Prieš dešimtmetį iš miesto į Vilniaus priemiestį persikėlęs tapytojas ir architektas Mantas Maziliauskas su žmona Monika patys senojo sodų bendrijos vasarnamio vietoje suprojektavo naują šeimos namą ir su menininkams būdinga subtilia intuicija bei kruopštumu interjere kūrė tapybiškas daiktų, o kartu – ir šeimos gyvenimo istorijas.

Projekto autorius – Mantas Maziliauskas, www.m-pjūvis.lt

Jauną menininkų Manto ir Monikos Maziliauskų šeimą išsikelti iš Viliaus į ramų priemiestį prieš dešimt metų pastūmėjo ne tik noras įsikurti nuosavame name, kuris būtų pastatytas ir įrengtas pagal šeimos poreikius, bet ir siekis sukurti ramią, emociškai ir fiziškai sveikesnę, humanišką gyvenamąją erdvę, išmokti pajusti ryšį su aplinka – „obelų sodu“, kaip filosofiškai tai vadina Mantas, ir to išmokyti savo vaikus. Tiesa, tuomet, prieš dešimtį metų, Monika ir Mantas augino tik vieną dukrą – vyriausiąją Agotą, jaunesnioji Marija buvo jau pakeliui, o dar vėliau gimė ir mažylis Motiejus.
Tuomet jau baigęs tapybos studijas ir pradėjęs studijuoti architektūrą, naujojo šeimos namo projektavimą ir statybas Mantas priėmė kaip iššūkį, kurį jam pavyko įveikti: bemaž 12 arų sklype sodų bendrijoje stovėjusį seną namą jam pavyko pačiam visiškai renovuoti, padidinti bei pritaikyti savo šeimos poreikiams.

Projektuodamas naująją šeimos gyvenamąją erdvę, jos privatumo koncepciją Mantas pradėjo kurti nuo pat sklypo ribos – nes nuo čia prasideda šeimos namai. Architekto namo buvusioje kolektyvinių sodų bendrijoje nepastebėti neįmanoma – nuo kitų didesnių ar mažesnių gyvenamųjų namų ar vasarnamių jis skiriasi pirmiausia aukšta natūralaus medžio siena primenančia tvora, kurioje sumontuotos durys į namus – į vidinį sklypą, kuriame pastatytas ir šeimos namas. Nuo šių durų iki pat namo veda medinių lentų takas, uždengtas medine natūralių lentų vijokliais apsodinta stogine, sukuriančia išorinės ir vidinės gyvenamosios erdvės bendrumo įspūdį. Dviejų aukštų namas, kaip ir kiti šio sklypo statiniai, dekoruotas natūraliomis nedažytomis lentomis. Tokį pasirinkimą architektas motyvuoja jam itin svarbiu poreikiu stebėti nuolatinio virsmo procesą – kaip medis su metais bręsta, keičia tekstūrą, įgyja nepakartojamą pilką sidabro atspalvį. Manto įsitikinimu, nieko baisaus, kad ilgainiui tokia apdaila sudūlės ir ją teks keisti. Tai natūralus atsinaujinimo ratas, kaita, kuriai reikia paklusti...

Kone pirmasis Manto architektūrinis projektas – maždaug 120 m2 jo paties šeimos namas – itin atidžiai apgalvotas, kurtas su menine pajauta, intuicija ir kruopštumu. Buvusio mūrinio seno namo vietoje architektas suprojektavo pagrindines pirmojo aukšto zonas – svetainę ir virtuvę, tiesa, prieš tai teko stipriai pakoreguoti buvusio namo konstrukcijas. Antrasis aukštas, kuriame buvo numatyti keturi miegamieji (jų dabar kaip tik užtenka pagausėjusiai šeimai), – karkasinis. Interjerui dekoruoti architektas pasirinko beveik baltą, priklausomai nuo apšvietimo keičiantį atspalvį koloritą, kuris padeda susieti interjerą ir aplinką, išryškinti svarbiausius akcentus. Visoms gyvenamųjų kambarių grindims iškloti, kai kurioms sienoms dekoruoti bei kitiems architektūriniams elementams įrengti panaudotas medis. Kaip tikina namo projekto autorius, ši medžiaga itin šilta, ji turi savyje gyvybiškos energijos ir yra gražios tapybiškos faktūros, todėl itin tinka gamtos apsuptyje pastatytam namui.

Didžiausiame pirmojo aukšto kambaryje suprojektuota erdvi ir šviesi svetainė. Didelę šviesiai dažytą patalpą į dvi kone simetriškas dalis skiria tiesiai priešai įėjimo angą tarp dviejų langų įkomponuota šiek tiek iškilusi židinio blokelių juosta su juodu kvadratiniu ugniakuru. Tapybos studijas baigęs architektas daug dėmesio skyrė kiekvienai detalei, atidžiai rinkosi kiekvieną baldą ar aksesuarą, ne išimtis ir židinio dizainas. Užuot pritaikęs brangią apdailą, sumūrytus šamotinius blokelius Mantas paliko atidengtus, taip pabrėždamas savitą interjero tapybiškumo bei faktūriškumo išraišką. Vienoje židinio pusėje suformuota poilsio zona, kitoje – valgomasis. Architektas joms apstatyti ir dekoruoti parinko tokius baldus bei aksesuarus, kad viena pusė tarsi atsvertų kitą ir taip būtų išsaugota stabili stilistinė pusiausvyra. Valgomojo centre įkomponuotas masyvus senovinis natūralaus medžio stalas – pagrindinis visų šeimos švenčių atributas. Prie jo priderintos baltai dažytos skirtingo dizaino senovinės kėdės, dar labiau išryškinančios stalo statusą. Kitoje erdvės pusėje pastatyta sendinta rusva oda trauktas minkštasis kampas – svarbiausias poilsio zonos baldas, pabrėžiantis jos funkcinę paskirtį.

Greta svetainės įrengta patogi virtuvė, iš kurios per dvivėres stiklines duris galima patekti tiesiai į vidinį kiemelį su senų obelų sodu. Kad būtų galima sukurti glaudesnį interjero ryšį su namą supančio sodo aplinka, langų rėmai parinkti žalios spalvos ir tarsi susilieja su už stiklo matoma vasariška žaluma. Kaip ir visame name, šioje patalpoje sienos išdažytos šviesiai, beveik baldai, o nelygus, grubokas, kai kur suskilinėjęs seno namo sienų tinkas sukuria jaukumo, intymumo įspūdį, įlieja į interjerą tapybiškų akcentų. Mantas tikina, kad prieš dešimtmetį statant namą Lietuvą buvo apėmusi vadinamųjų „euro remontų“ banga, prieš kurią jauniems ir kūrybingiems menininkams kilo natūralus pasipriešinimas. Mantui ir Monikai norėjosi kažko savito, jaukaus ir subtilesnio – visai priešingo masinei populiariajai stilistikai. Dėl šios priežasties interjere nemažai iš senelių paveldėtų ar kitaip į namus atkeliavusių senų restauruotų baldų, kurie šeimininkams pasakoja vis skirtingas istorijas, taip pat – pačių sukurtų ir pagamintų detalių, o interjerui dekoruoti parinktos kuo natūralesnės, grynos, tikros apdailos medžiagos, pritaikytos neįprastos – meniškos apdailos technologijos.

Į antrąjį namo aukštą veda nedažytų medinių lentų, kurių architektas nusipirko vietinėje lentpjūvėje, sukonstruoti laiptai. Nors jų konstrukcija stebina paprastumu ir net asketiškumu, vis dėlto ji vaidina svarbų interjero dekoro vaidmenį – tarp atvirų medinių pakopų sklindanti šviesa suteikia interjerui žaismingą ritmiškumo pojūtį, paįvairina plokštumų tekstūrą ir erdvės formas.

Didžiausias iš keturių antrajame aukšte įrengtų miegamųjų skirtas šeimininkams. Jo interjere nesunku pajusti ir menišką Monikos rankos prisilietimą – erdvė dvelkia jaukiu minkštumu, švelnumu ir romantiškais potėpiais. Tačiau čia išsaugota ir visam namui būdinga subtilaus paprastumo stilistika. Pagrindinė miegamojo siena, tarsi altorius, lengvai krentančiu lininiu baltu audiniu grakščiai susiejantis skirtingos prigimties medžiagas – šiltą medį ir šaltą betoną, o ilgas horizontalus miegamojo langas specialiai suprojektuotas taip, kad būtų išsaugotas kambario gyvenimo privatumas, bet atsiskleistų tolumoje žaliuojančio miško ir dangaus sandūros linija.

Nors prieš dešimt metų statant namą Manto ir Monikos šeimoje augo tik vyriausiąją Agotą, architektas sumaniai sumatė keturis miegamuosius, todėl dabar visi trys mažieji antrajame aukšte turi po savo atskirą asmeninę zoną. Vaikų kambariuose vyrauja visam interjerui būdingas šviesus, beveik baltas koloritas. Ši spalva ne tik padeda išryškinti pro langus matomų gamtos vaizdų grožį, bet ir tampa puikiu fonu ant sienų eksponuojamiems vaikų piešiniams – jie pagyvina interjerą ir kitose namų erdvėse, suteikia joms žaismingumo ir vaikams būdingo nuoširdaus naivumo. Antrajame aukšte suprojektuotas ir nedidelis vonios kambarys, kurį dekoruojant pritaikyta įdomių ir originalių elementų: sena, dar sovietinio dizaino praustuvė sumaniai paslėpta po medine lenta, kuri tapo ir patogiu staleliu, o žalsvos sienos papuoštos subtiliomis Monikos tapytomis gėlytėmis.