mėgau, bet negalėjau pamatyti, koncertuose. Kartais, kai sunku, tiesiog sėdu į lėktuvą ir jau po kelių valandų mėgaujuosi pasirodymu.

Roko muzika, jos propaguojamas laisvės troškimas, gyvenimo filosofija padarė man didelę įtaką ir suformavo saviraiškos stilių.

6. Nuėjote tikrai ilgą kelią – nuo Krasnojarsko krašto iki Briuselio. Mokate 5 kalbas. Ar būtų labai sunku pasakyti, kokia įdomiausia šios ilgos kelionės patirtis?

Žinoma, įdomiausia yra susitikimai su žmonėmis, pažintis su įvairių tautų kultūra ir istorija. Taip jau susiklostė gyvenime... O gal todėl, kad mėgstu naujus dalykus, teko prisidėti prie proveržio: roko kultūros, Lietuvos vertybinių popierių rinkos, rinkos ekonomikos kūrimo, pirmos kadencijos Lietuvos atstovavimo Europos Parlamente. Toks gyvenimas yra sudėtingas: visada reikia mokytis ir dirbti. Kita vertus, – labai įdomus.

Dar mokykloje planavau studijuoti istoriją. Ekonomiste tapau atsitiktinai: eidama į universitetą priduoti dokumentų, sutikau draugę, o ši ką tik buvo nunešusi popierius į pramonės ekonomikos specialybę, tad ilgai negalvodama pasekiau jos pavyzdžiu. Ekonomikos studijos man padėjo išsiugdyti analitinius gebėjimus, šie vėliau pravertė dirbant mokslinį darbą. Kita vertus, visada buvau kūrybiška. Nors ir dirbau ekonomiste, duoklę prigimčiai galėdavau atiduoti rengdama įvairius festivalius ir koncertus, vesdama diskotekas. Dauguma mano bičiulių nė neįtarė, kad turiu ekonomistės diplomą. Kartą net vežiausi juos namo, kad tai įrodyčiau. O juk universitetą esu baigusi su pagyrimu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, supratau, kad man trūksta žinių, tad važiavau mokytis į Londoną, Paryžių, Niujorką, Vašingtoną, Vieną. Tada siūlyta labai daug įvairių paramos programų, skirtų kvalifikacijai keisti ir tobulėti. 1998 m. lankiausi Europos Parlamente. Pamenu, kaip fotografavausi parlamentaro kėdėje, juokais vaidinau tikrą Europos Parlamento narę. Net svajoti nedrįsau, kad po penkerių metų Lietuva įstos į Europos Sąjungą, o aš iš tikrųjų tapsiu šios institucijos nare.

Vilniaus universitete dėsčiau beveik aštuonerius metus. Dėstyti man patiko: matyt, paveldėjau iš savo tėvelių pedagogo gyslelę.

7. Politika vienus įtraukia ir nebepaleidžia, kitus nuvilia, tretiems meta iššūkį nepasiduoti. Gailitės ar džiaugiatės atsidūrusi šioje srityje?

Į politiką mane išrinko, todėl stengiausi sąžiningai dirbti ir elgtis. Sakoma, sąžiningos politikos nėra, bet iš tikrųjų yra, tik sąžiningam būti sunkiau. Kita vertus, tada gerbia, ir tai labai padeda atstovaujant Lietuvos žmonių interesams.

8. Veikla, kuria labiausiai didžiuojatės, džiaugiatės...

Drauge su visais dalyvavau atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Pati labiausiai didžiuojuosi darbu Europos Parlamente. Būti jo nare buvo didžiulis iššūkis, teko susidurti su Lietuvos politinio gyvenimo realybe, smulkmenišku pavydu ir intrigomis. Todėl turėjau daug dirbti ir mokytis. Mano darbas Europos Parlamente ir kitose Europos Sąjungos institucijose buvo įvertintas, tapau gerbiama specialiste ir Parlamento nare.

Šiandien jaučiuosi europietė. Kartkartėmis vis pasitikrinu, ar ir kitiems tokia atrodau (šypsosi). Pasitikrinu labai paprastai: kokioje nors Europos šalies kavinėje klausausi, kokia kalba į mane kreipsis padavėjas. Jei kreipiasi tos šalies, kurioje viešiu, vadinasi, viskas gerai.

Iš ko pažinsi tikrą europietę? Ji labiau pasitiki savimi. Jai svarbi šeima, vaikai, vyras, tačiau vidumi ji yra laisvas žmogus. Šios moterys aktyviai ne tik dirba, bet ir dalyvauja visuomeninėje veikloje.

9. Mėgstamiausias posakis.

Tai „Rolling Stones“ dainos žodžiai: „It‘s Only Rock‘N‘Roll But I Like It“. Grupės solistas Mickas Jaggeris tvirtina, kad parašė ją kaip atsaką savo kritikams. Mano interpretacija būtų tokia: „Tik nepergyvenk per daug, viskas praeina, mokėk džiaugtis gyvenimu.“

10. 2012-ųjų Metų Moteris pagal Margaritą Starkevičiūtę: ką siūlytumėte rinkti?

Manau, turėtumėte pagalvoti apie žymią sportininkę. Norint pasiekti rezultatų sporte, reikia pasiaukojimo, daug dirbti. Be to, šių moterų laimėjimai garsina tėvynę, yra sektinas pavyzdys jaunimui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis