Kartą vienas prancūzas labai supyko ant savo šalies. Taip supyko, kad tik pamojo ranka ir atsidūrė Lietuvoje. Čia sugebėjo rasti gerą darbą, sutikti savo svajonių moterį, sukurti šeimą, o galiausiai pradėjo ir savo skanių kepinių verslą. Dabar dviejų kepyklėlių savininkas Thierry Lauvray (31 m.) jaučiasi laimingas.
Šnekučiuojamės Thierry kepyklėlėje-kavinukėje Užupyje - čia jauku, šeimyniška, sklando gardūs aromatai... Tarp stalelių nardo nenustygstantis vietoje dvimetis Rafaelis ir lyg paukštukas vis čiauška prancūziškai: „Papa, papa.“ „Į mane kreipiasi lietuviškai... Jis su mumis bendrauja dviejų kalbų miksu“, – sako kepyklėlės savininko žmona Ineta. Klausiu, ar sūnelis mėgsta šviežius kepinius. „Deja, taip, – atlaidžiai šypteli mama. – Jo favoritės – bandelės su šokoladu.“ Thierry sako, kad jis labai paiso gaminių kokybės. Tai – vienas sėkmingo verslo komponentų: „Tik tikras kokybiškas sviestas, jokių dirbtinių pakaitalų. Jokių skonio stipriklių, saldiklių, miltelių. Tik tikri, natūralūs produktai. Ekologiški – nors aš ir nemėgstu šio žodžio. Mieliau sakau: „normalus“, „sveikas“ maistas.“ Pasak Inetos, pagrindinis kepyklėlės asortimentas yra tie kepiniai, kurių lietuviai jau galbūt ragavo prekybos centruose. „Kadangi Thierry juose yra dirbęs, puikiai žino, kas paklausu. Mes išlošiame, nes siūlome geresnės kokybės gaminius. Be to, labiau linkstame į prancūzų konditerijos tradicijas. Rezultatai rodo, kad lietuviams net labai patinka prancūziški rageliai.“ Ir tikrai – kepyklėlės durys neužsidaro: vis ateina naujų pirkėjų, ir pardavėjas į šlamančius popierinius maišelius jiems krauna bandeles, pyragaičius, duoną. Regis, šį rudens vakarą niekam nerūpi grakščios figūros linijos. Galbūt ponas Thierry keičia lietuvių mitybos įpročius? Pašnekovas pasakoja, kad iš pradžių jis labai atsargiai tyrė rinką, domėjosi lietuvių skoniu ir siūlė tik tai, kas įprasta. Tik tada, kai prisijaukino nuolatinių klientų, išdrįso pasiūlyti ir rafinuotesnių naujovių. „Žmonių provokuoti nereikia“, – dabar juokiasi.
Kaip Thierry bandeles pamilo
Kepyklėlė-kavinukė pradeda veikti jau septintą ryto. „Norėjome pasiūlyti naujovę, kokios Vilniuje dar nebuvo: kad žmogus galėtų prieš darbą užsukti ir nusipirkti bandelių bei kavos išsinešti. Skanu, patogu! Patys bandeles kepame, patys parduodame. Iš pradžių mūsų kavinukėje buvo tik trys staliukai, dabar – kur kas daugiau. Plečiamės“, – laimingas pasakoja Thierry. Ir ima vardyti kepinių pavadinimus: „Versalis“, „Luvras“, „Rojalis“, „Eliziejus“. Pats sugalvojo – romantikas! Juk konditerija – skonio poezija, ir kūrybos gyslelės čia reikia. „Thierry, nuo ko prasidėjo Jūsų romanas su pyragaičiais?“ – klausiu. „Ar norite išgirsti tiesą? Tikrą tiesą?“ – pašnekovas šelmiškai blyksteli akimis. Et, nebūtų prancūzas. Truputėlį patyli ir, įsitikinęs, kad suintrigavo, pareiškia: „Viskas prasidėjo nuo... bažnyčios. Esu kilęs iš istorinio Prancūzijos regiono Normandijos. Gimiau vairuotojo ir socialinės darbuotojos šeimoje, turiu du brolius. Mama, dora krikščionė, tikėjimą stengėsi įskiepyti ir mums, savo vaikams. Kiekvieną sekmadienį visa šeima privalėdavome keliauti į sekmadienines pamaldas. Spėkite, ar man tai patiko? Būčiau bet ką atidavęs, kad tik nereikėtų ten eiti! Ir radau išeitį.“ O ji pasirodė gana paprasta. Trylikametis Thierry su mama sutarė: jis susiras darbą. Ir jei šio grafikas bus toks, kad sutaps su sekmadienio pamaldų laiku, tai bus gana svari priežastis išsisukti nuo bažnyčios. Taigi paauglys ėmė domėtis būtent tokio darbo. Ir sužinojo – tokiu grafiku dirba kepyklos! Thierry pasijuto išgelbėtas ir nuo tos dienos ėmė gilintis į konditerijos meno paslaptis. Žinoma, iš pradžių tik padėdavo atlikti pagalbinius darbus, plaudavo indus, valydavo krosnis. Stebėdamas, kaip dirba kepėjai, jaunuolis suprato – konditerio darbas jam visai patinka. Nusprendė ir pats, baigęs mokyklą, rinktis šią profesiją. Thierry įprato atsikelti su pirmaisiais gaidžiais, kad užminkytų savo kepinių tešlą, įmaišytų prieskonių, prižiūrėtų, kaip pamažu rausvėja krosnyje prancūziški rageliai. Tokia kepėjo dalia – iki pietų lovoje nesivartysi... „Konditerio amato mokiausi dvejus metus, esu atlikęs praktiką įvairiuose Prancūzijos regionuose, įvairiose kepyklose, – šiandien prisimena. – Baigęs mokslus, turėjau kelis darbo pasiūlymus. Galėjau tapti virėju laive arba vykti į Birmą ir dirbti ten konditeriu. Turėjau ir įdomų darbo Lietuvoje pasiūlymą, jį ir pasirinkau.“
Taip Thierry atvyko į Trakų rajone Rūdiškėse esančią amatų mokyklą „Sodžiaus meistrai“ mokyti beglobių vaikų konditerijos meno. Tai buvo iššūkis. „Atvažiavau į Lietuvą, nes norėjau padėti vaikams iš gatvės, tiems vaikams, kurie mažai kam rūpi. Taip, turėjau idealizmo. Norėjau atiduoti savo žinias. Ir tikrai nebuvo lengva, reikėjo išmokti tuos vaikus suprasti, juos sudominti, kiekvieną kartą sugalvoti vis ką nors nauja ir atraktyvaus.“ Minėtą amatų mokyklą rėmė vienas prekybos centrų tinklas, po metų jis ir pakvietė Thierry dirbti konditerijos technologu-konsultantu. Meistras iš Prancūzijos sutiko. Vėl – nauja patirtis, be to, puiki proga išsiaiškinti lietuvių skonį. Širdies gilumoje Thierry žinojo: ateis laikas, ir jis turės savo kepyklėlę. Juolab kad Lietuvoje sutiko ir savo gyvenimo moterį Inetą, sukūrė šeimą. Čia į pasaulį atkeliavo į saulės zuikutį panašus nenuorama sūnelis Rafaelis. Tiesa, Ineta iš pradžių gana skeptiškai vertino vyro idėją atidaryti kepyklėlę, bet kai pamatė jo ryžtą, nebeprieštaravo. Regis, pats likimas siuntė palankumo ženklus: paaiškėjo, kad Thierry ir Inetos šeimai butą Užupyje nuomojančiam šeimininkui priklausė patalpos ir pirmame to paties pastato aukšte. Ten T. Lauvray ir atidarė savo pirmąją kepyklėlę Lietuvoje. Konditeris įsitikino: svajonės pildosi. Juk apie savo verslą mąstė dar besimokydamas šio amato: „Dauguma bendramokslių apie tai fantazavo, tik vieniems pavyko svajonę įgyvendinti, kitiems – ne. Man pasisekė”. Thierry pavyko, nors jo idėja nepatikėjo nė vienas bankas. Laimei, verslą pasisekė pradėti be paskolų – santaupų pakako ne tik įstatiniam uždarosios akcinės bendrovės kapitalui suformuoti, bet ir naujai kepyklos įrangai įsigyti. O dar po metų imigrantui iš Prancūzijos pavyko atidaryti ir dar vieną kepyklą Švitrigailos gatvėje. Konditeris pasakoja: pagaminamos produkcijos apimtis išaugos kelis kartus, ir jei anksčiau pakako penkių samdomų darbuotojų, dabar jau reikia penkiolikos.
Prancūzės pagundoms atsispiria
Pašnekovas prisimena verslo pradžią: visas lėšas skyrė darbuotojams samdyti ir kepyklos įrangai pirkti, reklamai pinigų neliko. „Nutariau, kad tai nėra būtina. Juk geriausia reklama yra slindanti iš lūpų į lūpas. Taigi mano verslą išreklamavo juo patenkinti vartotojai. Iki šiol konkuruojame garbingai – kokybe. Labai stengiamės, nors visko būna, ne viskas pavyksta.“ „Šiandien Jūsų kepto pyragaičio nenupirko. Ar rytoj jam taikysite penkiasdešimties procentų nuolaidą?“ – pusiau juokais teiraujuosi Thierry. „Būtinai! – rimtu veidu atsako. – Mūsų klientą gali apgauti vieną, na, du kartus. Mes dirbame maitinimo sferoje, tad žaisti negalime. Neturime teisės parduoti savaitės senumo gaminių, mūsų klaidos per brangiai kainuotų. Kadangi esame maža įmonė, turime visas sąlygas patiekti šviežius gaminius. Penkių rūšių tortų, pavyzdžiui, šiandien iš ryto turėjome po du vienetus, dabar, septintą vakaro, vitrinoje matote tris. Reikia dirbti sąžiningai, pagal taisykles, o ne apgaudinėti pirkėją. Lietuvoje yra puikiausių natūralių produktų.Nereikia aiškinti, kad labai sunku jų gauti. Reikia tik noro. Taigi tiekėjai nuo manęs kenčia...“
Sakau Thierry, kad prancūzai, ypač prancūzės, lietuviams asocijuojasi su lieknumu. Ar jos sau leidžia paskanauti pyragaičių? Pašnekovo nuomone, jo tautietės valgo daug mažiau saldumynų nei lietuvės. „Prancūzai konditerijos gaminių perka tik švenčių progomis, savaitgaliais. Na, o čia, Lietuvoje, žmonės saldumynais lepinasi bet kada. Antradienio vakarą Prancūzijoje nepamatysite konditerijos parduotuvės vitrinos, nukrautos tortais. Paryžiuje – galbūt, bet ne provincijoje. Tiesa, ten populiari balta duona, bet ir jos valgoma nedaug.“
Ineta pasakoja, kad kepyklėlės asortimentas kinta tik priklausomai nuo sezono: „Vasarą žmonės nori ko nors lengvesnio. Žiemos šventėms pageidauja kepinių su šokoladu. Tiesa, bet kuriuo sezonu reikia pasiūlyti ką nors tokio, ko žmogus negalėtų rasti kitur. Pirkėjai ypač mėgsta mūsų migdolinius prancūziškus raguolius (pranc. k. croissant).“ „Ineta, ar smagu turėti vyrą konditerį?“ – provokuoju jauną moterį. „Neblogai… – kvatoja. – Dietas, jau įsitikinau, galiu pamiršti. Tikrai linijų nenusaugosiu. Vis turiu išbandyti konditerijos naujienas. Nesu prancūzė, negaliu atsilaikyti, jeigu skanu, man norisi visko paragauti.“ „Ar esate griežtas vadovas? “ – teiraujuosi Thierry. „Sakyčiau, normalus, – šelmiškai šypsosi. – Pasirinkau tuos darbuotojus, kurie moka gaminti. Jiems paaiškinu vieną, du kartus, ir važiuojam toliau. Tik su naujais darbuotojais reikia būti truputį griežtesniam. O su žmonėmis, kurie jau žino asortimentą, dirbti lengva.“ Įsiterpia Ineta: „Kai tik pradėjome verslą, vyras jau nuo trečios valandos ryto būdavo kepykloje, dabar nuvažiuoja vėliau, bet vis tiek viską kontroliuoja ir stebi. Beje, turime kelis praktikantus prancūzus. Juos į Lietuvą atviliojo panašūs motyvai kaip ir kadaise Thierry.“ „Man buvo pasiūlyta labai gera darbo vieta prekybos centrų tinkle, – žmonai pritaria vyras. – Prancūzijoje, būdamas šitokio jauno amžiaus, tokio karjeros pasiūlymo tikrai nebūčiau galėjęs tikėtis.“
Gerai ten, kur mūsų nėra
„Ar ilgitės Prancūzijos?“– teiraujuosi kepinių meistro. „Šiandien – ne“, – purto galvą pašnekovas. „Todėl, kad prezidentą ne tą išrinko“, – replikuoja Ineta. „Šią vasarą lankėmės mano gimtinėje, nebuvau ten trejus metus, – kalba imigrantas. – Nebesijaučiu ten kaip savo namuose. Tai – nebe ta šalis, kurią palikau. Labai daug kas pasikeitė, ypač mentalitetas. Ir į blogąją pusę! Ką gi, reikia sakyti tiesą – ten nebeapsimoka dirbti. Geriau gulėti lovoje ir gauti socialinę paramą. Dažnas bedarbis gauna tiek pašalpos, kiek kitas dirbantis – algos. Viešasis transportas bedarbiams nekainuoja, jiems dalijami nuolaidų kuponai apsipirkti prekybos centruose, taikomos komunalinių mokesčių nuolaidos. Prancūzijoje niekas nebenori dirbti, ir tai suprantama.“ Ineta: „Kodėl Thierry, dirbdamas konditeriu, turi keltis antrą trečią nakties ir gauti tą patį, ką ir žmonės, gulintys namuose, žiūrintys televizorių ir turintys daugybę lengvatų? Mano vyras buvo supykęs ant savo šalies.“ Thierry: „Daugelis manęs klausinėja, ar čia, Lietuvoje, sunku pradėti verslą. Taigi visur tas pats. Reikia dirbti. Nėra taip, kad čia išskirtinai sunku. Darbo inspekcija, pavyzdžiui, Prancūzijoje daug griežtesnė ir gali būti piktybiškesnė. Bendraujame ir su veterinarijos tarnyba, su mokesčių inspekcija – čia visi mums geranoriškai padeda. Įkurti įmonę niekur nėra lengva, kita vertus, nereikia man sakyti, kad Lietuvoje tai padaryti sunkiau, o Prancūzijoje lengviau, tikrai taip nėra. Pavyzdžiui, jei mano tėvynėje paprašysite veterinarijos tarnybos konsultacijos, reikės mokėti. O čia galiu paskambinti ir mane pakonsultuos, kiek galės, padės,atsakys į klausimus. Tiesiog nereikia blogai reklamuoti savo šalies. Neveltui lietuviai sako: „Visur gerai, kur mūsų nėra.“ Man asmeniškai smagu, kad šiandien iš savo verslo galime pragyventi su mažu vaiku, kad sukuriame darbo vietas kitiems. Tiesa, ką uždirbame, beveik viską vėl investuojame. Bet, manau, po poros metų verslas ims duoti daugiau pelno.“
Prancūziškas pyragas pagal Thierry Lauvray
Kremui reikės: 1/3 l pieno; 2 kiaušinių trynių; 60 g cukraus; 60 g miltų; 125 g sviesto.
Biskvitui reikės: 125 g cukraus; 3 kiaušinių; 60 g krakmolo.
Kaip gaminti. Pirmiausia paruošiame kremą. Užverdame pieną. Į jį pilame sumaišytus trynius, cukrų ir miltus. Viską gerai išmaišome, galiausiai sudedame sviestą ir vėl viską išmaišome. Kremą paliekame atvėsti iki kambario temperatūros.
Tada gaminame biskvitą. Cukrų ir trynius išplakame iki baltumo, sudedame krakmolą ir išmaišome. Tada dedame iki standžių putų išplaktus baltymus. Viską atsargiai išmaišome. Masę supilame į sviestiniu popieriumi išklotą skardą ir kepame 10 minučių iki 200 °C laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Biskvitui leidžiame atvėsti. Tada nuo jo nuimame sviestinį popierių. Ant blogosios biskvito pusės tepame kambario temperatūros kremą. Biskvitą suvyniojame į vyniotinį. Vyniotinį dedame į šaldytuvą pastovėti. Ir – skanaus!
Stilius – Justės Kubilinskaitės. Šukuosena ir makiažas - Tatjanos Kaminskienės.
