Maskvoje esantis Valstybinis Rusijos istorijos muziejus – tikras lobynas. Tuo kūrybingai pasinaudojo dvi jo darbuotojos – istorinio kostiumo ekspertės Luisa V. Jefimova ir Tatjana S. Alešina. Didžiulė muziejuje saugoma XV–XX a. kostiumų kolekcija joms tapo pretekstu išleisti knygą – informatyviai ir iliustratyviai atskleisti daug įdomių to laikotarpio Rusijos kultūros faktų. Pavyzdžiui, kaip XVIII a. pradžioje Petro Didžiojo vykdyta šalies modernizavimo politika suskaldė visuomenę į dvi skirtingai atrodančias grupes ir kaip šios keitėsi viena kitos veikiamos. Caro įsakymu aukštesnių socialinių klasių atstovai privalėjo rengtis vakarietiškai. Rusijos siuvėjos greitai prisitaikė prie paryžietiško stiliaus kanonų, be to, savo salonus didžiuosiuose miestuose netruko atidaryti prancūzų meistrai.
Valstiečiai, dvasininkija, paprasti miestiečiai ir prekeiviai tada vis dar vilkėjo tradicinius tautinius kostiumus. Po truputį į darbininkų aprangą pradėjo smelktis ir Vakarų naujovės, pavyzdžiui, tradiciniai moteriški ant sarafano vilkimi švarkai imti siūti su siuvinėtomis žemyn nuleistomis apykaklėmis. O štai tautinės aprangos elementus – ryškūs raštai, nėriniai – imta kelti į pagal vakarietiškus modelius siūtus miestelėnų drabužius. Vėliau, Petrui Didžiajam jau baigus valdyti, tautinė apranga tarp aukštuomenės tapo labai populiari. Tradiciniu kostiumu mėgo puoštis carienė Jekaterina Didžioji, taip privalėjo rengtis ir jos freilinos. Žinoma, šie drabužiai buvo stilizuoti: siūti iš aksomo, siuvinėti auksu. Prie jų derintas tradicinis perlais siuvinėtas galvos apdangalas kokošnikas su permatomu šydu.
Moterų įgeidžiai
Įdomu pastebėti, kad mada tada buvo tokia pat įnoringa kaip dabar, nors daugybė mados žurnalų, internetas, televizija pokyčių neskatino. Formos, ilgiai, raštai ir puošmenos keitėsi, tarsi burtininko lazdele pamojus. Tarkim, XIX amžius. Jo pradžioje madingas ampyro siluetas – liaunas ir paprastas, dabar atrodantis toks modernus – ilgainiui ėmė pūstis per pečius ir klubus. Pečių linija nusileido, o dėl pūstų rankovių tapo labai plati. Liemens linija grįžo į natūralią vietą ir vėl buvo suspausta korseto.
Damas nusvarino keli sluoksniai krakmolytų pasijonių ir sunkūs audiniai, mat į madą grįžo XVIII a. populiarus sunkus brokatas. Ampyro laikotarpiu madingos buvo natūralių atspalvių muslino suknelės, vėliau išpopuliarėjo ryškios spalvos – geltona ir raudona – bei languoti audiniai.
Šukuosenos ilgainiui darėsi vis sudėtingesnės, o skrybėlės – vis didesnės. Dabar atrodo keista, bet XIX a. moterys savo noru pasirinko grįžti prie daugybės suvaržymų: korsetų, sijonų, krinolinų, sunkių skrybėlių. Beje, apie krinolinus. Šie komiški elementai, gaminti iš pintų arklių karčių, banginių ūsų arba metalinių strypų, padėjo išsaugoti pūstą suknios formą, bet buvo labai nepatogūs – netinkamai prisėdus, galėjo pakilti į orą jį dėvėjusiai damai prieš akis. Visa laimė, krinolinus amžiaus pabaigoje išstūmė kiek paprastesnis išradimas – turniūras. Šis gamintas iš tankiai raukto stangraus audinio, pagalvėlių ir vielos, o jo paskirtis buvo sukurti užpakalinėje suknios dalyje išraiškingą iškilimą ir išlaikyti gausias audinio drapiruotes. Ilgainiui moteriškų drabužių siluetas tapo panašus į raidę S – mat siekta sudaryti didingos krūtinės, liekno liemens ir didžiulės sėdynės (nuo šios driekdavosi ilgas šleifas) įspūdį. Įdomus sutapimas: toks siluetas labai primena įspūdingas hotentotų Veneros – pietų afrikietės Saartjie Baartman (ši moteris XIX a. pradžioje buvo atgabenta į Angliją, paskui parduota prancūzui ir rodyta visuomenei kaip egzotiška atrakcija) – formas.
XIX a. vakarinės suknios stulbina skulptūriška konstrukcija, drapiruotėmis, perlų spindesiu ir pasakiškais nėriniais. Maskvoje esančio Valstybinio Rusijos istorijos muziejaus pažiba – Paryžiuje siūta priešpaskutinės Rusijos carienės Marijos Fiodorovnos suknia iš balto satino.
Ji pasižymi asimetriškomis draperijomis, ilgu šleifu ir tada madinga vadinamąja kregždės uodega, yra sėte nusėta perlų, liemuo suspaustas banginio ūsų korseto, o turniūras nuleistas žemai, kaip kad nešiota Europoje – mat iš Danijos į Rusiją atitekėjusi carienė turėjo rafinuotą skonį ir buvo labai liekna.
Nepaprastas puošnumas buvo būdingas ne tik vakaro apdarams. Antroje XIX a. pusėje Rusijoje suklestėjo pramonė ir iškilo nauja socialinė klasė – buržuazija. Išrastos nėrinius gaminančios ir siuvinėjančios mašinos, taigi anksčiau tik aukštuomenei gaminti produktai tapo prieinami didesniam vartotojų ratui. Didžiuosiuose miestuose daugėjo audiniais, galvos apdangalais, aksesuarais prekiaujančių parduotuvių. To rezultatas – moterys tiesiog rungtyniavo, kuri nustelbs viena kitą ryškesniu, puošnesniu audiniu, sudėtingesniu sijono modeliu ar pločiu. Kai kurių jis siekdavo net šešis metrus! Tada, kaip ir dabar, toks ant beskonybės ribos balansuojantis puošimasis buvo ypač būdingas naujiesiems turtuoliams.
Aksesuarų menas
Raukinių ir krinolinų amžiuje damų šukuosenos taip pat nepasižymėjo kuklumu. Amžiaus pradžioje buvo be galo madingas vadinamasis Apolono mazgas – aukštas kuodas iš dviejų dalių. Vėliau išpopuliarėjo trumpos garbanos prie smilkinių ir šinjonai. Net atsirado speciali profesija gėlių kompozicijoms ant skrybėlių kurti – floristės. Skrybėlių mada taip įsibėgėjo, jog teatruose damų pradėta prašyti jas nusiimti, kad sėdintieji už nugarų galėtų nors ką matyti. Tai, žinoma, kėlė nemažai keblumų, nes skrybėlės ir šukuosenos dažniausiai būdavo neatskiriamas, idealiai apgalvotas vienis.
Nežinia kaip, bet sudėtingas šukuosenas moterys sugebėdavo sutalpinti po madingais gobtuvais, vadinamaisiais kalešais (pranc. calèche), šių konstrukcija priminė atlenkiamus karietų stogus. Audiniu aptemptos kelios eilės banginių ūsų arba nendrių stiebų iš vidaus puoštos medžiaginėmis gėlėmis, raukiniais, kaspinais. Vėliau išpopuliarėjo aukštos skrybėlės – vadinamosios tokos (pranc. toque). Ant jų tvirtinta tiek dekoracijų, kad rezultatas panašėdavo į mini rojaus sodą.
Save gerbianti dama visada turėdavo su savimi meistriškai drožinėtą, nėriniais arba plunksnomis puoštą kaulinę arba perlamutrinę vėduoklę. Ne ką mažiau svarbūs buvo puošnūs siuvinėti skėčiai ir nosinaitės. Dar ir todėl, kad jomis moterys perduodavo neįkainojamą informaciją. Kadangi griežti to laiko papročiai neleido jaunoms damoms flirtuoti su gerbėjais, jos sukūrė sudėtingą gestų kalbą. Pavyzdžiui, braukdamos nosine per skruostą prisipažindavo, kad myli, o numesdamos – kad nori būti tik draugėmis, bet ne mylimosiomis. Jei dama greitai mojuodavo vėduokle, tai reiškė „aš susižadėjusi“, o jei sukdavo dešinėje rankoje, – „aš myliu kitą“. O pritraukdama skėčio rankeną prie lūpų prašėsi bučinio!
Knygos autorės tvirtina, kad Hanso Christiano Anderseno Undinėlė neatsitiktinai buvo pasmerkta kiekviename žingsnyje kęsti nepakeliamą skausmą. Šią idėją rašytojui pasufleravo XIX a. damos kasdienybė: tada abiejų kojų batai buvo formuojami ant vieno kurpalio. Kol kieta oda prasinešiodavo, žingsniuoti elegantišku žingsneliu turėjo būti tikras išbandymas. Vakarais dailiosios lyties atstovės dažniausiai avėdavo dailius batelius iš satino ar brokato. Dėl poreikio pridengti kojas, kai šias apnuogindavo nepaklusnūs, eisenos ir vėjo išsiūbuoti krinolinai, madingi tapo aulinukai. Nuo trečiojo dešimtmečio iki pat amžiaus pabaigos avalynės etalonas buvo bateliai kvadratinėmis nosimis ir riestu kulniuku.
Pokyčių laikas
Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais Rusijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, įsiviešpatavo art nouveau stilius. Garsusis prancūzų dizaineris Paulis Poiret Paryžiuje sukneles ne siuvo, o drapiravo – taip atsirado visiškai naujas siluetas, panašus į antikinį. Netrukus madingiausios maskvietės jau puošėsi tunikomis iš lengvų audinių – tiulio, šifono, gazo. Tokio silueto apdarai dailiosios lyties atstovėms teikė paslapties. Tokias šlovino simbolistai poetai Aleksandras Blokas ir Valerijus Briusovas, tapytojai Valentinas Serovas ir Michailas Vrubelis. Šią romantišką tendenciją nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, o jo įkandin prasidėjusi revoliucija negrįžtamai pakeitė mados supratimą. Revoliucionieriai su pasibjaurėjimu nubraukė visa, kas siejosi su senuoju carų režimu ir buržuazijos gyvenimo būdu. Nėriniai, raukiniai ir siuviniai užleido vietą kukliai komunistinei uniformai.
