Ilgą laiką buvome įtikinėjami, kad maža pergalė dabar yra geriau už didelius laimėjimus kada nors ateityje. Tam tikrais atvejais ši taktika yra sėkminga, tačiau ne visuomet.

Praėjusiame amžiuje Stanfordo universtiteto profesorius Walteris Mischelas atliko bandymą su keturmečiais vaikais. Jo esmė buvo labai paprasta - vaikams buvo pasiūlomos dvi lėkštės su zefyrais. Vienoje lėkštėje buvo du zefyrai, kitoje - vienas. Tuomet suaugęs žmogus pasakydavo išeinąs iš kambario, o vaikas galėjo rinktis: arba palaukti, kol jis grįš ir duos du zefyrus arba (jei nėra kantrybės laukti) paskambinti - tuomet atėjęs žmogus duos vieną zefyrą. 

Praėjus 15 metų mokslininkas susirado tuos pačius vaikus, kad išsiaiškintų, kaip klostėsi jų gyvenimas. Kaip ir tikėjosi, egzistavo tiesioginis ryšys tarp jų gebėjimo išlaukti ir pasiekimų. Kuo ilgiau vaikas iškęsdavo nepaskambinęs, tuo sėkmingiau klostėsi jo gyvenimas - jis turėjo mažiau problemų papauglystėje, rečiau įnikdavo į žalingus įpročius, sėkmingiau įstojo į universitetą. 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši studija rodo valios ir kantrybės svarbą siekiant tikslų,  tačiau vėlesniuose tyrimuose W.Mischelas parodė, kad viskas ne  taip paprasta - sėkmė lydėjo ne tiek tuos, kurie sugebėjo išsėdėti sukandę dantis, o tuos, kurie sugebėjo padaryti šitą laukimą mažiau skausmingą,  nukreipdami savo mintis nuo vienų norų prie kitų, t.y. - gebėjo atsijungti ir užsimiršti.

Parengta pagal J.Haidto knygą „Laimės hipotezė" (leidykla „Metodika")