E. Mildažytė: esu iš moterų, kurias kasmet galima apdovanoti iš naujo

Iš žurnalo archyvo.
Dešimt klausimų 2005-ųjų Metų Moteriai Editai Mildažytei

Televizijos žurnalistė Edita Mildažytė Metų Moters titulą pelnė „už nesavanaudišką pagalbą ir laimės kibirkštį nepriteklių, nelaimių užkluptiesiems“. Nedaugelis žinojo, kad šviesą kitiems spinduliuojanti Edita, išgirdusi žinią, jog tapo Metų Moterimi, ėmė maldauti... jos nerinkti, nes kaip tik tuo metu vežė sūnų į reanimaciją. Geros žinios dažnai pasiekia mus kartu su blogomis...Kaip Edita gyvena šiandien?

1. Kasmet atrodote vis vertesnė Metų Moters titulo.

Buvau budinti Metų Moteris, tokia ir esu: jei kuriais nors metais nebūtų kam šio titulo suteikti, tai galima suteikti man (juokiasi). Manau, šiemet, jei nebūčiau apdovanota iki 2012-ųjų, man irgi būtų už ką skirti šį vardą. Kaip ir 2011-aisiais ar 2010-aisiais... Yra Metų Moterų, kurias ramiai galima apdovanoti iš naujo. Kita vertus, Metų Moteris juk nėra gyvenimo moteris. Gyvenimo moterį išsirenka vyras, o Metų Moterį renka žurnalas. Jei tais metais išrinkote, vadinasi, ta moteris būtent tada buvo svarbiausia, labiausiai to vardo verta.

Šventinį vakarą E.Mildažytę sveikino kitos Metų Moterys: (iš kairės) gydytoja Nijolė Drazdienė, žurnalistė Bronė Vainauskienė, leidėja Lolita Varanavičienė ir režisierė Janina Lapinskaitė
Šventinį vakarą E.Mildažytę sveikino kitos Metų Moterys: (iš kairės) gydytoja Nijolė Drazdienė, žurnalistė Bronė Vainauskienė, leidėja Lolita Varanavičienė ir režisierė Janina Lapinskaitė
Žurnalas "Moteris"
Aišku, tada, 2005-aisiais, sužinojusi, kad tapau Metų Moterimi, sureagavau ne tik gana santūriai – labai prašiau, kad manęs nerinktumėte, nes kaip tik tada vežiau sūnų į reanimaciją: jam diagnozavo diabetą. Tą dieną sakiau, kad man nieko nereikia, kad galiu atiduoti jums visus pasaulio titulus... mainais į savo vaiko sveikatą. Va kaip būna!

2. Tačiau per apdovanojimų ceremoniją niekas nebūtų įstengęs atspėti, kas vyksta Jūsų širdyje. Atrodėte pasiutusiai laiminga! Spindėte spindėjote...

Tokia ir buvau. Kadangi nuo paskelbimo iki apdovanojimų vakaro „Neringoje“ buvo praėjęs koks mėnuo, aš jau buvau suvirškinusi žinią apie sūnaus ligą. Vadovaujuosi žydų išmintimi, kad su skausmu užtenka permiegoti vieną naktį. Tiesa, kartais reikia dvi – nelygu, kaip pajėgi susidoroti... Tai va, Metų Moters apdovanojimų vakarėlis buvo liuksiškas. Pasiautėjome atsakančiai. Nežinau, kaip „Neringoje“ atsidūrė koks pusantro šimto svečių – ar aš juos pakviečiau, ar redakcija, ar patys suėjo, bet žmonių buvo tikrai labai daug. Aišku, tada jau ir aš jaučiausi smagiai tapusi Metų Moterimi. Visi juk turime tos tuštybės... Sakot – prisimenate, kaip, gavusi kalnus gėlių, apdalijau jomis svečius? O kurgi būčiau visas dėjusi? Stovėdama ant scenos užtraukiau rusišką dainą: „Parnej tak mnogo cholostych, a ja liubliu ženatovo.“ (rus. k.; „Tiek daug vaikinų vienišų, o aš vedusį myliu“) O ką? Tą patį tebemyliu! Klausiate, ir kaip nepabijojau būti nesuprasta, juk dainuoti rusiškai – „ne lygis“? Žinokite, nepabijojau! O ta daina tada labai tiko. Man, žinokit, labai gaila jaunų žmonių.

Tą vakarą ant scenos Edita kartu su grupe „Bobos“ užtraukė rusišką romansą
Tą vakarą ant scenos Edita kartu su grupe „Bobos“ užtraukė rusišką romansą
Žurnalas "Moteris"

Pavyzdžiui, snobizmas anksčiau buvo pagyvenusių, provincialų socialinį statusą turinčių žmonių užsiėmimas. (Buvo mada į svečius pasikviesti miestelio gaisrininką, mokyklos direktorių ir kunigą...) O dabar, žiūriu, tas snobizmas vis populiaresnis tarp jaunų žmonių: jie nebemoka linksmintis, džiaugtis, nes vis ką nors vaidina. O ką vaidina ir kam, niekaip negaliu suprasti. Aš, jei jau linksminuosi, tai iš visos širdies – nemoku šokti puse kojos! Ir nerepetuoju gyvenimo, aš jį gyvenu. Taigi ir tą vakarą, tapusi Metų Moterimi, džiaugiausi kartu su savo svečiais. Mes visada taip linksminamės. Va neseniai buvome kolegės gimtadienyje. Siautėjome tris paras. Taip jau susiklostė, kad mane supa labai šaunūs žmonės. Ir per laidotuves, ir per vestuves, ir per gimtadienius – tos pačios akys juokiasi, tos pačios verkia...

3. Labdaros ir paramos projektų iniciatorė, nacionalinių vertybių puoselėtoja, dokumentinių filmų, knygų autorė... Mamos nedera klausti, kuris vaikas jai mieliausias, bet vis dėlto – kuriai veiklai dabar atiduodate daugiausia širdies?

Žinote, kad gal visoms vienodai. Tiesa, šiuo metu daug energijos atiduodu konservavimui (kvatoja). Ir dar šiandien važiuoju į Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimą. Man atrodo, kad suaugęs žmogus yra toks pat kaip mažas vaikas – nuolat žaidžia. Jei jam sekasi, tai labai malonu. Ne veltui visose protingose knygose rašoma, kad fizinį darbą turi keisti protinis. Jei visą laiką darytum vieną ir tą patį, labai nusibostų, įkyrėtų, imtų nervinti. Žinot, esu labai laiminga, kad niekada neturėjau dirbti nepatinkančio darbo. Viskas, ką darau, mane džiugina. Manau, kiekvienas žmogus gali taip gyventi. Tik kai kurie labai neteisingai susiformuluoja gyvenimo uždavinius: „Dar truputį pasikankinsiu, padarysiu, kas man nepatinka, ir užsidirbsiu pinigų kam nors įgyvendinti“, o taip praeina visas gyvenimas. Ne kiekvieno tėvai teisingai suformuluoja savivertę. Jie iš savo valstietiškumo mano, kad jeigu išmokys mus arti, tai visą gyvenimą turėsime duonos kąsnį ir būsime labai laimingi, užuot kaip žydai skatinusios savo vaikus užsiimti tuo, į ką tie linksta.

Inga Valinskienė nutarė, kad sveikinti reikia ne tik Editą Mildažytę, bet ir jos vyrą Gintautą Vyšniauską
Inga Valinskienė nutarė, kad sveikinti reikia ne tik Editą Mildažytę, bet ir jos vyrą Gintautą Vyšniauską
Žurnalas "Moteris"

4. Vienas naujausių Jūsų darbų – istorinis dokumentinis filmas „Moterų siluetai Lietuvos istorijoje“: žiūrovus supažindinate su trylika garsiausių, įtakingiausių anų laikų ir šių dienų moterų. Aštuonias jų įkūnijo garsios nūdienos veikėjos – žurnalistės, aktorės ir dainininkės. Visus sužavėjo filmo idėja. Kaip Jums pavyksta tiek visko nuveikti?

Šis filmas – tai menkniekis, argi yra apie ką kalbėti (kukliai šypsosi)? Sakote, yra? Na, sutinku, idėja gera. Net Galina Dauguvietytė paskambino pagirti. Vos neapsivožiau. Ir moterys, kurios filmavosi, labai patenkintos. Klausiate, kaip viską spėju? Kartą mano bičiulė Eglė sako: „Edita, anksčiau vis galvodavau, kaip tu šitiek padarai. Ir tik kai pabuvau šalia, supratau: tu sugalvoji ir darai.“ Ir tikrai. Aš nelaukiu geresnio oro, nelaukiu, kada gausiu pinigų. Sugalvoju ir darau. Ir todėl pasidaro. Beje, pirmiausia, tik atsikėlusi, imuosi nemalonių dalykų. Kai tą varlę jau būnu prarijusi, likusi dienos dalis – gera.

5. Kokią įdėją šiuo metu brandinate?

O va šiuo metu kaip tik nieko ir negalvoju (kvatoja). Dabar kraunu batareikas, visi langai atidaryti – vyksta ventiliavimas. Tiesa, naujų idėjų visada turiu. Pavyzdžiui, norėčiau sukurti filmą pavadinimu „Žmonės, su kuriais aš gyvenu“, bet... niekas neduoda man pinigų. Žinote, žmonės visiškai nevertina tos aplinkos, tų, su kuriais gyvena kartu. Betgi kitos ir kitų nebus! Juk nei su Vydūnu, nei su Žemaite, nei su Mažvydu negali pagyventi. Gali tik susipažinti su jų darbais, mintimis. O štai su Bumblausku mums pasisekė gyventi tuo pačiu metu. Ir su Alekna. Ir tai – didžiulis dalykas. Tai va, buvau sugalvojusi tokį fainą scenarijų. Tarkim, Užupiu važiuoja geltonas autobusas. Durys atsidaro, gale sėdi „trūkęs“ Erlickas. Įpūškuoja Bumblauskas su išsipūtusiu portfeliu, atsisėda. Tada autobusas kyla aukštyn, pro šalį bėga Alekna, tada kamera užsuka į Repšio kiemelį. O ten Repšys lupa kortom arba kala šachmatais su Petru Vyšniausku. Vytautas Miškinis diriguoja tulpėms. Laikraščiu muses ant suolelio daužo koks nors Baltakis. Vainauskas su Tomkumi šaudo vienas į kitą patrankomis... Na va, galėtų būti toks siužetas. Neilgas filmukas, bet, matyt, nebus (juokiasi). Sakote, mano svajonės paprastai išsipildo, nes esu čerauninkė? Jūs teisi, mano svajonės yra net ne svajonės – tai kažkokie kerai (kvatoja). Viskas pildosi paraidžiui, ir pati kartais net bijau. Tikrai esu truputį čerauninkė.

Netikėta dovana. Laima Janušonytė savo kolegei nutarė padovanoti štai tokius sportinius marškinėlius
Netikėta dovana. Laima Janušonytė savo kolegei nutarė padovanoti štai tokius sportinius marškinėlius
Žurnalas "Moteris"

6. Jei Jums leistų gyventi iš naujo, ar ką nors pakeistumėte?

Kad labai radikalių klaidų įvardyti negalėčiau – tokių nesu padariusi. O jei visai atvirai, tai tikrai nenorėčiau būti, pavyzdžiui, jaunesnė, negu esu. Nenorėčiau atsukti laiko, nenorėčiau nieko sugrąžinti. Man viskas labai patinka, kaip yra dabar. Normaliai senstu, viskas gerai. Na, gal tai, kad esu 10 kg sunkesnė nei 2005-aisiais, pakeisti norėčiau, tačiau... jeigu jau tikrai labai norėčiau, tai ir pakeisčiau.

Išgyvenu kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, ir mano galva nuolat kuo nors užimta. Jau pačiu blogiausiu atveju, jei jau visai neturiu ką veikti, su vyru šnekuosi (kvatoja). Taigi neturiu laiko gręžiotis atgal. Jei grįžtu mintimis į praėjusį laiką, tai tik į keliones, į nepaprastai malonius išgyvenimus. O kad ausčiau save mintimis ir galvočiau: „O kaip būtų, jeigu būtų…“ Ne, niekada tuo neužsiimu. Gal ir blogai. Tam laiko, manau, turėsiu, kai jau visai nukvaksiu, gal kai rašysiu memuarus (juokiasi). Nors vargu ar parašysiu – aš nieko neprisimenu. Dienoraščio nerašau ir negaliu atsistebėti žmonėmis, kurie tai daro. Turbūt tai labai geras įprotis, ypač turėtų praversti keliaujant. Mano vyro senelis rašydavo dienoraštį: „Gimė veršiukas tokios ir tokios spalvos.“ Kaip įdomu dabar!

7. Spinduliuojate nepaprastą šilumą ir energiją. Patarkite moterims, kaip tapti tokiai laisvai ir laimingai?

Reikia... negailėti savęs. Nes kai pradedi tai daryti, tada imi lyginti save su kitais. Kai pradedi lyginti su kitais, tada atsiranda pavydas. O kai atsiranda pavydas, tada baigiasi gyvenimas. Žmonės dažnai klausia: „Kodėl man?“ O aš visada klausiu: „O kodėl ne man? Kodėl kitiems nutinka, o man tai jau negali nutikti?“ Man mamos įkalta negailėti savęs. Ir visada juokingi tie, kurie bijo kalbėti apie ligas, bijo galvoti apie savo ateitį, kitaip tariant, gyvena taip, lyg būtų nemirtingi. O iš tikrųjų gyvenime kiekvienas, kuris gimė, turi tik du dalykus: pradžią ir pabaigą. O mes užsimerkiame ir vaidiname, kad to nėra. Kai pasveri, kad esi labai trumpai tarp dviejų nebuvimų, visa kita atrodo vienas juokas. Arba tas mūsų amžinas aimanavimas ir įsivaizdavimas, kad pasaulis baigiasi Lietuva. Taigi žmonės gyvena ir Nigerijoje. O kai nuvažiuoji už ekvatoriaus, pamatai, kad ten nėra ne tik paprasčiausių patogumų, bet net maisto... Moterys nuolat mato savo vaikus alkanus. Lietuvoje taip niekas negyvena. Jeigu turėtum omeny, kad košė, duona irgi yra maistas, tai pas mus visi yra pavalgę sočiai. Juk viskas priklauso nuo požiūrio! Antai buvome prie jūros Rusnėje, sūnus nusvilo saulėje. Grįžtame namo, o jis aimanuoja, kaip skauda nugarą. Sakau: „Vaikeli, o tu įsivaizduoji, kaip, pavyzdžiui, viduramžių riteriai, nusvilę saulėje, turėdavo šarvus dėtis ir su jais karštyje dar valandų valandas stovėti!“ Aš, aišku, labai žaviuosi didvyriškais žmonėmis, nors pati, žinoma, tų išbandymų visai nenoriu (juokiasi). Jų neieškau – nesu iš tų pramuštgalvių, kurie lipa į kalnus, neria į giliausias gelmes ir taip toliau.

Editos suknelę papuošė juvelyro Arvydo Markevičiaus sukurta Metų Moters segė
Editos suknelę papuošė juvelyro Arvydo Markevičiaus sukurta Metų Moters segė
Žurnalas "Moteris"

8. Kokia moteris Jūsų gyvenime yra padariusi didžiausią įtaką?

Sakyčiau, kad kiekviena sutikta moteris yra padariusi įtaką. Man labai nepatinka dabar tokios madingos kalbos, kad neturime mokytojų, autoritetų, kad viską patys sugalvojome. Tiesą sakant, juk beveik viskas sugalvota iki mūsų.
O asmeniškai... Pradedant močiute, mama, a. a. anyta, baigiant draugėmis, bičiulėmis, su kuriomis dabar draugauju ir nebedraugauju, – jos visos yra padariusios vienokią ar kitokią įtaką. Mus keičia gyvenimas, o gyvenimas yra žmonės. Tik kad tai suvoktume, turi praeiti labai daug laiko.

9. Užsiminėte, kad mažai ko bijote. Ir vis dėlto – ko bijo pasiutėlė Edita Mildažytė?

Aš esu gana didelė bailė! Bijau daugybės dalykų: pradedant skrydžiu lėktuvu ir baigiant sūpuoklėmis. Arba jei man sakytų: „Šok su parašiutu, antraip sušaudysiu“, tada šokčiau, savo noru – tai ne. Dar bijau mažų erdvių. Ne tokių mažų kaip kambarys, bet, va, žiūriu į speleologus, kai lenda į urvus. Yra tokių, į kuriuos reikia prasigrūsti, – tai man net kvapą užima, kai stebiu. Daug ko bijau. Jeigu mane, pavyzdžiui, uždarytų į sofą ir ant jos kas nors atsisėstų, numirčiau iš baimės.

Žurnalo „Moteris“ 2005–ųjų gruodžio mėnesio numeris
Žurnalo „Moteris“ 2005–ųjų gruodžio mėnesio numeris
Žurnalas "Moteris"

10. 2012-ųjų Metų Moteris pagal Editą Mildažytę?

Man didelį įspūdį daro Violeta Urmana. Ji turi suvalkietiško kietumo. Moteris bet kuriuo atveju yra varomoji visuomenės jėga, todėl man patinka patikimos. Jeigu pasakė, tai padarė, jeigu užsispyrė, tai pasiekė. Todėl tai, ką Violeta Urmanavičiūtė išdarinėja pasaulio scenose, yra kažkas…
O viso gyvenimo moteris man yra Veronika Povilionienė. Arba Sigutė Stonytė – šią moterį labai gerbiu. Už vieną jos poelgį galėčiau karūnuoti visomis pasaulio karūnomis: Sigutė turėjo galimybę išvažiuoti gyventi į Vokietiją, bet neišvažiavo! O paaiškino: „Pagalvojau, kad ir mūsų žiūrovas turi teisę klausytis kokybiškos muzikos.“

Ir iš kolegių daug ką gerbiu, myliu, mėgstu. Ta pati Rita Miliūtė, Nemira Pumprickaitė, Zita Kelmickaitė...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis