Ar įtraukėte pasaulio pabaigą į savo dienotvarkę?

Mane tikrai šiurpina žmonių lengvabūdiškumas - jie kuo ramiausiai planuojasi savo ateitį, pamiršdami, kad jau rytoj jos gali nelikti.

„Gali išprotėti, - sako mano studentė dukra, - egzaminai ant egzaminų. Šią savaitę turiu net tris - 19, 21 ir 22 dieną, neįsivaizduoju, kaip reikės visiems pasiruošti?!" „Tai tu ruoškis tik pirmajam, - atsakau, - kitų dviejų gali neprireikti." „Kodėl?" - jos akys sužimba netikėta viltimi. „Taigi 21 dieną bus pasaulio pabaiga, ką, pamiršai?" - primenu neišmanėlei. „Aaaa, - nusimena ji, - maniau kas nors rimtesnio..."

Rimtesnio?! Kas gali būti rimtesnio už pasaulio pabaigą? Ne ji viena tokia. Štai kolegos organizuoja kalėdinį vakarėlį - niekaip negali apsispręsti, 20 ar 27 dieną. „Koks skirtumas?" - sako vienas. Didelis skirtumas, nes antrojo varianto gali tiesiog nebūti. „Ai, tu apie tai..." - numoja jie ranka.

Yra žmonių, kurie kažką lyg ir prisimena, bet labai miglotai. Viena mano pašnekovė ilgai vartė savo darbo knygelę, ieškodama, kur įterpti mūsų susitikimą. Galiausiai apsistojo ties 21 diena. „Kažką svarbaus tai dienai buvau numačiusi, bet neprisimenu ką..." - vis krapštė šratinuku pakaušį. „Pasaulio pabaiga", - santūriai priminiau. „A, tiesa, tiesa... Nežinai, kelintą valandą? Ketinau iš ryto dar suspėti pas manikiūrininkę", - nutęsė ji amžinai užsiėmusios personos balsu. „Klausyk, moterie! - norėjau jai pasakyti. - Kai ištikus pasaulio pabaigai tu virsi degančiu fakelu iš išnyksi beorėj erdvėj, arba kai kruvinais keliais šliauši artimiausios žeminės link, mažiausia, kas tau rūpės, bus tavo manikiūras". Bet nepasakiau. Atsibodo būti „pranašu ant bačkos".

Kartais pagalvoju, kokia bus daugelio žmonių paskutinė mintis, kai ta pabaiga vis dėlto ateis. „Po velnių, ir kodėl niekas nejuda!" - keiksis milijonai vairuotojų stovinčių mašinų kamščiuose. Ir tuo metu taip viskas sujudės, kad maža nepasirodys. „Oi, pamiršau į valyklą atiduoti kilimą!" - pagalvos namų šeimininkė pamačiusi artėjantį dulkių debesį. „Šiemet grybai tokie brangūs... Kaip reikės paruošti Kūčių vakarienę?" - šmėkštels mintis kitai, išvydus atominį grybą. „Įdomu, ar buhalterė spėjo pervesti atlyginimą?" - susirūpins kokia nors darboholikė, žiūrėdama, kaip bankas, kuriame yra jos sąskaita, tiesog akyse virsta griuvėsių krūva. 

Nors ką čia slėpti - štai ir aš pati, pripirkau Kalėdoms dovanų, vaikšto vyras suplyšusiomis pirštinėmis, rankas šąla, bet aš gi ne - turiu būtinai naujas pirštines padėti po eglute Kūčių vakarą. Taip ir numirs vargšelis šaltomis rankomis.

Nesakau, kad turim rausti žemines, pirkti džiūvėsius ir rūpintis geriamojo vandens atsargomis - suvalgę džiūvėsius, vis tiek anksčiau ar vėliau pradėsime valgyti vieni kitus. Bet kaip galima apie tai nė nepagalvoti? O kas vis dėlto, jei tai nutiks? Kodėl niekam nesinori stabtelėti, nustoti lėkti, apžvelgti pasaulį taip, tarsi matytum jį paskutinį kartą, pažiūrėti į kasdienybę iš anapus, suvokti šitų smulkių rūpestėlių ir darbelių menkumą, galų gale, pasinaudoti proga pabūti kartu. Bet žmonės skuodžia akių nuo žemės neatplėšdami, įsigilinę tik į save, nematydami nieko aplinkui... Neseniai Gary Chapmano knygoje „Septyni meilės dėsniai" perskaičiau įdomią ir tikrą istoriją apie vieną eksperimentą. Kartą tarptautinio garso smuikininkas Josuha Bello, pasiėmęs 1713 metais pagamintą Stradivarijaus smuiką atsistojo Vašingtone metro stotelėje, padėjo šalia dėklą ir ėmė groti. Per 45 minutes pro šalį praėjo 1070 žmonių, bet jo paklausyti stabtelėjo tik 7. Dar 27 įmetė pinigų. Per tą laiką smuikininkas uždirbo 32 dolerius, nors koncertuodams per minutę jis uždirbdavo iki 1000. Kas nutiko? Žmonės buvo tokie kurti, kad nesugebėjo nemokamai pasiimti to, už ką šiaip mokėdavo po kelis šimtus dolerių.  „Keistas jausmas, kai žmonės iš tiesų tave ignoruoja", - pakomentavo tąsyk smuikininkas.

O kaip tuomet turėtų jaustis pasaulio pabaiga?! Galima suprasti, kad žmonės nebuvo pasiruošę išgirsti metro stotelėje pasaulinio garso koncerto, tačiau pasaulio pabaigai buvome ruošiami jau seniai. Ir štai, kai jinai pagaliau priartėjo, mes, kaip stručiai sukišę galvas į smėlį, apsimetam, kad niekas nevyksta.

Joks save gerbiantis sutvėrimas nenori eiti ten, kur yra nelaukiamas. Ir jeigu pasaulio pabaiga įsižeidusi pasuks atgal, tik mes patys būsime dėl to kalti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis