Dietologai, gydytojai, alergologai, sveikuoliai, ekologai mus vis bara: tai vartojam per daug mėsos, tai per mažai daržovių, tai valgom per daug ir nutunkam, tai valgom per mažai ir susergam anoreksija. Blogai, kas esam stori, bet dar blogiau, jei laikomės dietų. Vos tik prieš šventes pradedam seilę varvinti skaitydami įmantrius receptus, tuoj pat esam priversti ją nuryti, nes greta jų pasipila perspėjimai nepersivalgyti. Gal tuoj ant maisto pradėsime klijuoti tokius pat perspėjamuosius užrašus kaip ant cigarečių paklių: „SAM įspėja: valgymas kenkia sveikatai ir gadina figūrą"?
Mokslininkai nuolat ieško ir randa daugybę priežasčių, kodėl mes persivalgome. Madingiausias naujas atradimas - „emocinis persivalgymas". Neva valgydami bandome užmušti savo nerimą, stresą, nepasitenkinimą gyvenimu ir kitas neigiamas emocijas. JAV mokslininkai netgi nustatė ryšį tarp polinkio persivalgyti ir dopamino trūkumo. Vadovaudamiesi tuo jie prilygino valgymą narkomanijai ir kitiems žalingiems įpročiams, kurie virsta priklausomybėmis būtent dėl sutrikusios dopamino cirkuliacijos.
Iš dalies jie teisūs - valgyti yra malonu. Todėl kartais mes išties bandome maistu užmušti blogas emocijas. Teisūs ir sakydami, kad bet koks nesaikingumas yra kenksmingas sveikatai, kad nutukimas yra viena didžiausių sveikatos problemų. Tačiau šįsyk kalbame ne apie tuos sudėtingus atvejus, o apie tai, kas nesvetima kiekvienam iš mūsų - vienkartinius persivalgymus. Sutikite, valgyti malonu ir tuomet, kai jokios blogos emocijos nekankina. Būtent taip ir nutinka per šventes. Per šventes persivalgome tiesiog todėl, kad mums skanu. O stalus taip gausiai nukrauname todėl, kad norime šiuo malonumu pasidalinti su kitais. Bet ar tikrai mokame juo mėgautis?
Kone visi mitybos specialistai kaip užsispyrę tvirtina - gurmanai, mokantys mėgautis maistu, persivalgo retai. Dažniau perkimštais skrandžiais skundžiasi tie, kurie kemša į juos viską iš eilės tarsi į šiukšlių dėžę. Išmokite iš tiesų mėgautis maistu: uostykite, ragaukite, ilgai kramtykite, nedėkite į burną naujo kąsnio, kol nenurijote ankstesnio, bandykite įspėti, kaip ir iš ko tai pagaminta, ir pamatysite - ne tik mažiau suvalgysite, bet ir malonumą patirsite didesnį. Be to, lėtai kramtydami, greičiau pajuntame sotumo jausmą - nustatyta, kad jis ateina tik maždaug po 20 minučių. Dar vienas ilgo kramtymo pliusas - gerai sukramtytą maistą skrandžiui lengviau virškinti.
Malonumas vienija. Ir tai yra nuostabu. Dar nuostabiau būtų, jei valgymas būtų ne vienintelis švenčių malonumas. Pastebėjot - kuo smagesnė kompanija prie stalo susirenka, tuo mažiau persivalgome. Iš dalies taip nutinka todėl, kad be valgymo, randame ir kitų džiaugsmų, kuriuos mums teikia įdomios istorijos, žaidimai, flirtas, šokiai, juokas, dovanos, mieli veidai... Veikla gera dar ir tuo, kad priverčia pakilti nuo stalo ir pajudėti, o tai pagerina virškinimą. Tad kviesdami draugus į svečius pasiūlykite jiems atsinešti ne tik savo gamintą patiekalą, bet ir gerą idėją.
Jei vis dėlto atrodo, kad atsilaikyti prieš skanaus maisto armiją bus sunkoka, galima pasitelkti kai kuriuos slaptus ginklus. Viena iš dažniausių klaidų, kurias darome artėjant švetėms - vietos pilve „taupymas". Visą dieną nieko nevalgome, kad vakare galėtume sau leisti suvalgyti kiek daugiau. Ir kas gi iš to išeina? Vakare jaučiamės tokie peralkę, kad suvalgome ne tik tos, bet ir dar 2 dienų normą. Dietologai teigia, kad pusryčiavimas puikiai apsaugo nuo persivalgymo, nes mažina alkio jausmą ir užkuria virškinimo sistemą darbui. Tad geri pusryčiai ir lengvas užkandis per pietus prieš šventinę vakarienę išeis tik į naudą. Prieš valgį rekomenduojama išgerti vandens - jis užpildo skrandį ir padidina sotumo jausmą. Tačiau nereikėtų gerti daug vandens valgant, nes taip atskiedžiamos skrandžio sultys ir suprastėja virškinimo procesas. Dėl to jaučiame sunkumą net ir palyginus nedaug tesuvalgę. Rūkymas, beje, taip pat stabdo virškinimo procesą ir paaštrina rėmenį bei skrandžio skausmą, todėl pasistenkite to neplakti į krūvą.
Valgydami paisykite eiliškumo. Nors įprastai vaisiai patiekiami kaip desertas, juos iš tiesų derėtų valgyti prieš pagrindinį valgį, kitaip skrandyje sukelsite rūgimo procesą. Ta pati taisyklė tiktų ir saldumynams - valgyti juos prieš vakarienę verta dar ir todėl, kad jie sukelia sotumo jausmą ir sumažina persivalgymo riziką, tačiau turbūt sunku tikėtis, kad kas nors jus supras, išvydęs kaip raikote tortą, kol kiti laukia sriubos... Tad šiuo atveju bent jau stenkitės deserto neskanauti iškart po pagrindinio valgymo - jei įmanoma, palaukite bent 3 valandas. Idealu, jei tos valandos skiriamos pajudėjimui - šokiams, pasivaikščiojimui, žaidimams ir pan. Visi žino, kad po saldaus dažnai norisi silkės, tačiau geriau to nedaryti - kuo mažiau sluoksniuosite maistą (sūru-saldu-rūgštu-saldu), tuo geriau jausitės.
Na, o jei jau nutiko taip, kad vis tiek ėmėte ir persivalgėte, bet jau nedarykite didžiausios klaidos - negraužkite savęs dėl to. Nes viskas baigsis tuo, kad imsite kaltės jausmą malšinti nauju maistu ir vienkartinė, palyginti nekalta jūsų „nuodėmė" virs ilga nuodėmių virtine. Kaip kad nutiko girtuokliui iš A.De Sant Exupery „Mažojo princo", kuris gėrė todėl, kad jam buvo gėda, o gėda buvo todėl, kad geria... Todėl tiesiog pasidžiaukite tuo, kaip skaniai vakar pavalgėte, suvalgykite lengvus pusryčius, išgerkite virškinimą gerinančios arbatos ar fermentų ir apdovanokite save ilgu pasivaikščiojimu apsnigtais laukais.
