Natūralu, kad santykiuose su kitais žmonėmis ieškome saugumo. Mus guodžia ir ramina tie dalykai, kuriuos gerai pažįstame, įprotis apsaugo nuo bereikalingos rizikos ir streso, o tai leidžia mums geriau ir ilgiau funkcionuoti. Taigi šis pojūtis yra biologiškai pagrįstas. Kita vertus nuolat leisdamosis į kompromisus ir priimdamos sprendimus, kurie iš esmės yra visai neblogi (nors galėtų būti ir geresni), prarandame šansą turėti tai, ko iš tiesų trokštame ir ko esame vertos.

Įpročio jėga

"Ištekėjau paskubomis už žmogaus, kuris tuo metu atrodė nebloga partija, - prisimena 25 metų Justė. - Jis buvo rimtas, atsakingas ir ištikimas. Net įtikinau save, kad jį myliu. Gyvenom ramiai ir gražiai, pagimdžiau dukrą ir tuomet sutikau Jį - tą tikrąjį man skirtąjį. Pajutau tai nuo pirmojo susitikimo - mes buvom tarsi dvi obuolio puselės. Bet buvo jau per vėlu. Nenorėjau ardyti šeimos, kuri aplinkiniams atrodė kone ideali."

Įpročio jėga didžiulė - patogu dalintis buitinius rūpesčius, lengviau gyventi turint bendras pajamas, paprasčiau auginti vaikus. Seksualinis gyvenimas praranda virpulį, bet ir suklysti turi mažai šansų - mylitės du kartus per savaitę, po vakarienės, glamonės žinomos atmintinai, kūnas pažįstamas iki panagių. Jam nebereikia aiškinti, kurį mygtuką reikia spustelėti, kad jūs pasiektumėt orgazmą, jūs irgi puikiai žinote, kokia poza jį labiausiai jaudina ir kokiu paros metu jam smagiausia mylėtis. Ilgainiui pora įpranta vienas prie kito kaip prie seno mielo patogaus baldo. Ypatingo džiaugsmo jis lyg ir nebeteikia, tačiau taip prigijo tavo interjere, kad net neįsivaizduoji, kuo galėtum jį pakeisti.

Ypač dažnai iš įpročio tuokiamasi ir gyvenama po 30 metų. Kai imama panikuoti, jog nesutiksi nieko geresnio, ir manoma, kad šie santykiai yra paskutinis šansas sukurti šeimą. Jeigu kelerius metus praleidote drauge, kažkaip kvaila imti ir mesti iš esmės visai neblogą vyruką, ir ieškoti kažko, ko galbūt ir nerasite. Taip ir pratempiate visą amželį su žmogumi, kurį iš pradžių laikėte tik atsarginiu variantu.

Natūralūs pokyčiai

Tačiau ar įmanomi ilgalaikiai santykiai be pripratimo, patogumo, saugumo ar netgi retkarčiais užplūstančio tingulio? Ar egzistuoja dešimtmečius trunkantis išgrynintas meilės jausmas, kuris verstų nuolat virpėti? Galbūt mes pernelyg daug reikalaujame iš savęs ir savo partnerio? Išpaikinti išgalvotų meilės istorijų, imame klaidingai manyti, kad iš tiesų mylint žmogų, turi kasdien jo trokšti, vien apie jį svajoti, nesiilgėti vienumos ir nematyti aplinkui nieko daugiau, išskyrus jį. O kada ketini gyventi savo gyvenimą? Iš tiesų aistringasis periodas trunka apie dvejus metus. Jeigu jis nesitransformuotų į ramesnius jausmus, mes paprasčiausiai išprotėtume nuo įtampos.

Vaikydamiesi Tobulybės, kompromisus paliekame prisitaikėliams ir vidutinybėms, ir beregint nutraukiame santykius, kurie mūsų netenkina bent 10 procentų. Jei jau renkamės partnerį visam gyvenimui, jis turi atitikti visus mūsų poreikius - būti išsilavinęs, pasiturintis, fiziškai patrauklus, įdomus pašnekovas, geras tėvas ir puikus meilužis. Tai egocentriškos visuomenės primesta mąstysena, kur visi interesai sukasi tik apie siaurą mūsų ego. Mes norime būti laimingos 24 valandas per parą, ir jei bent dešimčiai minučių užplūsta nuobodulys ar abejonės, imame panikuoti. Blogiausia, kad ieškodamos to šimtaprocentinio atitikmens, neretai prarandame tai, ką turėjome.

Svarbiausia - vaikai

Kai kurių psichologų manymu, nei vien meilė, nei vien pripratimas negali būti ilgalaikių santykių pagrindas. Jie turi turėti kažkokį tikslą. Būtent tai ir turima omeny, kai sakoma, jog tvirtos sąjungos pagrindas - žiūrėjimas viena kryptimi, o ne vienas į kitą. Beje, Čarlzas Darvinas tikino, kad meilė tėra gamtos išdaiga, sugalvota bandant išsaugoti žmonių rūšį. Anot jo, tie palikuonys, kurių tėvai nesukuria jiems saugios oazės turi mažiau šansų sulaukti reproduktyvaus amžiaus. Būtent tai ir lėmė šeimos institucijos atsiradimą.

Palikti ar pasilikti?

Jeigu kompromisai gimdo nuobodulį, o grynasis meilės eliksyras neegzistuoja, kaip tuomet pasielgti? Abejonės - absoliučiai natūralus dalykas. Jos rodo, kad jūsų santykiai tebėra gyvi. O jie, kaip ir kiekvienas gyvas sutvėrimas, keičiasi. Beveik kiekviena moteris kada nors išgyvena akimirką, kai žvilgterėjusi į savo partnerį pagalvoja: "Ir kas tu toks, po galais? Tiesą sakant, tu man net nepatinki." Tai trumpalaikės abejonės, pagimdytos akimirkos įniršio, nusivylimo ar tiesiog nuobodulio. Tačiau svarbu atskirti esmę nuo nereikšmingų dalykų. Galbūt jus erzina jo pomėgis ginčytis, valgyti pusryčiams kiaušinienę su spirgučiais ir tai, kad jis žiūri per televiziorių tokias kvailas laidas, tačiau jei tau išties rūpi santykiai su tuo žmogumi, įsivaizduoji jį šalia ir po daugelio metų, jei didžiąją laiko dalį jums gera būti kartu, bendrų interesų turite daugiau nei skirtingų ir iš esmės su tuo žmogumi jautiesi laiminga, neverta kasti santykiams duobės tuščiomis abejonėmis.

Esate kartu tik  iš įpročio, jei...

1. Nesuprantate, kurių galų užsiiminėti seksu, jei vis tiek prasidėjus klimaksui, viskas baigsis.

2. Apsidžiaugiate sužinojusi, kad jis šiemet atostogaus su draugu.

3. Skambinate jam tik todėl, kad primintumėt, jog nupirktų vakarienei pieno.

4. Prisipažįstate jam meilę tokiu pat tonu, kaip ir savo mamai.

5. Jums visiškai vis viena, kad viršininkas vakar pagyrė jo projektą.

6. Lovoje prisispaudžiate prie jo visu kūnu tik tuomet, kai mirtinai sušalate.

7. Paskutinįsyk kalbantis su juo virptelėjo širdis, kai jis pažadėjo nupirkti kailinius.

8. Nematote jokio reikalo domėtis, kaip jam sekasi darbe - svarbu, kad nestigtų pinigų.

9. Raštelis, kurį jam paliekate išeidama į darbą, skamba maždaug taip: "Išnešk šiukšles!"

10. Kai pastarąjį kartą viešumoje jis jus apsikabino, pasiūlėt išsiblaivyti.

11. Nepaliekate jo tik todėl, kad tingite kraustytis.