Aš siūlau išversti šią frazę į „žmonių" kalbą ir patikslinti jos pretekstus bei potekstes: „Tu labai sexy, noriu su tavimi permiegoti", „Kokia tu rūpestinga, matau tave savo vaikų motina", „Man labai patinka tavo uždarbis ir socialinis statusas", „Kaip gera su tavimi, man nieko nebereikia spręsti", etc. Kiek nelaimių ar bent jau nusivylimų būtų išvengta! Oficialiais pareiškimais apie meilę galima švaistytis nebent iki šešiolikos, na gal dar iki aštuoniolikos, kai vaikiška fantazija priimama kaip neišvengiamas, bet laikinas blogis. Po dvidešimties tikėjimas meile, kaip ir visos religijos, darosi pavojingas.
Geriausia, jei šis terminas iš mūsų realybę registruojančių sąmonės plotų persikrausto į pramoginių žanrų apyvartą - ar tai būtų meksikiečių, ar jau ir lietuvių serialai, ar sveikinimo koncertai su Cicinu, Žvaguliu ir Radži. T. y. ten, kur gali būti saugiai ir pelningai eksploatuojamas.
Nebent šiuo žodžiu nusakote bėdą, kuri jus tiesiog ir staiga ištiko. Reiškiu nuoširdžią užuojautą... Patikslinsiu, ką turiu galvoje.
„Brangioji, tu nereali!" - vograuja tūlas įsimylėjėlis. Žodžiuose, kurie turėjo skambėti kaip komplimentas, - daugiau tiesos, negu norėta. Mylimas objektas ir tikrovė ne tik skirtingi, bet ir nesuderinami. Šveicarų rašytojas Maxas Frischas sako: „Iki meilės moteris yra žmogus, kartais ir po jos; bet kai ji mylima - ji stebuklas, taigi su tikrove neturi nieko bendra." (Nors pasakyta apie moteris, tinka ir vyrams.) Stebuklui pasibaigus, su kartėliu prisimindami aplinkinių susirūpinimą: „Ir ką gi jis/ji joje/jame rado?", savo „meilę" pamatome tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Todėl buvę įsimylėjėliai visada susiduria su nemalonia staigmena, nes turi prisipažinti klydę: „Tu ne tas/ta, kuo tave laikiau." Mažiau savikritiški įžvelgia kitą problemą ir su širdgėla konstatuoja: „Kaip tu pasikeitei!" Abi išvados klaidingos, nes nė vienas nepasikeitė, tiesiog pradėjo vienas kitą matyti blaiviai.
Taigi meilė pirmiausia yra iliuzija, ir ankščiau ar vėliau ji išsisklaido nemaloniai nustebindama realybe. Bet tai tik pradžia, dar viskas gana jauku ir miela.
Toliau seka įdomus ir filosofijos mažai ištyrinėtas fenomenas - savęs praradimas, tiksliau sakant, apsėdimas. Įsimylėjus jumyse apsigyvena Kitas. Net ne apsigyvena, o įsiviešpatauja. Sau nebepriklausote, jums vadovauja svetimas šeimininkas, ir šiam negalite nepaklūsti, net neįstengiate to norėti. Tai baisiau negu valstybinis perversmas, nes joks pasipriešinimas čia iš principo neįmanomas. Visos mintys, visi veiksmai, visi jausmai - viskas skirta tam Kitam. O jis gali atsakyti tuo pačiu, bet gali ir neatsakyti arba atsakyti kuo nors kitu. Kol savęs praradimas abipusis, įsimylėjėliai gyvena devintame danguje. Fatalizmas savo kaulėtais ir kibiais piršteliais juos ima čiupinėti tada, kai grįžta vieno iš partnerių ego, kitaip tariant, kai meilė baigiasi ir kai mylimasis, anksčiau atstojęs visą pasaulį, tampa kalėjimu. Vienas siužetas. Ji, vis dar beprotiškai įsimylėjusi, pasiryžusi iškęsti bet ką, kad tik galėtų likti kartu su savo dievinamu „šeimininku", nors šis jau trokšta jos atsikratyti. Ji tiesiogine to žodžio prasme šliaužioja jam po kojomis, kad tik galėtų kartu eiti į vakarėlius, nors jis savo meilužių akivaizdoje ją viešai žemina, tyčiojasi. Ji taip elgiasi ne iš vujarizmo ar paslaugumo ir ne todėl, kad naiviai tikisi, kad meilė sugrįš. Baisiausia, jog, suvokdama padėties beviltiškumą, ji nieko negali pakeisti, išskyrus deramai atkeršyti. Sugriovę vienas kito gyvenimus, jie galų gale vėl tampa pora, bet juos sujungia jau nebe meilė, o mirtis. Pažiūrėkit, jei dar nematėt, Romano Polanskio filmą „Kartus mėnuo" - visai įdomu, kai nutinka ne tau.
Prie meilės ypatybių kolekcijos pridėkime dar vieną: tokia griuvėsius dažniausiai paliekanti meilė tiesiog ištinka: jos nesuplanuosi, į terminų kalendorių neįrašysi, kada turi prasidėti, o kada ir kaip baigtis. Ji - perkūnas iš giedro dangaus, suskaldantis gyvenimą iki ir po to.
Kitas siužetas. Ji meta į jį vienintelį žvilgsnį, ir gniūžtė ima riedėti nuo kalno - vis greityn ir didyn. Niekas negali jos sustabdyti, kol, savaime suprantama, viskas baigiasi tragiškai.
Beviltiškai savo sūnaus sužadėtinę įsimylėjusio solidaus, sėkmingai vedusio ir aukštą padėtį visuomenėje turinčio vyriškio socialiniai ir egzistenciniai saugikliai akimirksniu perdega. Laukinės aistros priepuoliai gainioja juos po viešbučių kambarius, po namų laiptines ir dar velniai žino kur. Kuo labiau jis eina dėl jos iš proto, tuo labiau ji viską (sąmoningai?) aštrina. Ir štai atomazga: sūnus užklumpa tėvą su savo sužadėtine lovoje ir sukrėstas dvigubos išdavystės užsimuša iškritęs iš balkono. Meilės herojus praranda viską - ne tik sūnų ir meilužę, bet ir žmoną, darbą, padėtį visuomenėje, galiausiai ir save patį. Likusias dienas jis leidžia vienišas kaip šešėlis, gyvena vien slogiais prisiminimais.
Jei vis dar (nedrąsiai) manote, kad meilė lygu laimė, tęskime. Dabar šiek kiek - apie šalutinius poveikius. Po išgyventos aistros, jei ši ir nesugriovė jūsų asmeninio, šeimyninio, darbinio, visuomeninio, politinio ar dar kokio nors gyvenimo, jei fiziškai likote nesuluošintas ir pats nieko nesuluošinot ar nenužudėt, jei jūsų kūne po buitinės alkoholystės periodo kepenys vis dar funkcionuoja, tai reikia pridurti, kad, visai šitai nelaimei praėjus, nebūtinai baigsis ir jūsų bėdos.
Reikalas tas, kad po viso to nebeįmanoma grįžti į normalią kasdienybę - viskas atrodo beprasmiška ir beviltiška. Tuščios akys žvelgia į tuščią pasaulį ir nieko, išskyrus tuštumą, nemato. Gyvenate tarsi nebe jūs, o kažkoks jūsų antrininkas, klonas, šešėlis, su kurio gyvenimu neturite nieko bendra. Vienintelis noras - tai noras nebūti. Jei iš mandagumo artimiesiems vis dėlto nutariate dar kiek pabuvoti suirutėje, vardu gyvenimas, jums lieka antidepresantai, alkoholis, narkotikai arba... - kita panaši meilės istorija, bet tai tik teoriškai, nes praktiškai tam jau esate nebeįgalus...
Turiu atsiprašyti, nes ir tai dar ne viskas. Jei įsivaizduojate, kad, kai viskas pasibaigs, galėsite bent jau kaip nors neskausmingai it daržovė vegetuoti (rydamas tabletes ar kitus skysto pavidalo analgetikus), irgi klystate, nes yra dar vienas šalutinis poveikis - senas ir ištikimas meilės palydovas pavydas. Tiek ištikimas, kad, net meilei mirus, nuo jos lavono niekada nesitraukia. Štai ką apie tai sako įžvalgusis Frischas: „Pavydas kaip tikras skausmas dėl to, kad mus užpildanti būtybė, tuo pačiu yra išorėje. Slogutis vidury baltos dienos. Pavydas turi mažiau bendra su lyčių meile, nei atrodo; tai praraja tarp pasaulio ir pamišimo: ...pasaulis susitapatina su partneriu, o ne su manimi, meilė mane tik suvienijo su mano pamišimu." Todėl kai meilė baigiasi, jaučiatės bankrutavęs, nes absoliučiai visas jūsų turtas - jau nebe jūsų; tai, ką mylėdamas išgyvenote kaip visą savo pasaulį, dabar jums nepriklauso. Štai kas jis yra - pyktis, apmaudas, neviltis dėl visko, ką praradote, o praradote nei daugiau nei mažiau - tik visą pasaulį. Ir jeigu jūsų turtas, jūsų mylimas objektas dabar priklauso kam nors kitam, tai tampa tiesiog nepakeliama. Ir ką tada daryti? Nebent mostaguoti rankomis į dangų ir šaukti: „Kur dingo teisingumas!" O jis, beje, niekur nedingo ir net negalėjo dingti, nes jo niekada ir nebuvo. Tiksliau sakant, buvo tik keista, visiškai utopinė idėja.
Aišku viena: Sveikatos ministerijai reikia skubiai kurti anoniminių buvusių įsimylėjėlių būrelius, o ligonių kasai - įvesti dar vieną privalomą sveikatos draudimą (diagnozė - meilė), nes ši liga ir jos padariniai kur kas baisesni nei alkoholizmas ar beprotybė. Akivaizdu, kad meilė negali baigtis laimingai - jos pabaiga visada katastrofiška vien todėl, kad niekada nesibaigia abiem dalyviams vienu metu. Taip, išskyrus vieną modelį - W. Schakespeare'o Romeo ir Džuljetos. Tai ir yra vienintelė galima laiminga meilės pabaiga.
Žmogaus, kaip ir Rusijos, protu nesuvoksi: nors yra taip, vieni kitiems mes nuoširdžiai linkime meilės...
