Savo verslo imtis nutarusi Eurika nebuvo knygų prekybos naujokė: Vilniaus universiteto rusų literatūros absolventė ne vienus metus dirbo knygyne „Akademinė knyga“. Čia ir subrendo svajonė turėti nuosavą knygynėlį. „Man labai patiko dirbti su knygomis, bet nežavėjo savininko amerikiečio verslo modelis, požiūris į knygą tik kaip į prekę, – prisimena pašnekovė. – Tas nuolatinis jo noras kuo daugiau parduoti, visokių lentelių, rinkodaros akcentavimas labai slėgė. Svarsčiau: gal būtų įmanoma išgyventi – galbūt sunkiau – iš knygų pardavimo dirbant ir kitaip? Taigi vieną dieną pasiryžau pamėginti pati. Pagalvojau – juk nieko neprarasiu.“ Eurika nusprendė perpirkti vieno knygų rusų kalba pardavėjo verslą. Matė, kad jam sunkiai sekasi – pardavimo rezultatai menko diena iš dienos. „Tačiau tas verslininkas turėjo neblogų ryšių su akademine literatūra prekiaujančiais kolegomis. Pamaniau, kad galėčiau pasiūlyti dar ir knygų anglų kalba – turėjau ryšių užsienio leidyklose, važinėdavau į Londono, Frankfurto knygų muges. Galvojau: jei savininkas sutiktų, galėčiau įsigyti jau veikiantį knygyną – nereikėtų pradėti nuo nulio. Nuėjau ir pasakiau: „Norėčiau pirkti tavo knygyną, bet... turiu nulį pinigų.“

Auksiniai patarimai
Tiesa, pinigų netikėtai atsirado. Eurika su šypsena prisimena: „Kažkada Norvegijoje susipažinau su ten studijavusiu jaunuoliu Daliumi Kavecku. Po kurio laiko, užsukusi į Šiuolaikinio meno centre vykusį vienos parodos atidarymą, pamačiau centro direktorių labai pagarbiai besišnekučiuojantį su Daliumi.“ Vėliau vyriškis priėjo prie Eurikos, pasilabino, abu prisiminė, kaip smagiai leido laiką Osle. Moteris prisipažino norinti steigti knygyną, tačiau neturinti pinigų ir neįsivaizduojanti, kaip gauti paskolą. Dalius, „Swedbanko“ valdybos narys (bankas buvo parodos rėmėjas), nuramino: „Aš pasakysiu, ką reikia daryti.“ Pinigų jis patarė pasiskolinti iš draugų. Eurika tik pečiais sugūžčiojo: „Juk uždarajai akcinei bendrovei įsteigti reikia dešimties tūkstančių litų...“ Tada tai atrodė labai dideli pinigai. Dalius pradedančią verslininkę guodė: „Viskas tikrai nėra taip baisu.“ „Be to, patarė man tapti akcijų paketo valdytoja – įsigyti jų 60 procentų, nors mes su draugais tarėmės susimesti po tūkstantį litų ir įsigyti savo knygyną, – prisiminimais dalijasi Eurika. – Manėme, bus kažkas panašaus į komuną.“ Dalius įspėjo: „Geriau to nedaryk – gali ir draugus prarasti.“ Taigi visiems bičiuliams turėjau pasakyti, kad norėčiau būti pagrindinė akcininkė. Visi, išskyrus dvi drauges, sutiko. O šios pasakė: „Nesvarbu, ar bus labai gerai, ar labai blogai, mes niekada neturėsime jokių pretenzijų ir visada tau padėsime.“ Kadangi jos įsigijo tik po 20 procentų akcijų, o man liko 60, sutikau. Ir niekada nesigailėjau, nes viena jų visus metus knygynui skolino savo asmeninę mašiną, o kita savo nuolatiniame darbe pasiėmė atostogas ir dirbo knygyne, kad padėtų įsivažiuoti. Ir dabar mane palaiko, pataria, yra sąjungininkės ir kartu savininkės. Niekada dėl nieko nebuvome susipykusios. Taip, mums pasisekė.“
Eurika pasakoja, kad knygų verslo pradžia buvo nelengva – labai spaudė. Situacija pradėjo gerėti, kai bankrutavo vienas knygynų tinklas. „Konkurencija – natūralus dalykas, – sako verslininkė. – Knygas importuojančių firmų vis daugėja. Verslas nuolat banguoja. Tai priklauso nuo bendros ekonominės padėties. 2008-aisiais, kai, prasidėjus krizei, bibliotekoms buvo sumažinti pinigai ir jos nebegalėjo įpirkti knygų, aš išvykau į Londoną. Ten, viename biure, pardavinėjau knygas internetu. Norėjau, kad knygynui nereikėtų išlaikyti bent manęs pačios. Prie prekystalio liko stovėti dukra Ieva ir dar viena darbuotoja. Knygynas išsilaikė. Rugsėjį prasidėjo nauji mokslo metai, bibliotekų finansavimas vėl pagerėjo. O mums daug nereikia – esame mažiukai. Natūralu – jei ekonomika kyla, knygų parduodame daugiau, o jei yra duobė, – mažiau.“

Mama-bosė
Eurika kvatoja prisiminusi, kad pasiskolinti pinigų knygynui įkurti buvo lengviau, nei sugalvoti jo pavadinimą. Atrodė, visi įmanomi Lietuvoje jau užpatentuoti. „Buvome nusiritę net iki „Literatūrinės dešros“! Paskui pagalvojome – akademinis knygynas, teks išrašinėti sąskaitas vipiniams klientams, o toks pavadinimas... Ilgai svarstėme, iki vieną dieną į knygyną užsuko rašytojas Rolandas Rastauskas ir pareiškė: „Taigi čia net mąstyti nėra apie ką – „Eureka“, ir taškas, tiksliau – šauktukas! Reikia, kad skambėtų: atradau, atėjau ir atradau! Šis pavadinimas tinka akademiniam knygynui, be to, susijęs su tavo, savininkės, vardu.“ Taigi mūsų krikštatėvis yra Rastauskas, su juo draugaujame jau septynerius metus.“
Knygyne dirba ir Eurikos dukra Ieva. 2004-aisiais, kai mama steigė knygyną, jai tebuvo keturiolika, o jaunėlei sesutei Smiltei – tik pusantrų metų. Kadangi šios tėtis gyvena atskirai, mergaitę auginti padėjo Eurikos mama. Ar tikrai moteriai nebuvo baisu nerti į verslo vandenis turint tokią mažą dukrytę? Eurika papurto galvą: „Ne, žinojau, kam ryžtuosi, viską buvau gerai apgalvojusi. Ir nepasakyčiau, kad labai vargau. Ieva buvo jau gana didelė, man daug padėjo, galima sakyti, buvo antroji Smiltės auklė.“ Klausiu Euriką, ar Ieva nelaiko širdies kamputyje užslėptos nuoskaudos – kai kiti vaikai leisdavosi į paauglystės nuotykius, jai juk tekdavo stumdyti sesės vežimėlį. „Ne, mes su Ieva esame geros draugės. Nuo šešerių metų ji drauge su manimi autostopu keliavo po Skandinaviją. Būdavo, vasarą važiuoju skinti braškių į Norvegiją, ir Ieva – su manimi. Taigi niekuo per daug nesistebėjo, palaikė visus mano sumanymus.“ Dukra mamai pritaria: „Ji niekada nepalikdavo manęs vienos namie – vesdavosi drauge į koncertus, renginius, veždavosi į visas keliones. Buvau smalsus vaikas, troškau įspūdžių, tad labai mėgau drauge su mama visur eiti, važiuoti. O kelionės autostopu užsienyje, ta nepamirštama nuotykio dvasia!.. Ilgai tai man atrodė pats natūraliausias keliavimo būdas. Aišku, būdavo ir nelengvų momentų. Pavyzdžiui, savaitgaliais mano draugai kur nors keliaudavo, o aš turėdavau padėti prižiūrėti sesę. Tačiau taip būdavo ne visada. Be to, turėjau ne tik daugiau atsakomybės nei mano bendraamžiai, bet ir daugiau laisvės. Mama mane visur lengvai išleisdavo, galėjau pati rinktis, kaip leisti laisvalaikį.“ Klausiu Ievą, ar sunku būti mamos pavaldine? „Kadangi mes laisvalaikiu beveik nesusitinkame – gyvenu atskirai, mamą darbdavę turėti visai nesunku, kaip tik – labai šaunu. Dažnai sulaukiu jos supratingumo. Draugai pasakoja apie griežtus bosus, apie kontrolės sistemas darbe, o mūsų knygyne nieko panašaus nėra. Galbūt todėl, kad kolektyvas labai mažas, bendraujame šiltai. Jokių nesusipratimų su mama, kaip direktore, nėra buvę. Tiesa, sykį paprašiau suteikti man vienos dienos atostogas – norėjau išskristi savaitgaliui į Amsterdamą, bet mama neišleido, nes... buvo labai šalta. Kaip bosė, ji turėjo tokią teisę!“ 22-ejų Ieva studijuoja socialinį darbą Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, tad darbas jai, kaip juokauja mama-bosė, labai arti. Veikiausiai drauge su savimi Ieva į knygyną atsiveda ir visą filosofijos fakultetą? „Filosofijos fakultetas ateina pats, nes pas mus yra daug gerų filosofinių knygų. Labai stiprūs ir medicininės, psichologinės, kultūrologinės lektūros skyriai. Akademinė literatūra padeda mums išgyventi, ji yra mūsų maitintoja, tačiau yra ir poezijos, ir grožinės literatūros – kad ir pačios turėtume, ką skaityti, ir kitiems pasiūlyti“, – sako Eurika.

Knygų festivalis
„Kai tik atidarėme knygyną, įsivaizdavome, kad jame maloniai sėdėsime, rengsime visokius poezijos skaitymus, susitikimus su autoriais ir kartu pardavinėsime knygas, – pasakoja Eurika. – Iš pradžių taip ir buvo: dienomis pardavinėdavome knygas aukštosioms mokykloms, o vakarais rengdavome susitikimus su poetais ir knygų pristatymus. Deja, įvyko keli nemalonūs incidentai. Per vieną vakarėlį patys poetai pamatė, kad kažkokie žmonės vagia knygas. Kitąkart mūsų svečiai sulaistė vynu labai brangias enciklopedijas – jas buvome gavę iš užsienio ir turėjome atiduoti vienai bibliotekai. Supratome, kad reikia keisti taktiką – renginius organizuoti ne pačiame knygyne, šis gali būti tik savotiškas biuras, kuriame gimsta idėjos. Tada ir kilo mintis kurti sambrūzdį „Eiliuotas arbatos puodelis“, užsiimti lietuvių poezijos sklaida, populiarinti lietuvių autorių kūrybą užsienyje. Šį projektą metus vykdėme Berlyne, dar vienus – Sankt Peterburge. Šį rudenį „Eiliuoto arbatos puodelio“ sambrūzdis išsiliejo į Vilniaus knygų festivalį. Prie jo prisijungė leidykla „Kitos knygos“, keli pavieniai asmenys. Pagalvojome: Lietuvoje vyksta vienintelis su knygomis susijęs renginys – Tarptautinė Vilniaus knygų mugė, tačiau jo neužtenka. Kuo daugiau apie knygas šnekėsime, tuo daugiau žmonės skaitys. Taigi priežastis rengti Vilniaus knygų festivalį buvo svari – norėjome dar labiau populiarinti skaitymo kultūrą, akcentuoti gerą, rimtą literatūrą.“ Beje, Eurika sako, kad rengti šį festivalį labai padėjo dukra Ieva. „Be jos nebūtume sugebėję suburti tiek savanorių, o šie nuveikė tikrai daug. Festivalio programa buvo plati: naujienų pristatymai, diskusijos, knygų prekyba, filmų peržiūros, koncertai, skaitymai, performansai, teminės ekskursijos po Vilnių... Taigi reikėjo suvaldyti didelius srautus žmonių, sekti, kad viskas vienu metu sklandžiai vyktų keliose vietose. Viską darė Ievos rasti savanoriai – šaunūs, mieli jauni žmonės. Smagu, kad festivalis įprasmino mūsų veiklą. Tiesa, įsivaizdavome, kad bus mažytis ir kompaktiškas, bet nutiko taip, kad jis pradėjo mus valdyti, nebegalėjome sustoti. Įvyko gausybė renginių, juose apsilankė daugybė žmonių.“ Eurika sako: „Aš manau taip: jei turi verslą ir jis gana gerai sekasi...“ Nebaigusi sakinio nusikvatoja: „Stambūs verslininkai iš manęs pasijuoktų, sakytų, ką čia ta mažo knygynėlio mergelė klejoja... Taip, pagal verslo standartus mūsų pinigai maži, bet jei išsilaikome, išgalime nuomotis patalpas, samdyti žmones ir dar kažkiek lieka, manau, mūsų pareiga pagalvoti, į kokius socialinius, kultūrinius projektus juos investuoti. Tai tarsi grąža Lietuvos žmonėms, nes juk jie padeda verslą išlaikyti – skaito, perka knygas. Manau, kiekvienas verslininkas apie tai turėtų pamąstyti. Mes investuojame į kultūrą.“
Sakau Eurikai, kad toli gražu ne kiekvienas knygų pardavėjas netingi užsiimti edukacine veikla, skatina žmones skaityti. „Vienus skatiname skaityti, o kitus – rašyti, – sako Eurika. – Pardavinėjame ir lietuvių autorių knygas, taigi mums smagu su jais pabendrauti, juos pažinti. Kadangi šiuo metu knygų leidyba yra smukusi, tiražai mažėja, geros, rimtos literatūros – tiek grožinės, tiek mokslinės – leidžiama vis mažiau, labai norisi atkreipti žmonių dėmesį į geras, rimtas knygas. Mes skatiname autorius ir toliau rašyti, siekiame, kad apie juos išgirstų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Smagu, kad Vokietijoje į knygų pristatymus ateidavo ne tik ten gyvenančių lietuvių, bet ir vokiečių, Rusijoje – rusų... Rašytojai, deja, negali pragyventi iš rašymo, tad turi dirbti dar kitus darbus. Kad nenustotų rašyti, turi juos kažkaip įkvėpti, padrąsinti, palaikyti. Mes ir užsiimame ta drąsinamąja, palaikomąja veikla.“

Viską daro neteisingai
„Šiandien mūsų padėtis visai nebloga, rytoj gal bus krizė, ir mes bankrutuosime, tačiau apie rytdieną stengiuosi negalvoti, – kalba verslininkė. – Žinoma, jaučiuosi atsakinga už čia dirbančius žmones: jie yra pasiėmę paskolų, augina vaikus. Dėl jų stengiuosi ir įvairius projektus vykdyti, ir daugiau knygų parduoti. Šiandien mūsų knygynas turi savo nišą. Jei neatsiras konkurentų, jei neatsibos tai, ką darome, ir toliau tęsime šią veiklą. Juk ir tą festivalį surengėme iš noro praskaidrinti kasdienybę. Žinoma, yra įvairių žmonių. Vieni gerai jaučiasi dirbdami nustatytomis valandomis samdomą darbą, kitiems tai pernelyg nuobodu. Manau, reikia būti šiek tiek avantiūristu, kad ryžtumeisi kurti savo verslą. Būtent tokie žmonės pradėjo tai daryti nepriklausomoje Lietuvoje, ne kartą degė, vėl ėmėsi iš naujo... Man patinka pačiai sau vadovauti, – juokiasi Eurika. – Ar išsipildė mano verslo vizija? Taip, išsipildė. Esu laisva daryti tai, ką noriu. Galiu bet kada uždaryti knygyną ir išeiti atostogų, išvažiuoti prie ežero. Arba galiu laikyti jį atidarytą visą naktį. Niekas nenurodinėja, kaip elgtis. Aišku, laisvė turi savo kainą. Negaliu ramiai miegoti, jei yra skolų, neįvykdytų projektų ar kokių nors sunkumų. Tai nepaleidžia, apie tai galvoji visą laiką. Tuo privatus verslas nuo samdomo darbo ir skiriasi, kad negali užrakinti durų, išeiti namo ir viską pamiršti.“ Eurika juokiasi – paskaičiusi verslo vadovėlių, kuriais prekiauja, ji supranta, kad viską daro neteisingai. Ir geras verslo specialistas jai veikiausiai parašytų dvejetą su šauktuku: „Mes nemokame planuoti, strateguoti, dirbame tikrai labai chaotiškai, mėtomės nuo vieno projekto prie kito, bet... mums kažkaip sekasi. Matyt, svarbiausia vis dėlto eiti ta kryptimi, kurią diktuoja intuicija. O dar labai svarbus žmogiškasis veiksnys.“
Klausiu Euriką, ar kai turi knygų verslą, ar dar lieka laiko... knygoms? „Lieka! – šelmiškai šypteli. – Aišku, ne tiek, kiek norėčiau. Stengiuosi rasti jo namų tvarkymo, įvairių kitų dalykų sąskaita. (Beje, mano bute – siaubingas chaosas, netvarka. Mama, kai atvažiuoja, iškart susinervina.) Mėgstu Virginią Woolf, šiuolaikinį rusų rašytoją Michailą Šiškiną, patinka kai kurie leidyklos „Kitos knygos“ leidiniai, mėgstu andergraundo atstovus, su malonumu perskaičiau Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščius.“ Apie knygas knygyno savininkė mielai diskutuoja ir su pirkėjais, kuriems čia užsukus nesinori vėl eiti į rudens lietų. Juolab kad knygyne stovi ir jau savo istoriją turinti, knygų festivalyje pabuvojusi sofutė. O poetai ir kiti nuolatiniai klientai net žino, kur galima čia užsikaisti kavos...
„Turbūt sieloje esate hipė?“ – atsisveikindama paklausiu. Pasirodo, atspėjau. Jai tikrai labai artimas hipių judėjimas. „Tikiuosi, kad tą laisvamanišką knygyne tvyrančią atmosferą mums pavyko perkelti ir į Vilniaus knygų festivalį“, – sako netipiška verslininkė.