Trejų metų dukrelę Elzę auginanti mama sukūrė pagrindinį vaidmenį scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus kino juostoje „Santa“. O juk dar neseniai aktorės karjera jai atrodė nepasiekiama it Vakarė žvaigždė.
Salotų lapeliai, gabalėlis vištienos, vanduo. Lengvi pietūs prieš TV3 laidos „Be komentarų“ filmavimą. Vėliau Sandra lėks į Kauną, „Domino“ teatro spektaklyje „Langas į parlamentą“ vaidins opozicijos lyderio sekretorę. Tarp žiūrovų bus ištikimieji jos kūrybos gerbėjai – tėvai, sutuoktinis Aurimas Petrulėnas, dukrelė Elzė. Tai vienintelė mergaitės galimybė šįvakar pamatyti mamą, po spektaklio kartu pabūti užkulisiuose: Sandra namo neužsuks – grįš į Vilnių, mat ankstų rytą teks nerti į televizijos serialo zoną.
Kur įmanoma rasti tokį vyrą kaip Jūsų: patikimą, rūpestingą tėtį, nevaržantį savo moters laisvės skleistis? Kitas seniai būtų nubrėžęs ribas ar verkšlentų, kad per daug nerimo kainuoja vienam rūpintis mažu vaiku, kai žmona, pavyzdžiui, filmuojasi Laplandijoje – Kalėdų Senelio tėvynėje.
Susipažinome mokykloje būdami dešimtokai. Po mėnesio draugystės susėdome į vieną suolą ir likome taip iki šiol. Pirmoji mokyklinė meilė. Abiem. Gal kartais tai ir nuobodu, bet aš nežinau, kaip gali būti kitaip. Šeimos link ėjome nuosekliai, apgalvotai. Išvykome studijuoti į Kauną. Jis mokėsi dailės pedagogikos, aš – anglų kalbos. Gyvenome atskirai – paisėme taisyklių. Turėjome savo pomėgių, draugų, bet kartu žinojome, kad turime ir vienas kitą. Kai manęs klausia: „Kaip vyras tave supranta?“, atsakau, kad vienas kitą išsiugdėme. Keliaujame ta pačia kryptimi pagrindiniu vieškeliu, bet nepamirštame ir išsišakojusių savo takų. Jais pasukame iš tiesaus kelio ir vėl sugrįžtame. Aurimas suvokia, kad aktorystė yra mano kelias, o aš žinau, kad mano sėkmė nėra mano vienos, tai – bendra mūsų šeimos sėkmė. Esame nenuspėjami, dažnai netikėtai patys save nustebiname. Labai vertinu Aurimo nuomonę – jis yra taiklus kritikas.
Aktorių mylimieji nėra apsaugoti nuo jausmų sumaišties, kai sunku atskirti vaidmenį nuo asmenybės. Kino filmas „Santa“ – šiame įkūnijate aštuonmetį sūnų auginančios vienišos moters personažą – metė iššūkį ir Jūsų šeimai. O gal klystu?
Taip, būta iššūkio, tačiau iššūkius mes mėgstame. Esu labai dėkinga savo vyrui, kad mane supranta ir palaiko, netgi skatina, jei abejoju savo galimybėmis, neatsisakyti pasiūlymų. Skaitydama filmo scenarijų pajutau, kad viskas čia jautru ir artima, kai kas ir nelabai suprantama, o tam tikros scenos net baugina. Vidinio sąmyšio akimirką paskambinau Aurimui ir paprašiau, kad jis perskaitytų scenarijų ir pasakytų savo nuomonę apie man siūlomą Ingos vaidmenį. Baugino ne tik nuogos meilės scenos. Toks vaidmuo kine – tai didžiulė atsakomybė ir režisieriui, ir tarptautinei komandai. Aurimas perskaitė, paskambino ir pasakė: „Žinai, ten yra nuogų scenų.“ – „Žinok, žinau. Dėl to ir klausiu tavo nuomonės.“ Netrukus jis vėl paskambino: „Žinai, būtų kvaila atsisakyti tokio darbo dėl nuogos scenos.“ Su šiuo asmeniniu jausmu galima susitvarkyti. Pradėjęs dirbti pamatai, kad tai nėra nuogumas dėl nuogumo: istorijos kontekstas meilės sceną pateisina, ji nebėra tiesiogiai priimtinas faktas, o turi kur kas gilesnę prasmę. Ir vis tiek turėjau per save perlipti.
Taigi kad pirmoji. Buvo sudėtinga ir baugu. Režisierius tai, matyt, pajuto. Jis elgėsi kaip geras psichoanalitikas: mes daug repetavome, o tai – būdas susipažinti su partneriu. Kalėdų Senelio Jusio vaidmenį kuriantis genialus suomių aktorius Tommis Korpela yra kitos kultūros, bet panašiai mąstantis žmogus. Kai nuvažiavome rinktis partnerio ir per aktorių atranką pamatėme Tommį, iškart supratome, kad jis – tas asmuo, kurio reikia. Tačiau iki mudviejų pokalbio jaučiau svetimumą: kita šalis, kita tautybė, tą žmogų matau pirmą kartą... Mes sėdėjome, pasakiau jam, kad esu anglų kalbos mokytoja, televizijos laidų vedėja, kad yra tekę filmuotis serialuose, bet serialai – ne kinas, tad nesijaučiu lygiavertė šalia aktorių profesionalų. Jie mokosi tam tikrų technikų, o aš šių mokslų nesu krimtusi. Išklausęs atviro prisipažinimo, Europoje garsus, pripažintas aktorius mane padrąsino – pasakė, kad dirbsime kaip partneriai ir kad viskas bus gerai. Vis tiek sunkiai vadavausi iš menkavertiškumo komplekso.
Drovumas, nerimas, nežinomybė, pirmojo karto virpulys suteikia asmenybei gražių atspalvių. Besimezganti Ingos ir Jusio meilė, Jūsų sutrikimas – graži visuma?
Pritariu jums, tačiau pačiai yra gana sunku – nežinojimo, nesupratimo jausmas svorio neprideda. Kuriant vaidmenį vis dėlto reikia pasitikėti savimi. Kūrybinis laisvumas atsiranda su pasitikėjimu, žiniomis, patirtimi, kai gali sau leisti nedvejodama pasiūlyti: „O imame ir padarome šitaip.“ Reikia, ypač kuriant jautrias scenas, klausytis nuojautos ir daug ką daryti intuityviai.
Partneris Jums padėjo?
Labai. Apie jį galiu atsiliepti tik pačiais šilčiausiais žodžiais. Nesutikčiau, kad suomiai yra šaltoki. Visiškai ne. Begalinės kantrybės įsikūnijimas, geba tobulai suvaidinti per pirmą dublį. Mes scenas kartodavome po penkiolika kartų (ir nebūtinai dėl mano kaltės), tačiau T. Korpela nė karto neparodė nepasitenkinimo ar suirzimo.
Gal tie dubliai, ypač meilės scenų, jam net patiko?
Meilės scenos nėra tik meilės scenos. Yra labai daug dalykų, apie kuriuos tuo metu turi galvoti. Nebesi Sandra – esi personažas.
Ar lengvai tampate personažu?
Nelygu, kokios scenos. Kartais perskaitau ir suvaidinu be didelių pastangų. Paprasta ir gera, kai vaidmuo plaukia iš vidaus. Neretai pagaudavau save besidžiaugiančią: „Dieve, kokia aš laiminga, kad štai sėdžiu priešais kamerą, turiu unikalią galimybę dirbti savo svajonių darbą!“ Esu dėkinga Dievui, pasauliui ir režisieriui M. Ivaškevičiui, kad kurti įdomų Ingos vaidmenį pasirinko mane. Buvo emociškai labai sunkių scenų, kai skaudžią situaciją dėl vaiko tenka perfiltruoti per save. Baisu, protu nesuvokiama, kad gali netekti savo brangiausio žmogučio. Mačiau Arūno Matelio filmą apie ligoniukus. Prieš filmavimą mano dukrytei pradėjo skaudėti kojytę, rytais net negalėdavo paeiti. Nuvežėme į ligoninę. Gydytojai zuja iš kabineto į kabinetą. Nežinomybė, laukimas... Galvoje sukasi viena mintis: „Čia jau kažkas negerai.“ Privalai juokauti, kad dukrai būtų linksma, nors atrodo – širdis iššoks, viskas griūna. Grįžusi namo pamaniau: man siųstas išbandymas, kad suprasčiau, ką išgyvena mama savo vaiko nelaimės akivaizdoje.
Šiandien kalbėjausi su grimo dailininke, pasakiau jai, kad mokausi iš kitos pusės: aktoriai įgyja teorinių žinių ir tada pritaiko jas praktiškai, o aš pirma išėjau praktiką, dabar studijuoju K. Stanislavskio, J. Grotowskio teorijas.
Ar Inga Jums artima?
Pirmiausia pati turiu vaikelį. Inga yra vieniša mama – augina šešerių metų berniuką. Užsienietis tėtis juos paliko, gyvena Londone. Moteris dirba kosmetikos parduotuvėje. Yra prisižiūrinti, tvarkinga, visą savo gyvenimą aukojanti sūnui, jam yra ir mama, ir tėtis. Per Kalėdas jiedu išskrenda pas Kalėdų Senelį į Laplandiją – tai kalėdinė motinos dovana mylimam vaikui. Na, o Kalėdų Senelių parke Inga susižavi vienas Senelis. Taip prasideda graži meilės istorija. Vėliau jis pakviečia viešnią ir jos sūnų pasivažinėti po užšalusį ežerą elnių traukiamomis rogėmis... Fantastiški vaizdai, nuostabi Laplandija! Dėkoju likimui už galimybę pamatyti šį įspūdingą kraštą vasario mėnesį: tikra gili žiema, neįsivaizduojama daugybė sniego! Ir jis kitoks nei Lietuvoje – purus, lengvas, žibantis visomis vaivorykštės spalvomis. Gaivos kvapas, skambantis oras. Medžiai taip apsnigti, kad atrodo – tuoj tuoj nulūš šakos. Namų stogai užsimaukšlinę didžiules sniego kepures, miškuose stūkso apsnigtos trobelės... Visiška pasaka! Išeidavome į lauką ir, pakerėti tylos, grožio, sustingdavome. Kalnuose filmavome labai sunkiomis sąlygomis: Kalėdų Senelio armiją su slidėmis ir rogėmis, elniais pasitiko didžiulis vėjas. Visi sušalę, pavargę. Man net vaidinti nereikėjo. Nutariau pasigrožėti vaizdu. Ėjau, ėjau, sustojau, ir pradėjo riedėti ašaros. Neapsakomas grožis! Kalnų properšos, sušalę kriokliai, tolumoje dega laužas, trobelė, elnias stovi. Atima žadą ir suteikia antgamtinių jėgų dirbti net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Tas grožis yra užvaldanti, pagrobianti ir nepaleidžianti stichija. Įsimylėjau Laplandiją. Vasarą stebino baltosios naktys. Visą parą visiškai šviesu. Išeiname iš kavinės, saulė šviečia, užsidedu akinius. Manęs klausia: „Ar žinai, kiek dabar valandų?“ Pasirodo, pirma nakties.
Nuostabus, talentingas berniukas. Auginu dukrą, tad galiu įsivaizduoti, kokie turėtume būti – mama ir sūnus. O Ovidijui aš buvau visai svetima. Išgyvenau, ar pavyks perteikti be galo šiltus, artimus santykius, kai myluoji, bučiuoji vaikiuką. Mudu turime kartu miegoti, jis turi mane apkabinti, žnaibytis. Žodžiu, mama ir vaikas. Ir kaip padaryti, kad tai būtų tikra? Pasikviečiau Ovidijų į svečius. Vos įėjo pro duris, iškart supratau, kad viskas bus gerai. Pamačiau ir panorau apkabinti. O jis nenorėjo prisileisti manęs arti. Jaukinausi. Ovidijus būdavo mūsų namuose, kartu žiūrėdavome filmukus, visa šeima važiuodavome į „McDonalds“. Pamažu ir mes tapome jam artimi. Buvo labai smagu, kai pagaliau priprato prie manęs. Rytais atvažiuojam į filmavimą užsimiegoję, o jis pribėga, apkabina mane, pabučiuoja ir neria tolyn. Nustebino fantastiška anglų kalba. Labai įdomus vaikas. Gilių, liūdnų akių, bet kartu ir išdykęs, ir susimąstęs, paslaptingas. Filme jis nuostabiai atrodo. Retas vaikas galėtų 12 valandų išbūti filmavimo aikštelėje ir daryti tai, kas jam sakoma. Ovidijui patiko filmuotis. Žinoma, buvo ir sunku, ir pasipykdavome, ir susitaikydavome. Kaip tikra mama ir vaikas.
Ar kurdamas vaidmenį aktorius gali patirti sakralinių išgyvenimų?
Mane stebindavo T. Korpelos gebėjimas staiga persikūnyti. Mudu daug kalbėdavomės apie kitos dienos scenas. Kaip padaryti, kad būtų tikra, kaip greitai „įeiti į vaidmenį“? Teatre ilgai repetuojama, o čia įjungiama kamera, ir turi iškart tapti personažu. Tommį paklausiau: „Kaip tu tai padarai, iš kur ta vidinė tavo jėga, gebėjimas transformuotis, tapti kitu žmogumi?“ Jis atsakė: „Tai per visą gyvenimą sukauptos emocijos. Kuo daugiau patiri, išgyveni, tuo daugiau turi ir gali išleisti tada, kai reikia.“ – „Apie ką galvoti, kaip susikaupti, kad pravirktum? Mąstyti apie mirtį?“ – „Bandyk įsivaizduoti, koks gražus dalykas tave sujaudintų iki ašarų. Jei teatre kiekvieną dieną vaidinsi agoniją, didžiulį skausmą ir kaskart įsivaizduosi, kad laidoji savo vaiką, išprotėsi. Aš stengiuosi atrasti tai, kas mane sujaudintų gražiai. Pavyzdžiui, įsivaizduoju savo sūnaus vestuves (kol kas jam tik keturiolika metų). Matydamas mintyse tą vaizdą galiu pravirkti.“ Gavau pačių geriausių pamokų, daug aktorinės patirties sukaupusio talentingo profesionalo patarimai labai padeda. Kartais net užsimiršdavau stebėdama, kaip T. Korpela „neria į vaidmenį“: veido raumenys trūkčioja, kūnas virpa – tarsi kitas žmogus alsuotų. Tai – sakralios akimirkos.
Smagu, kad nuo pirmų repeticijų dirbti su juo buvo lengva, paprasta. O jei nerasdavome sprendimo, tiesiog pasijuokdavome iš savo kliauzių. Labai malonus repeticijų laikotarpis – kai nebesigėdiji partnerio, kai nebebijai prie jo prisiliesti. Žinoma, jaukiniesi po truputį, kaip ir tą vaiką. Svarbu, kad būtų ryšys. Jausti, girdėti, išklausyti kitą ir atsakyti. Režisierius kartodavo: „Klausykite vienas kito. Atnaujinkite informaciją.“ Penkiolika sykių pakartojęs tą patį tekstą, atbunki. Nebėra tikrumo, žinai, ką pasakys partneris. Tenka labai susikaupti, kad įtikinamai suvaidintum.
T. Korpela – išvaizdus keturiasdešimtmetis. Ar nejaučiate jam simpatijų kaip moteris? Juk aktoriai ne tik vaidina – kartais ir įsimyli, prisiriša. Kaip atsiribojate nuo situacijos, kai vaidmuo tarsi per stipriai įsuka, įvelia, įtraukia?
Metus (su tam tikromis pertraukomis) buvau Inga. Sunkiausia yra sugrįžti. Visiškai atsiduodi vaidmeniui, tampi kitu žmogumi, tarsi gyveni kito kailyje. O vieną dieną kameros staiga išjungiamos. Pasaka baigiasi. Herojai susikrauna lagaminus ir išsiskirsto. Grįžti namo, širdyje tuščia. Ilgiesi jaudulio, emocijų – visko, kas ten vyko. Filmavimo aikštelės ilgiesi labiau nei savo namų! Tai laikina, dauguma aktorių šią būseną išgyvena. Kurdami nesame apsaugoti nuo vienokių ar kitokių jausmų, bet namų linija niekada neturėtų dingti. Šeima, namai turi būti stipriai įaugę į tavo širdį ir sąmonę, tad nesvarbu, kas vyksta aikštelėje, žinai: turi savo vyrą, vaiką, esi jiems be galo reikalinga. Be jų aš neturėčiau nieko, net to, ką dabar turiu kaip aktorė. Mano mylimieji dovanoja man didžiulę meilę, saugumo, harmonijos, vidinės ramybės jausmą. To, ką gaunu grįžusi namo, niekur kitur negausiu. O laikini dalykai eina ir praeina.
Ar pasikalbėdavote apie tai su savo vyru?
Taip. Sudėtinga, nes tai tampa ne tik mano, bet ir visos šeimos gyvenimo dalimi. Aurimui buvo ypač nelengva šalia manęs, kai ruošiausi labai sunkioms paskutinėms scenoms. Ieškodama kūrybinės išraiškos, buvau irzli, perdėtai jautri. Prašiau, kad namiškiai nereaguotų, stengtųsi nematyti mano nuotaikų. Dabar jau apsipratome. Nesame stereotipinė šeima. Manęs dažniausiai nėra namie. Vyras ramina: „Dabar yra toks mūsų etapas.“ Ne pykčiais, barniais, bet išsikalbėdami stengiamės suprasti vienas kitą. Aurimo tolerancija mane žavi. Dažnai, mąstydama apie savo vyrą, pagalvoju: „Ačiū Dievui, kad tu esi.“
Ir blynelius dukrytei kepa, ir sriubą verda, ir nebijo pasilikti ilgam su ja vienas?
Taip, jis augina dukrytę, bet ir aš pyragų ar keksiukų iškepu, visaip stengiuosi pamaloninti. O jiedu dar ir spektaklių atlekia pažiūrėti. Mano vyras dabar studijuoja Žemės ūkio akademijoje vadybos ir administravimo specialybę.
Išveš Jus į kaimą kada nors.
Ir pasakys: „Baik tu man gastroliuoti.“ Nuo pat Elzytės gimimo jutau partnerystę. Vienintelis dalykas, ko negalėjo, tai pamaitinti dukrytės, nes pati maitinau krūtimi. Mano mama juokėsi: „Gal turi užsislėpęs kokių vaikų, kad taip viską moki ir žinai?“ Aš, regis, buvau sutrikusi labiau nei Aurimas. Ramus, suteikiantis namams harmonijos, niekada nešauks, nereikalaus. Esu kitokia. Man reikia emocijų, triukšmo, spurdėjimo. Namuose aš – provokatorė.
Ar planuojate kada nors grįžti į Laplandiją drauge su vyru, dukra, kad ir jie šį grožį pamatytų?
Manau, kada nors mūsų šeima ten nuvažiuos. Dukrytė žinojo, kad vykstu pas Kalėdų Senelį. Tėvelio padedama, prirašė laiškų, nupiešė, ko norėtų. O norėjo čiulptuko, nors seniausiai yra jo atsisakiusi, ir šautuvo. Elzės kaimynai – berniukai, ir ji dabar nori būti berniukas. Toks etapas. Tad jai labai reikėjo šautuvo. Teko paieškoti, radau gražų, spalvingą, mergaitišką.
Po filmavimo Laplandijoje praėjo metai, jaučiu nostalgiją. Daug dirbta, daug iliuzijų, vilčių sudėta. Kai per televiziją pamatau šį kraštą, suvirpa širdis, su šiluma ir meile prisimenu tą laiką. Ir graudu, ir labai smagu, kad padarėme tokį svarbų, įdomų darbą.
Dukrytė man ir repetuoti padeda. Klausiu: „Elze, ar gali man pagelbėti? Dabar tu atbėk...“ Filme buvo scena, kai, grįžusi po ilgo laiko, turiu apkabinti vaiką. Norėjau emociškai ir fiziškai pajusti tą apsikabinimą, kad galėčiau įtikinamai perteikti vaidindama. Mudvi ir paverkiame kartu, ir pasijuokiame. Kartojamės tekstus, vakarais šnekamės. Labai didelė mano pagalbininkė. Elzė pradėjo kalbėti dešimties mėnesių – vardu pašaukė tėvelį, o paskui ėmė visai aiškiai čiauškėti sakiniais. Mano draugės juokiasi, kai ji sako: „Perduok linkėjimus Bialobžeskiui.“ Aš sunkiai ištariu tą pavardę, o jai – paprasta.
Maža artistukė?
Pusantrų metų, ji jau vaidino teatre. Lankėme dramos būrelį Kaune, buvo pastatytas spektaklis Anderseno pasakų motyvais. Elzytė, dar visai vištytė, baltai aprengta, vaidino kūdikį negimusių kūdikių saloje. Ji mėgavosi buvimu scenoje. Šviesos šviečia, žiūrovai ploja, ji atsisuka, nusilenkia ir toliau eina per sceną. Labai gražu.
Ar maža taip pat mėgote teatrą?
Labai. Gyvenome kaime – Kėdainių rajone. Daug galimybių važinėti į spektaklius nebuvo, bet kolūkių laikais kolektyviai veždavo į teatrą, koncertus. Išsiruošdavome kartu su tėvais, seneliais. Labai mėgome kino filmus, teatrą, operą, baletą. Adolfas Večerskis, Vytautas Tomkus, Vaiva Mainelytė man buvo aktorių etalonas. Prisimenu save sėdinčią prie televizoriaus ir klausančią Sauliaus Sondeckio diriguojamo simfoninio orkestro. Elzė daro tą patį. Sekmadieniais ji sėdi ir žiūri spektaklius per antrą LRT kultūros kanalą.
Kai vaidinau serialuose, ji buvo dar mažytė. Atsimenu momentą, kai suprato, kad mama yra ir televizoriuje, ir šalia. Pažiūrėjo į ekraną, pasisuko į mane, nustebo: „Mama! Ten mama ir čia mama?“
Mano dukra ateina į repeticijas, matau, kaip jai įdomu, džiaugiuosi, kad gali patirti teatro magiją nuo vaikystės. Savanaudiškas išgyvenimas, kad tai, kas buvo nepasiekiama mano svajonė, yra jos tikrovė. Darželyje Elzė papasakoja, kokiuose koncertuose lankėsi, pakviečia kartu nueiti ir auklėtojas.
Jei nuo vaikystės žavėjo teatras, kodėl pragmatiškai pasirinkote anglų kalbos studijas?
Kad noriu būti aktore, turbūt žinojau nuo gimimo. Pusseserė rašydavo scenarijus, o aš vaidindavau. Kai baigiau dvyliktą klasę, buvo renkamas kursas Rusų dramos teatrui. Stoti nebandžiau – pasirinkau anglų kalbą, bet nesilioviau tikėti, kad tapsiu aktore.
Mane lydi stebuklai. Ketvirtoje klasėje mokytoja pasiūlė dalyvauti skaitovų konkurse. Išmokau Martyno Vainilaičio eilėraštį „Verbų sekmadienis“. Konkursas vyko dieną prieš Verbų sekmadienį, rankoje laikiau verbą. Laimėjau pirmą vietą. Gavau ženklą, kad teisinga kryptimi einu. Dešimtoje klasėje susipažinau su aktoriumi Petru Venclova. Jis atvyko su Virginija Kochanskyte skaityti Adomo Mickevičiaus kūrybos. Paprašiau mokytojos, kad mane supažindintų. Mokyklos kavinėje išgėrėme kavos, Petras pasakė: „Jei reikės pagalbos, susirask mane.“ Nepabūgau – po dviejų savaičių nuvažiavau į Kauną ir jam paskambinau. Iki šiol gražiai bičiuliaujamės. Įsivaizdavau, kad tokie ir turi būti aktoriai: gilūs, intelektualūs, įdomūs, šilti. Jis negailėjo man patarimų, pamokų. Kalėdų stebuklu vadinu Petro skambutį, kai pasveikinęs pasiūlė kartu dirbti – vesti renginius. Jis supažindino mane su didžiąja scena ir iki šiol palaiko. Tai mokytojas iš didžiosios raidės.
Kaip vaikystėje sutikdavote Kalėdas, Naujuosius metus? Ar ilgai tikėjote Kalėdų Seneliu?
Mano tėvai gyveno kartu su mano seneliais. Turėjau fantastišką vaikystę. Man ir penkeriais jaunesnei sesutei diedelis skaitydavo pasakas. Ir kiekvienais metais persirengdavo Kalėdų Seneliu. Kaip šiandien prisimenu: atvažiuodavo pusseserė, diedelis apsivilkdavo baisius senovinius kailinius, užsitraukdavo kojinę ant galvos. Žviegdavome iš baimės tokį pamačiusios. Sunkiai prisikviesdavo mus dovanų paimti. O kartą pastebėjau paliktą lazdą. Pamaniau: čia kažkas ne taip. Su pussesere atsekėme paslėptus drabužius ir viską supratome.
Dovanas gaudavome Kūčių vakarą. Įdomiausia – burtai. Mūsų seneliai prigalvodavo visokių žaidimų, atrakcijų. Nuostabiai leisdavome laiką. Linkiu, kad ir mano Elzytė visa tai patirtų. Saugumas šeimoje, šiluma, mylimi, kūrybingi artimieji – tai gyvenimo pagrindas.
Ką manote apie savo įvaizdžius televizijoje? Ar šie netrukdo didžiajame kine?
Nenuvertinu darbo televizijoje. Bet kokia dora veikla yra gerbtina. Televizijos serialuose kuriu įvairius vaidmenis, o laidų vedėjų įvaizdžiai formuojami. Kai man pasiūlė vesti laidą „Be komentarų“, išsigandau. Atrodė, kad man bus svetima pašaipiai pristatinėti naujienas, tačiau su Džiugu Siaurusaičiu lengva ir paprasta džiazuoti. Komiškas, banalias situacijas pasakojame pašiepdami, ironizuodami. Vertinu partnerystę. Čia svarbu ne solo, kai atrodai geresnis už kitą, atimi tekstą ir dominuoji, o duetas.
Veikla nebūtinai atspindi vidinę žmogaus esmę. Aktorystė skatina atrasti daug naujų savo spalvų. Situacijos provokuoja emocijas, būsenas, tarsi kaži kas iš tavęs išsitraukia. Kiekvienas etapas, vaidmuo, patyrimas suteikia brandos ir šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi. Tikuosi, mano gyvenime bus daug iššūkių ir kad jie leis tobulėti, nestovėti vietoje, siekti gilumos.
Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Makiažas - Julijos Estko. Šukuosena – Jolitos Abasovos. Stilius – Justės Kubilinskaitės.
