Neseniai dalyvavau vienoje diskusijoje apie eleganciją. Na, vadinti tai diskusija gal būtų per skambu, nes visi mušė į vienus vartus: tikino, kad elegancija baigiasi tada, kai prasideda nuogumas. „Ar nuoga moteris gali būti elegantiška? - svarstė psichoterapeutas dr. Gintaras Chomentauskas. - Tikrai ne kiekviena. Vadinasi, elegancija nėra tai, kas duota gamtos."
Užkliuvo vyrams ne tik moters kūnas, bet ir tai, kas arčiausiai jo. „Man labiausiai nepatinka, kai pro viršutinius drabužius matyti apatiniai, kad ir kokie brangūs jie būtų, - teigė vyno bei elegancijos ekspertas Gintautas Jašinskas. - Nepatrauklu, kai, žiūrėdamas į moterį, matai visus jos drabužių sluoksnius." Hm, pasak užsienio elegancijos ekspertų, šiemet kaip tik madingi peršviečiami nėriniuoti apdarai, o su šilkinėmis pižamomis net siūloma eiti į vakarėlius!
Žurnalisto, knygos „Kaklaraištis yra politika" autoriaus Giedriaus Drukteinio teigimu, „stereotipiškai manoma, kad moteris patraukliausia nuoga. Taip nėra - vyrams patinka paslaptis. Geriau parodyti per mažai, nei parodyti per daug. Moterų apranga turi kaitinti mūsų vaizduotę: kas slypi po paltu, sijonu ar palaidine. Vis mąstai, kas yra toliau, ir moteris tampa siekiamybe."
Ką gi, vyrai išlipo iš medžių, pasidėjo kuokas, pasirišo kaklaraiščius ir pradėjo mus mokyti, kaip tapti tikromis moterimis. Šiek tiek gaila to prarasto pirmapradžio gaivališkumo, kita vertus, tai mums visai į naudą. Jei jau, mielieji, nebepatinkame jums nuogos, malonėkite atverti savo pinigines. Štai tada ir supranti, koks ryšys tarp dviejų populiariausių moterų problemų: „Visi vyrai kiaulės" ir „Nėra kuo apsirengti". Retas stipriosios lyties atstovas sugeba uždirbti pakankamai, kad aprengtų moterį taip, kaip jai norėtųsi. Arba yra tikras kiaulė - uždirba, bet neduoda. Taip žeminama jaučiasi ne viena moteris, tik gal dėl skirtingų dalykų: viena piktinasi, kad turi prašinėti kelių litų pėdkelnėms, kita - kad tenka vaidinti orgazmą už kailinius. Nenuostabu, kad vis daugiau moterų net ir prabangiems drabužiams užsidirba pačios. Ir vyrų nuomonė dėl aprangos joms vis mažiau rūpi. Bet vis tiek smalsu išsiaiškinti, kas jiems patinka.
Aišku viena - nuogumas nepatinka. Vyrai nori paslapties. Gal reikėtų sulįsti po čadromis? Tik mirkt mirkt akutėmis iš po jos, ir visos problemos išspręstos - ir vyrų vaizduotė įkaitinta, ir su skoniu neprasilenkta, ir drabužiams išlaidauti nereikia, ir depiliacija gali nesirūpinti. Tereikia nusipirkti gero blakstienų tušo ir ryškesnį akių kontūrų pieštuką.
Deja, deja... Pasirodo, per daug apsirengusios moterys vyrų taip pat nedžiugina. Primityviai tokią nuomonę galime išsiaiškinti taip - kuo daugiau ji apsirengusi, tuo ilgiau trunka nurengti. Tik vyrai nė už ką nesutiks būti taip suprimityvinti. Štai ką jie postringauja. „Kuo daugiau žmogus ant savęs susivelka, susikabina aksesuarų, tuo labiau pasauliui demonstruoja nepasitikėjimą savimi - mat jam reikia papildomų priemonių, kad šios suteiktų daugiau svorio ir parodytų, koks jis įdomus, stiprus, intelektualus, turtingas, svarbus, stilingas ir pan. Pernelyg pabrėžiamas grožis praranda savo vertę. Na, taip, tu graži, bet kodėl man tai įrodinėji? Negi pati tuo netiki?" - svarsto G. Drukteinis ir galiausiai rėžia į paširdžius: „Gal ir nieko baisaus, kai gausiais raukiniais, karoliais ir apyrankėmis moteris bando atitraukti vyro dėmesį nuo kai kurių savo trūkumų - mažos krūtinės ar storų blauzdų, bet problema dažnai būna rimtesnė - tuščia makaulė. Moterys gražina fasadą siekdamos paslėpti tuščią vidų. Pernelyg išpuoselėta išvaizda praneša apie tuštumą dar ir todėl, kad tam skiriama labai daug laiko, jėgų ir išteklių. Ne išvaizda stebinkit mus, o veiklumu, linksmumu, žvalumu, intelektu, sąmoju, gyvu domėjimusi. Moteris, sutinkanti su vyro reikalavimu atrodyti graži kaip lėlė, bet nediskutuoti aukštomis materijomis, pati paverčia save aksesuaru."
Tikrai įdomu, ir kodėl mes taip elgiamės? Gal jie įsivaizduoja, kad tirpstame iš malonumo pešiodamos savo kūno plaukelius, kad jaučiamės devintame danguje, kai, bandydamos įsisprausti į jų primestus grožio kanonus, vietoj saldaus pyragaičio graužiam morką?! Daugybė moterų laisvą valandėlę mieliau praleistų žiūrėdamos spektaklį ar skaitydamos knygą, o ne stumdydamosi parduotuvėse per išpardavimą. Bet mes puikiai žinome - kuo gražesnis aksesuaras, tuo didesnė tikimybė, kad jį norės įsigyti tai sau leisti galintis turtingas savininkas, o tai užtikrins ilgą, sotų ir patogų gyvenimą. Ir nereikia pasakoti, esą protingiems, dvasingiems, normaliems vyrams rūpi visai kiti dalykai ir kad jie nesirenka moters pagal drabužį. Kiekvienam rūpi, kaip atrodo jo moteris, tik reikalavimai aksesuarui skiriasi. Vieniems arčiau širdies mini sijonai, gilios iškirptės, peroksidiniai plaukai ir smailakulniai batai, kiti trokšta elegancijos, bet esmės tai nekeičia. „Atrodo, kad elegantiška moteris - tai labiau meno kūrinys nei asmenybė, - sako dr. G. Chomentauskas. - Iš kitų šis kūrinys išsiskiria tuo, kad yra labai brangus tiesiogine to žodžio prasme. Elegantiška moteris - tam tikra siekiamybė, svajonė, įkūnijanti vyro troškimą turėti šalia savęs kažką tikra, vertinga, paslaptinga ir sunkiai apibūdinama."
Štai ir paaiškėjo esmė. Drabužiai nerodo tikrosios moters vertės, bet vilkėdamos netinkamais ar apskritai be jų esame lyg ir mažiau vertingos. Štai ir atėjo laikas pakalbėti apie madą. „Mada yra visuotinė psichozė. Noras žūtbūt ja sekti rodo ne žmogaus išskirtinumą, o tai, kad jis yra tik minios dalis. Manyčiau, kiečiau yra nesekti mada. Ją ignoruoti, ieškoti stiliaus. Mada praeina, bet stilius lieka", - įrodinėja G. Drukteinis. Ir ežiukui aišku, kad mada sukurta ne žmogaus stiliui ar individualumui pabrėžti. Ji skirta mūsų socialiniam statusui parodyti: ar gali sau leisti kiekvieną sezoną atnaujinti drabužinę, ar ne. Būk kokia tik nori stilinga su praėjusio sezono rankine, užpraėjusio sezono batais ir 10 metų senumo paltu, bet jei nė vienas tavo drabužis ar aksesuaras nėra naujas, vadinasi, tavo gerieji laikai baigėsi. Štai kodėl protingos moterys sumaniai derina niekada nesenstančią klasiką su ryškiausiomis sezono naujienomis. Jos nori pranešti: „Aš galiu sau leisti įsigyti kai ką nauja, tačiau turiu pernelyg gerą skonį, kad susiliečiau su minia."
Tai yra geriausias atsakymas į amžiną vyrų klausimą: „Kam tau reikia naujų drabužių, jei ir nuo senų spinta lūžta?" Tiesiog jie - seni. Gali būti, kad šį klausimą vyrai užduoda ne tik iš taupumo, bet ir kankinami tam tikro vidinio nerimo: jei žmona meta lauk vis dar neblogai atrodančius ir patogius batus tik todėl, kad jie nėra nauji, ar vieną dieną taip nepasielgs ir su manimi?
Na, visko gali būti. Statistika rodo, kad 70 proc. skyrybų iniciatorės yra moterys. Todėl vyrų atsainumas ir pasitikėjimas savimi kiek stebina. Ar ilgai jie galės sau leisti kelti tokius didelius reikalavimus mums taip mažai reikalaudami iš savęs?
Neseniai mačiau dažną, na, gal kiek karikatūrinį vaizdelį, atspindintį mūsų požiūrį į aprangą. Porelė akivaizdžiai ėjo į svečius. Moteris pasipuošusi aukštakulniais bateliais, prigludusiu trumpu sijonu ir blizgia palaidine, kruopščiai pasidažiusi, suraičiusi įmantrią šukuoseną, rankose - gėlės. Vyras - su sportiniu kostiumu (išeiginiu) ir sportiniais bateliais. Rankose - plastikinis maišelis su barškančiais degtinės buteliais.
G. Drukteinis išsyk puola ginti savo lyties brolių. „Lietuvos vyrams gerai atrodyti visada reiškė represijas, - tikina jis. - Jei esi dailiau nuaugęs, tave paims rekrutu į caro armiją. Pasirišai kaklaraištį - bolševikai stato prie sienos. Atsiauginai ilgesnius plaukus - milicininkai jėga juos nuskuta. Įsisegei auskarą - esi gėjus ir gauni nuo skustagalvių į galvą. Taigi, žiūrint istoriškai, lietuviams vyrams visada buvo geriau neišsišokti. Taip ir susiformavo vingių jonų mentalitetas. Galiu visą dieną vaikščioti nevalytais batais ir iš nosies styrančiais plaukais, ir niekas man nė pusės žodžio nepasakys. O jei plaukuotomis kojomis į gatvę išeitų moteris, iškart susilauktų nemalonių replikų. Šiaip jau elegancija - tik pasirinkimo reikalas. Mes visada turime pasirinkimą - nusispjauti ar nenusispjauti, pakelti popierių ar jį numesti, bendrauti maloniai ar chamiškai. Jei renkiesi į viršų, orientuojiesi į aukštesnę klasę. Mes kažkodėl darom tą pasirinkimą žemyn."
Moterys - aukštyn, vyrai - žemyn. Jau dabar statistika rodo, kad vyrai žvilgsnį ilgiau sulaiko ne ties moterų akimis, o ties lūpomis: į akis jie žiūri vos 0,8 sekundės, o į lūpas - 7 sekundes. Jei ir toliau taip tolsim skirtingomis kryptimis, netrukus vyrų akys atsidurs ties mūsų krūtine, tada - ties pilvu, šlaunimis, keliais, o galiausiai matys tik kulnus.
