Neseniai susipykau su geriausia drauge Lijana. Ji pasakė Agnei, kad aš pasakiau Robertui, kad Agnė apie jį pasakė, kad jis kvailas... Painu? Bet užtat kaip veiksmingai tai gali sugriauti santykius ar net gyvenimą. Turbūt ne kartą esate patekusi į tokį apkalbų voratinklį, kad darosi nebeaišku nei iš kur, nei kas, nei kodėl. Jūsų paleista nekaltutė replika perėjusi keliolika lūpų gali virsti tokiu pritrenkiančiu gandu, kad net pati neatpažinsite, jog esate jo autorė.
Visos suprantam, kad apkalbos - tai blogis. Tačiau turbūt nerastume nė vieno žmogaus, kuris nors retkarčiais nepasimėgautų šituo uždraustu vaisiumi. Tyrimų duomenimis britai kasdien darbe 54 minutes skiria apkalboms. Jei kažkas sako, kad niekada gyvenime nieko neapkalbėjo, ir be melo detektoriaus aišku, kad jis - akivaizdus melagis. Beje, nemanykit, kad apkalbinėti mėgsta tik moterys - vyrai ne ką mažesni liežuvautojai. Tiesiog moteris labiau domina žmonių santykiai (kas, su kuo ir kodėl), o vyrus - konkurenciniai dalykai (kodėl jam taip sekasi ir kada pagaliau pradės nesisekti).
Kodėl leidžiamės į apkalbas?
Išliejame tai, ko nedrįstame pasakyti į akis. Mūsų visuomenėje egzistuoja nebylus tabu neigiamai informacijai. Pasakyti kitam žmogui tiesiai į akis, kad tau nepatinka jo apranga ar elgesys - labai sunku. Net ir ne juokais įskaudinti paprastai susilaikome nuo komentarų, užgniauždami neigiamas emocijas viduje. Bet vieną dieną vis tiek ateina laikas išleisti garą. Imi ir papasakoji situaciją kažkam kitam. Tai padeda atsikratyti emocinės įtampos, pasiguosti ir kartu tampa puikia galimybe įrodyti savo teisumą. Nieko stebėtina, kad pasakodami savo vaidmenį kiek pagražinam, o oponento neigiamas savybes gerokai sutirštinam. Iš pradžių situaciją kiek pagražinat jūs, paskui pašnekovai į ją įpina naujų kažkur girdėtų faktų, faktai sugretinami netikėta tvarka, išpūstą burbulą pasigauna kiti kolegos, savaip jį interpretuoja, ir galutinis variantas nuo tiesos būna nusisukęs 180 laipsnių kampu.
Patiriame kūrybos malonumą. Kiekvienas žmogus turi saviraiškos poreikį. Jeigu jis pernelyg menkai save realizuoja kitose srityse, apkalbos gali tapti puikia kūrybine erdve. Gali ne tik modeliuoti situaciją kaip tikra rašytoja, bet tam tikrais momentais virsti aktore, kurios išsižioję visi klausosi. Kiekvienam smagu atsidurti dėmesio centre.
Patenkinam smalsumą. Dėl apkalbų gali kaltinti ir smalsumą, kuris iš pirmo žvilgsnio visai neatrodo smerktinas bruožas. Mes nuolat trokštame sužinoti kažką nauja apie mus supantį pasaulį, save ir sau artimus žmones. Naujos informacijos paieškos ne visada pagrįstos objektyvumu. Mes neturim laiko ir noro tikrinti, kiek teisinga yra gauta informacija. Ir skubam tenkinti kitų smalsumą ją perduodami. Apkalbos tai informaciniai mainai.
Pajuntam vieningumą. Esame socialios būtybės, ir bendravimas yra vienas iš didžiausių mūsų gyvenimo malonumų. Tačiau bendrauti neapkalbinėjant kitų - ne kiekvienam prieinamas menas. Daugeliui žiovulį kelia kalbos apie orą, didėjančią infliaciją ar naują parodą. Tačiau užtenka vienam lepterėti: "O tarp kitko ar girdėjote, kad ponia N..." ir staiga visi pagyvėja. Apkalbos suvienija. Visi pasijunta lyg slapto klubo nariai, darantys kai ką neleistina. Be to visada malonu jausti, kad turi bendraminčių, kurie panašiai vertina pasaulį kaip ir tu. Be to, leidi suprasti pašnekovui, jog jis vertas išgirsti šią informaciją ir tu juo labai pasitiki.
Kaip sustabdyti liežuvautojus?
Naivu tikėtis, kad teisingai elgdamasi ir būdama visiems gera, išvengsite apkalbų. Kažkam būtent tas gerumas ir užklius. Kvailiausia, ką galime padaryti - atsakyti tuo pačiu. Taip tik nusileisi iki liežuvautojų lygio ir iš naujo įžiebsi berimstančią apkalbų ugnį. Yra keletas saugesnių būdų sumažinti savo pažeidžiamumą.
1. Vertinkit apkalbas kaip pripažinimą. Skamba paradoksaliai? Bet juk visi žino, kad dažniausiai apkalbos gimsta iš pavydo. Jos tik įrodo, kad tu esate ryški asmenybė.
2. Įvertinkit apkalbų pavojingumą. Jei aplinkiniai šnabždasi apie tai, kokia klaiki jūsų naujoji šukuosena, geriausia nekreipti į tai dėmesio - jie turi teisę vertinti. Bet jei kažkas vadina jus aferiste ir dokumentų klastotoja, turite tam užkirsti kelią.
3. Išsiaiškinkit apkalbų šaltinį. Tai padaryti gali būti sudėtinga, nes šaltiniai paprastai kruopščiai slepiami. Bet jei pavyktų atrasti siūlo galą, pabandykit atvirai pasikalbėti su paskalų pradininku. Nesitikėk, kad jis ims ir viešai paneigs tai, ką prikalbėjo, tačiau bent jau susilaikys kitą sykį.
4. Nepanikuokit. Jei pulsit ašaroti, piktintis ir teisintis, gali susidaryti įspūdis, kad iš tiesų bandote išsukti uodegą. Ramiai pasakykit, kad didesnės kvailystės nesat girdėjusi. Arba pasitelkit humorą. Viena pažįstama išgirdusi, kad turi meilužį, šyptelėjo ir atkirto: "Visiška nesąmonė. Iš tiesų aš turiu du meilužius."
5. Ignoruokit. Tai reikalauja itin didelės tvirtybės. Tačiau kartais geriau nežinoti, kas apie tave kalbama nei sužinojus graužtis, kankintis ir ieškoti kaltųjų.
