Kokios naudos galime išpešti iš neigiamų savo emocijų

Pyktis, nuoskauda, pavydas - supratę, ką apie mus sako šios ir kitos neigiamos emocijos, galime jas paversti naudingomis pamokomis.

Ar mes galime kontroliuoti savo emocijas? Sunkiai. Gal tuomet reikėtų išmokti jas, ypač neigiamas, ignoruoti? „Jei jūsų prietaisų skydelyje užsidega raudona lemputė, būtų kvaila ir juokinga tai ignoruoti, nes taip elgdamiesi toli nenuvažiuosite", - sako Rimvydas Židžiūnas, emocinio ir dvasinio intelektų lavinimo specialistas, mokymų projektų „Social Games" vadovas.

Raudona lemputė - tai įspėjimas, kad kažkas yra blogai. Tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos mums nuolat sako, į kurią pusę turime judėti.  Teigiamos emocijos yra mūsų kuras, jos rodo, kad einame teisinga kryptimi. Neigiamos baksnoja pirštu į problemą.

Užuot bandžius neigiamas emocijas irgnoruoti ar jas užgniaužti, turėtume išmokti jas pažinti ir būti už jas dėkingi kaip už naudingą gyvenimo pamoką. Kiekviena neigiama emocija nori mus ką nors pasakyti apie mus pačius. Dauguma žmonių patirdami neigiamas emocijas atsakymų ieško išorėje - aš pykstu, nes mano vyras yra nedėmesingas; aš įsižeidžiau, nes mano bosas yra nemandagus storžievis; aš jaučiuosi elgeta, nes korumpuoti vagys viską susigrobė, ir pan. Iš tiesų atsakymai, kodėl mums kyla vienokios ar kitokios neigiamos emocijos, dažniausiai slypi mumyse. Mes patys esame tų emocijų šaltinis ir mes esame pajėgūs jas transformuoti. Tačiau tam reikia tapti sąmoningu žmogumi ir 1) atpažinti savyje neigiamą emociją, 2) suprasti tikrąsias jos priežastis ir pasekmes, 3) atsikratyti iliuzijų ir 4) pradėti vartoti „vaistus". Apžvelkime dažniausiai žmones ištinkančias neigiamas emocijas ir jų gyvenimo pamokas.

1-oji pamoka. Egoizmas

Dominuojanti emocija. Nuolatinis nepasitenkinimas, nes jums nuolat visko trūksta - meilės, dėmesio, pinigų, įvertinimo ir pan.

Egoizmas gali teikti tiek neigiamus, tiek teigiamus išgyvenimus. Egoizmas patenkina mūsų troškimus - kuo daugiau visko turime sau, tuo laimingesni jaučiamės. Mes nenorim atsikratyti egoizmo, nes iki tam tikro lygio jis mums yra visai malonus. Bet kuo daugiau egoizmo, kuo labiau viską griebiame sau, tuo greičiau tas pliusas virsta minusu. Suprastėja santykiai su aplinkiniais, atsiranda susvetimėjimas. Vartojamas žmogus arba pabėga, arba bando atsigriebti vartodamas tave. Egoistai neturi tikrų draugų, nes aplink juos yra tik naudingi arba iš jų naudos norintys žmonės. „Kokie visi savanaudžiai!" - piktinasi egoistas, kai nelaimės valandą lieka vienas. Bet jei jums taip nutiko, tai nereiškia, kad aplinkiniai yra blogi, atsakymas glūdi jumyse.

Kita bėda yra ta, kad egoistui niekada nebūna gana, jam visada mažai, jo smegenys visada sudirgusios, jis niekaip negali pasitenkinti - jei nusipirko naują mašiną, laimingas jis bus tik tol, kol rinkoje neatsiras kita, dar geresnė mašina.

Iliuzija: „Kad būčiau laimingas, svarbiausia kad būtų patenkinti mano poreikiai." Tiesa yra tokia - negali būti gerai, jei blogai šalia esantiems žmonėms. Taigi turi būti patenkinti ne tik tavo, bet ir kitų žmonių poreikiai.

Vaistai. Egoistui svarbiausias vaistas yra... dėkingumas. Jei jau sugebėjote atpažinti ir pripažinti savyje šią ydą, pradėkite nuo padėkų. Apsidairykite aplinkui ir pagalvokite, už kiek daug jūs galite padėkoti aplinkiniams žmonėms, likimui ar Dievui - už sveikatą, už mėgstamą darbą, už paruoštus pusryčius ar parodytą dėmesį. Dėkingumas ištrina egocentriškumo sieną, kurią, didesnę ar mažesnę, turime kiekvienas mūsų, ir perkelia mūsų dėmesį nuo savęs į kitą žmogų.

Kitas vaistas - duokite kitiems tai, ko patys trokštate. Norite meilės? Mylėkite. Norite turėti daugiau pinigų? Nebijokite pasidalinti pertekliumi su tais, kuriems to trūksta. Norite dėmesio? Rodykite jį kitiems. Nereikia dalintis tuo, ko neturi. Jei neturite pinigų, neduokite jų - dalinkitės idėjomis, meile, gera nuotaikos.

2-oji pamoka. Išdidumas

Dominuojanti emocija. Nuolat dėl visko įsižeidžiate, jaučiatės neįvertinti.

Išdidumas leidžia jaustis svarbiam. Štai koks aš reikalingas, nepakeičiamas, visi manęs klauso, vertina, manimi žavisi. Bet vos tik išdidusis patenka į situaciją, kurioje jo svarbumu suabejojama, jis įsižeidžia, prasideda neigiamos emocijos. Pykstame, kad kiti mūsų nesupranta, nevertina. Išdidieji paprastai nėra pajėgūs išklausyti ir priimti kritikos. Deja, tai uždaras ratas - kuo labiau mes pučiamės, kuo svarbesni norime atrodyti, tuo daugiau žmonių pradeda tuo abejoti. Galiausiai atsiveriame nuo jų arogantiško reikšmingumo siena ir jaučiamės esą kankiniai.

Iliuzija: „Aš esu svarbesnis už kitus". Niekas nėra svarbesnis už kitus. Visiems saulė šviečia vienodai, visi nusipelno dėmesio ir meilės. Vieni žmonės geriau išmano vienus dalykus, kiti - kitus, tačiau nepakeičiamų apskritai nėra. Ir jūs taip pat toks nesate. Didžiausia išdidaus žmogaus problema, kad jis tampa labai priklausomas nuo kitų žmonių, jų nuomonės, vertinimų.

Vaistai - mokymasis. Jei atpažinote savyje šią ydą, pradėkite mokytis. Ko nors, ko visai neišmanote, kas leistų jums pasijusti tokiu pat kaip ir kiti ar netgi kvailesniu už juos. Vos tik suprasite, kad nesate svarbesnis už kitus, kad darote klaidas ir nesate tobulas - pradėsite taip nebesijaudinti dėl kitų žmonių nuomonės, atsipalaiduosite, jūsų bendravimas taps šiltesnis, žmonės norės su jumis bendrauti, nes jums nuoširdžiai rūpės kuo gyvena jie, o ne tai, kaip iš geriausios pusės parodyti save.

3-oji pamoka. Pavydas

Dominuojanti emocija. Nervinatės, kad kitiems sekasi geriau nei jums.

Kitų žmonių rodomas pavydas tokiam žmogui leidžia jaustis gerai, sukuria teigiamą emociją. Tarkim, atėjote į vakarėlį ir matote, kad esate gražiausia iš visų. Jus užplūsta džiaugsmas ir palaima. Jei nutinka atvirkščiai - matote, kad atrodote prasčiausiai, iškart susinervinate. Šios emocijos kamuojami žmonės nuolat save lygina su kitais - savo išvaizdą, santykius šeimoje, turtą, socialinę padėtį, išsilavinimą. Jie nuolat supasi tarsi sūpuoklėse - arba patys pavydi, arba tikisi sukelti kitų pavydą. Didžiausia problema yra ta, kad neįmanoma pranokti visus žmones visose srityse - džiaugiatės savo pajamomis, bet atėję į kokį nors stilingai, nors ir nebrangiai įrengtą butą, susinervinate, nes pavydite jo savininkams gero skonio, estetikos pojūčio.

Iliuzija. „Turiu būti geresnis už kitus". Skirtingai nei išdidieji, kurie savaime jaučiasi svarbiausi, pavyduoliai nuolat to siekia. Tai sukelia nuolatinį stresą, įtampą, gimdo kompleksus, neurozes. Nors ir koks būtum protingas, gražus ir sėkmingas, visada atsiras protingesnis, gražesnis ir sėkmingesnis už tave. O blogiausia yra tai, kad nuolat lygindamas save su kitais ir siekdamas jiems prilygti, prarandi galimybę pažinti save, suprasti, ko iš tiesų nori tu. Stengiesi būti geriausias muzikantas, bet tau nesiseka, niekada negauni solo partijų, pavydi kitiems, bet gal būtum puikus dizaineris ar stalius?

Vaistai - atrasti ir pamilti savo unikalumą. Kiekvienas žmogus yra vienintelis, unikalus ir nepakartojamas kaip, tarkime, pirštų antspaudai. Neįmanoma pasakyti, kad vieni pirštų antspaudai yra kuo nors geresni už kitus. Jie tiesiog yra kitokie. Kai išmoksite vertinti ir mylėti save tokį, koks esate, liausitės lyginti save su kitais. Kitas žmogus jums taps įdomiu pažinimo šaltiniu, bet ne objektu, kuriam žūtbūt turite prilygti ar pranokti. Tai padės sukurti nuoširdžius santykius - gerbdami savo ir kitų žmonių unikalumą, tapsite gerbiami ir patys, nepriklausomai nuo to, kokia mašina važinėjate ar kokį universitetą baigėte.

O kaipgi tuomet su autoritetais, mokytojais, kuriems bandome prilygti ir taip augame? „Autoritetai, anot R.Židžiūno, yra puikus stimulas pradėti judėti, tai greičiausias būdas sukelti motyvaciją, ypač jaunai, dar nesusiformavusiai asmenybei. Tačiau tokia motyvacija nėra ilgalaikė, tai tarsi pirma pavara automobiliui - pajudėti tinka, bet toli su ja nenuvažiuosi. Suaugęs, brandus žmogus turi įvertinti savo galimybes ir suvokti, kad jis niekada nebus einšteinas ir sabonis - jis turi atrasti savo kelią. 

„Į šį gyvenimą mes ateiname tam, kad būtume savimi. Mūsų tikslas - geriausiai išreikšti ir išvystyti tai, kas mums duota, o ne bandyti tapti kažkuo kitu. Ir tuomet mūsų bendravime pradės dominuoti ne konkurencija, o kooperacija", - įsitikęs emocinio ir dvasinio intelekto mokytojas Rimvydas Židžiūnas. 

Parengta pagal Rimvydo Židžiūno požiūrio plėtimo seminarą „Gyvenimo pamokos. Kaip valdyti griaunančias emocijas?"

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis