Vyrams labai nepatinka skirtis. Ne todėl, kad gaila palikti buvusias mylimąsias, o todėl, kad jos kelia bjaurias scenas - verkia, verkdamos išsiterlioja blakstienų tušu visą veidą, koliojasi, įžeidinėja, kai kurios net kimba į drabužius ir sugadina juos savo priaugintais nagais, maldauja nepalikti... Fu. Todėl stiprioji lytis labai dėkinga naujosioms technologijoms už tai, kad šios supaprastino tokią nemalonią procedūrą.

Mano draugę vaikinas, su kuriuo draugavo 5-erius metus, paliko paprasčiausia SMS žinute. „Atsiprasau mazute bet as turiu kita zmoguti. Aciu tau uz viska. Buckis:)" Jei ne tas „buckis" su šypsenėle, gal ji dar būtų kaip nors su tuo susitaikiusi, bet dabar įsiuto kaip furija. Nusipirko aerozolinių dažų ir vieną naktį nuvažiavusi prie savo ekso mašinos ant galinio buferio išpurškė: „AS GAIDYS:(" Visą dieną jos laimingai išsiskyręs mylimasis važinėjo niekaip nesuprasdamas, kodėl visi jį lenkdami juokiasi, moja rankomis ar netgi rodo skiauteres. Savo populiarumo priežastį vaikinas pastebėjo tik vakare. Įsiutęs paskambino draugei (šįkart sąskaitos kažkodėl netaupė), bet ta apsimetė nuoširdžiai nustebusi. Mano manymu, jos žinutė kur kas pranašesnė nei jo: pirmiausia niekas negali nustatyti, iš kokio balionėlio išpurkšta, antra - pasiekė kur kas daugiau adresatų.

Trumposiomis žinutėmis šiais laikais žmonės daro beveik viską - ieško darbo, perka, parduoda, susipažįsta, prisipažįsta, kad myli, pykstasi, mylisi, skiriasi. Jei viskas vystysis tokiu tempu, gal net vaikus gimdyti pradės? Šiuo metu jau ne ant vienos rankos pirštų skaičiuojame mėgintuvėlių „išnešiotus" vaikus, tad gal netrukus skaičiuosime ir pagimdytuosius trumposiomis žinutėmis? Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė turėjo tokius pacientus, kurie matydavosi tik du kartus per mėnesį. Ir jiems to užtekdavo. Visą kitą laiką jie bendraudavo žinutėmis ir elektroniniais laiškais. Tokie keisti santykiai tęsėsi net trejus metus, bet galiausiai nutrūko.

Patogu ir paprasta

IT specialistai, kalbėdami apie bet kokią naują svetainę ar programą, vartoja tokį universalų ir labai svarbų terminą „patogumas naudoti". Kuo labiau programa atitinka šį principą, tuo ji yra geresnė. Bendrauti virtualiai neabejotinai patogu. Į elektroninį laišką ar žinutę nebūtina atsakyti iškart. Gali apsimesti, kad jos negavai arba kad buvai kur nors numetęs telefoną. Prieš atsakydamas turi gražaus laiko apgalvoti, tad labai lengva būti šmaikščiam, paslaptingam, protingam. Kodėl gi prieš rašant nepasigūglinti, kad galėtum pradėti kokio nors filosofo (kas, kad šio net pavardės nebuvai girdėjęs) citata? Bendraujant virtualiai lengva nuslėpti emocijas arba jas imituoti. Parašai kokią nors šlykštybę ir priklijuoji šypsenėlę (esą pajuokavau). Palyginkite: „gerai vakar atrodei:-)" ir „gerai vakar atrodei:-o" Ir į snukį už tokius juokus niekas neduos. Bent jau ne iš karto. Gali trinktelėti virtualiai, bet šis antausis ne toks skausmingas ir nepalieka jokių žymių.

Net virtualus seksas tam tikru požiūriu yra geresnis, nes yra visiškai saugus - orgazmą pajusti gali, o štai neplanuotai pastoti ar lytiškai plintančiomis ligomis užsikrėsti nėra jokių šansų. Sėdi sau riebaluotais plaukais, nutįsusiomis sportinėmis kelnėmis ir rašai: „Esu nuoga. Ką tik išlipau iš vonios. Noriu tavęs!" Gal todėl bendravimas skaipu, kai matai pašnekovą, nelabai prigyja. Gal ir patogiau, bet taip skausmingai nuplėšia visą paslapties šydą, kad beveik prilygsta bendravimui akis į akį - o juk kaip tik to mums ir norisi išvengti.

Kai kurie taip įprato susirašinėti, kad kai, netekusi kantrybės, nutari paskambinti ir viską pagaliau aptarti, ne juokais išsigąsta. Prisimenu, kaip vienas bandė pirkti iš manęs šuniuką. Kol žinutėmis aiškinosi šio kainą, amžių, dydį, lytį, sugaišau tiek brangaus laiko, kad po paskutinės: „tikrai nenuleisit?", neištvėriau - paskambinau. „Alio?!" - atsiliepė vyriškis dusliu, kiek gergždžiančiu (matėsi, kad seniai naudotas) ir tokiu išsigandusiu, tarsi būčiau užtikusi jį pro rakto skylutę stebintį šunų kergimosi procesą, balsu. Susišnekėti sekėsi sunkiai. Nors buvau labai kantri, stengiausi kalbėti lėtai ir aiškiai, bet jis nesiliovė mekenti: hmm... eeee... khhhh... Pagaliau pažadėjo savo sprendimą pranešti žinute.

Pastebiu keistą tendenciją - kuo džiugesnes trumpąsias žinutes telefonu ar internetu žmogus rašo, tuo nejaukiau su juo bendrauti susitikus. Kiek bučkių, kiek šypsenėlių, kiek visokių „super", „OK", „pasiilgau" prirašo. Pamanai: susitiksit - uždusins glėbyje. Bet kai susitinkate, kažkodėl nepuola nei glėbesčiuotis, nei bučiuotis - suka akis į šalį, nesugeba suregzti rišlaus sakinio. Pažvalėja tik tada, kai pasakai: „Atia, susirašysim."  

Geriausias šios tendencijos atspindys - 17-metis Austinas Weirschke. Niujorke vykusioje nykščių dvikovoje jis sugebėjo per 45 sekundes surinkti telefonu populiarios lopšinės „Twinkle, twinkle" tekstą, bet pakviestas prie mikrofono teišlemeno: „Tikrai nežinau, ką pasakyti..."

Paprastumo niekada nebūna per daug. Kad būtų dar lengviau, žmonės įniko vartoti trumpinius. Vieną dieną iš draugės gavau tokią žinutę: „la kwk dw sus 3ni? 3xpa" Visko prisigalvojau. Gal susirgo? Gal išprotėjo? Gal ją pagrobė, ir dabar ji bando siųsti man šifruotą informaciją, kur yra laikoma? Paskambinau. Pasirodo, šifruotė labai paprasta - žinutę reikia skaityti taip: „Labas. Ką veiki? Davai trečiadienį susitinkam. Bučiuoju tris kartus." Atsakyti reikėjo: „nzn kwk 3ni, dw sus 4ni." Arba tiesiog: „zbs." Beje, visi šie „zbs", „nx", „px", „bl" ir kiti nevartotini rusiški trumpiniai žinutėse neatrodo taip prastai kaip bendraujant akis į akį. Tai - dar vienas patogumo naudoti pliusas. Beje, žinot, kodėl vietoj raidės „v" žinutėse rašoma „w"? Nes jos padėtis klaviatūroje yra patogesnė naudoti, taigi sutaupai laiko. Moksliškai šis posūkis į šifruotes vadinamas „verbaline kompresija". Ją lydi laiko kompresija, erdvės kompresija, jausmų kompresija. Suspaustas iki minimumo ir taikliai paleistas, šis darinys greičiau pasiekia daugiau adresatų.

Kuo daugiau vartotojų pasieki vienu metu, tuo lengviau draugauti. Prisiminkim, kaip vargo mūsų močiutės. Sužino kokia nors Antosė, kad Genutė laukiasi. Bėga per kaimą pas Janiną, ta - pas Antaniną, Antanina - pas Zozę, ta - vėl pas Antosę. Ką ir kalbėti apie tai, kiek brangaus laiko tam būdavo sugaištama, kiek daržų likdavo nenuravėtų, kiaulių nepašertų. Ir dar informacija nuo to lakstymo taip išsikraipydavo, kad tapdavo neaišku - nei kuri laukiasi: Genutė ar Antosė, nei nuo ko. O gal jau apskritai pagimdė? Dabar atsikelia sau Genutė ryte, gerdama kavą atsidaro feisbuką ir aiškiai parašo: „Laukiuosi. Nuo vakar vakaro. Sūnaus." Ir iškart keli šimtai draugių ir draugų viską sužino, puola sveikinti, siųsti bučinukus. Genutė jiems atsidėkoja vis didėjančio pilvelio nuotraukomis, paskui įmeta darytą ultragarsu, paskui - gimusio kūdikėlio. Draugams tereikia spaudyti „patinka". Aktyvesni net ir komentarą parašo. Dovanų kūdikiui sąrašą Genutė patalpina ten pat. Dovanų kuponus draugai atsiunčia elektroniniu paštu.

Arba, tarkim, šventės. Anksčiau prieš Kalėdas vargšai žmonės, būdavo, sėdi iki ausų užsivertę atvirukais, vokais ir kažką skrebena, pašto ženklus liežuviais laižo... Ką jau kalbėti apie paštininkus: šie stuburo išvaržas įsitaisydavo tampydami tokius sunkius krepšius. O dabar viską gali padaryti keliais pirštuko spustelėjimais. Ir kiek medžių išsaugoma! „Krenta baltos snaigės, sukasi ratu, šiais Naujaisiais metais būk laimingas tu!" - šiuo atveju aiškiai buvo pasinaudota funkcija „persiųsti". O štai jau šis tas asmeniškesnio, iš paties autoriaus rankų: „Tegul šie Naujieji metai atneša Jums daug laimės, meilės ir gražių akimirkų. Su meile - Petraičių šeima." Šįsyk pasinaudota funkcija „siųsti visiems". Iš pradžių guodžiausi mintimi: na, ir kas, kad rašyta visiems bendrai, bet jei nepatingėjo uždėti varnelės ant tavo vardo, nepagailėjo kelių centų žinutei išsiųsti, tai juk geriau nei nieko? Todėl kantriai atsakinėdavau įterpdama siuntėjo vardą: „Ačiū, Birute", „Ačiū, Jurgita" ir pan. Bet kai pernai gavau sveikinimo žinutę iš psichiatro, kurį prieš kelis mėnesius prašiau keliais sakiniais pakomentuoti vieną atvejį, supratau, kad į tai reikia reaguoti kaip į prekybos centro pasiūlymus - perskaitai ir ištrini. 

Beje, funkciją „persiųsti visiems" itin dažnai naudoja elektroninio pašto vartotojai. Vienądien pasižiūriu į savo elektroninio pašto dėžutę ir savo akimis negaliu patikėti - Viktorijos laiškas! Nemačiau šios geros savo draugės gal dvejus metus. Atidarau, o ten... dešimt visokiomis pozomis gulinčių kačiukų nuotraukų. Įdėmiai išanalizavau kiekvieną, laišką peržiūrėjau n kartų - jokio „labas", jokio „sudie". Kitądien ji atsiuntė man „laimės laišką" su siūlymu persiųsti jį dar 10 asmenų. Neiškenčiau: „Viktorija, čia tikrai tu?" Į tai ji atsakė man žiupsneliu išmintingų Dalai Lamos minčių (kurių jis veikiausiai nė pats nėra girdėjęs) ir paprašė persiųsti jas 5 geriausiems savo draugams. Skaičiau tas mintis skambant jaudinamai muzikai, keičiantis rasotų gėlių vaizdams ir mąsčiau: jei ji tai atsiuntė man, vadinasi, esu tarp tų 5 geriausių jos draugių. O ko dar reikia? Juk dažniausiai užtenka žinoti, kad kažkur toli yra tavo draugė. Kad ji sveika ir gyva, kad turi pakankamai laiko persiųsti tau visus anekdotus ir kad vis dar neištrynė tavo elektroninio pašto adreso. O šiais laikais tai reiškia tikrai daug.  

Ieškau darbo

Juokingiausia, kai žmonės asmeninio virtualaus bendravimo įpročius perkelia į dalykinę sferą. Personalo atrankos įmonėje dirbanti mano draugė neseniai pasakojo ieškojusi kandidato vienos kontoros direktoriaus pareigoms eiti. „Ar direktoriaus vieta dar laisva?" - teiravosi vienas trumpąja žinute. Kitas, jau įveikęs pirmąjį atrankos etapą, virtualiai derino detales: kokia galutinė alga, koks darbo pobūdis, ar reikės dirbti šeštadieniais, ar yra vieta automobiliui pastatyti... Suprantama, kvietimo į paskutinį atrankos etapą jis taip ir nesulaukė. Nors gal nereikėtų būti tokiems griežtiems - asmeniškai pažįstu direktorių, kuris sugeba trumpąja žinute atleisti žmones iš darbo. Taigi ir priimti juos galima taip pat, ar ne?

Kita vertus, bendrauti trumposiomis žinutėmis kartais yra netgi mandagiau nei telefonu. Tarkim, žinote, kad jūsų pašnekovas skaito paskaitą, guli ligoninėje, sėdi posėdyje ar panašiai. Tokiu atveju galima ir parašyti. Virtualiai tinka perspėti, kad vėluoji, patikslinti susitikimo laiką, atsiųsti reikalingus duomenis - jie išsaugomi iškart, be to, nereikia nei popieriaus, nei tušinuko. O va, siekiant sudaryti rimtą sandorį, šio būdo geriau netaikyti. Vienas automobiliais prekiaujantis pažįstamas niekada neatsakinėja į trumpąsias žinutes. „Žmogus, neturintis pinigų telefono sąskaitai apmokėti, niekada nepirks brangaus automobilio", - sako jis ir tikina, kad ši taisyklė per 15 jo darbo metų pasitvirtino 100 procentų. 

O štai elektroniniai laiškai dalykiniams reikalams spręsti gali būti netgi tinkamesni nei bendravimas akis į akį. Bendravimo ekspertas Jeffas Hancockas iš Kornelio (JAV) universiteto, norėdamas išsiaiškinti, koks bendravimo būdas yra pats nepatikimiausias, atliko tyrimą. Jis liepė grupelei studentų savaitę užsirašinėti visus svarbius savo pokalbius akis į akį, telefonu, trumpąsias žinutes ir elektroninius laiškus kitiems žmonėms. Vėliau paprašė pažymėti tuos, kuriuose bent kartelį pamelavo. Priešingai, nei tikėtasi, elektroniniai laiškai pasirodė esantys patys patikimiausi - melo buvo tik 14 proc. jų. Kiek dažniau meluota SMS žinutėmis (21 proc.). Trečioje vietoje atsidūrė pokalbiai akis į akį (27 proc.), o pati nepatikimiausia bendravimo priemonė pasirodė esanti pokalbiai telefonu (37 proc.). Paaiškinti, kodėl taip yra, labai paprasta - to, kas užrašyta, neištrinsi. Todėl laiškuose vertėtų ne tik nedalyti tuščių pažadų, bet ir valdyti emocijas. Ekspertai pataria pernelyg emocingus laiškus bent pusvalandį pasaugoti juodraščių skiltyje, tada dar kartą perskaityti ir tik tuo atveju, jei nepasidarys gėda, išsiųsti. Virtualaus etiketo žinovai rekomenduoja dalykiniuose laiškuose vengti ir emocijas rodančių veidukų, tačiau dauguma vartotojų su tuo nesutinka. Jie sako, jog tai tas pats, kas reikalauti, kad dalykinio susitikimo metu žmogus nesišypsotų. Aišku, persūdyti neverta, tačiau viena kita šypsenėlė, įlipdyta prie prašymo, padėkos ar atsiprašymo, suteikia laiškui daugiau šilumos ir asmeniškumo, o į tokius visada mieliau reaguojama nei į sausus dalykinius pranešimus. 

Kaip kvėpavimas

Laimei, žinučių maniją ir kvailų laiškų siuntimą dauguma žmonių išauga kartu su paaugliškomis skiauterėmis, tačiau kai kurie procesai yra negrįžtami. Neseniai skaičiau, kad vis daugiau vaikų diagnozuojamas nykščio sausgyslių uždegimas, patys nykščiai didėja ir plokštėja, o dabartinis jaunimas jau vadinamas nykščio karta. Paauglių įgūdžiai darbuotis šia kūno dalimi unikalūs. Prisimenu, kai mano dukra gavo 500 litų sąskaitą už mobilųjį telefoną, išsyk paskambinau mobiliųjų ryšių bendrovei ketindama išdėti ją į šuns dienas. Paklaustas, kaip galėjo susidaryti tokia suma, jei mano vaikas beveik neskambina, o žinutės yra nemokamos, malonus vaikinukas atsakė, kad tik dalis jų yra nemokamos - viso labo 300, o už likusius 3000 mums reikės sumokėti nurodytą sumą. „Ar jūs suvokiat, ką kalbat?! - nusikvatojau aš. - Juk neįmanoma per mėnesį parašyti tiek žinučių!" Į tai jis guodžiamai, daug mačiusio ir su panašiais pacientais nemažai bendravusio gydytojo balsu atsakė: „Jūs net neįsivaizduojat, ponia, kiek iš tikrųjų yra įmanoma..." Gerai, suskaičiuokim: norint išsiųsti 3300 žinučių per mėnesį, atmetus miego valandas, reikėtų siųsti  maždaug po žinutę kas 9 minutes. O kaip pamokos, bendravimas su draugais, būreliai, televizorius? Kaip jis randa laiko kitkam? Pasirodo, daugeliui rašyti žinutes yra toks mechaninis veiksmas, kad tam nereikia nei papildomo laiko, nei atsitraukti nuo kitos veiklos. Kaip kažkas rašė internete, „siųsti žinutes jiems - kaip kvėpuoti: gavai - įkvėpei, išsiuntei - iškvėpei". O aš dar piktinausi, kad kalbėdamasi su manimi dukra be paliovos maigo telefoną, draudžiau jai tai daryti: pasirodo, vos neuždusinau savo vaiko. Nors jie randa būdų, kaip „kvėpuoti" nepastebimai. Žongliruoja telefonu taip, kad garsusis iliuzionistas Davidas Copperfieldas su savo triukais gali slėptis po pernykščiais lapais. Mačiau, kaip vienas vaikinas, vairuodamas automobilį ir kalbėdamasis su tėvu, išgirdo telefono pyptelėjimą, pranešantį apie gautą pranešimą. Jis ramiai įkišo ranką į kišenę ir nesustodamas nei kalbėti, nei vairuoti, jį trumpai pamaigė. „Perskaityk, gal kas svarbaus?" - leido tėvas. „Ai, nieko, čia Nedas - nori žinoti, kada būsim." „Tai tu jam atrašyk", - nustebęs dėl tokių telepatinių sūnaus galių pasiūlė tėvas. „Jau atrašiau", - šyptelėjo tas.

Viena vertus, toks gebėjimas aprėpti daug sričių atrodo visai neblogas dalykas - juk tai turėtų stiprinti abiejų smegenų pusrutulių jungtis, o šios, bent jau vyrų, yra labai silpnos. Tačiau lazda turi du galus. G. Petronienė teigia, kad dėl tokio supaprastinto bendravimo žmonėms tikrai tampa sunkiau sutelkti dėmesį į vieną veiksmą ar ilgą tekstą. „Jauni žmonės neskaito ne todėl, kad tingi ar nemėgsta. Jie paprasčiausiai nebegali to daryti", - sako ji. Ką ten knygos, net žurnalai tapo per sudėtingi. Dauguma skaito tik antraštes. „Kai į mūsų smegenis patenka daug nebūtinos informacijos, nuolat trikdo nereikalingi skambučiai, laiškai, suprastėja dėmesio koncentracija ir sugebėjimas priimti naują informaciją", - sako psichologė. Anot jos, tai gali būti viena iš padidėjusio vaikų hiperaktyvumo priežasčių.

Tai veikia ir santykius. Žmonės nebenori gaišti laiko ilgiems pokalbiams, buvimui tik dviese, gilinimuisi į vienas kito sielos virpesius ir išgyvenimus. „Įpratę viską gauti greitai, jie darosi nekantrūs, pyksta, jei kas nors vyksta per lėtai, nuobodesnę gyvenimo atkarpą nori tiesiog kuo greičiau prasukti ir pripildyti ją kitokios veiklos, nors ir beprasmės", - teigia G. Petronienė. Iš čia ir tušti susirašinėjimai: „Kwk? - Nk. - As zr tw - Kdl? - Tdl", ir tie įkyriai šviečiantys ekranai kino teatruose. Sėdėti ir tiesiog žiūrėti filmą? Koks pustuštis laiko leidimas. Juk tuo metu dar galima susiorganizuoti vakarėlį, peržiūrėti feisbuką, patikrinti elektroninį paštą ir susirasti, kur šiuo metu pigiausios picos. Psichoterapeutė tai vadina priklausomybe: „Jei negalite paleisti telefono iš rankų nei kino teatre, nei mašinoje, nei darbe, nei lovoje, o negalėdami jo pasiekti, tampate irzlūs, užsidarę, apatiški, patiriate nerimą ar netgi paniką, akivaizdu, kad tampate tokie pat priklausomi kaip narkomanai, alkoholikai ir kt."

Todėl siūlau eksperimentą - pabandykite išgyventi be telefono ir kompiuterio bent savaitę. Jei pavyks, sugebėsite išgyventi net ir ištremti į negyvenamąją salą.