Konsultuoja Konstantinas Bogomolovas, mados analitikas, įvaizdžio dizaineris, tarptautinio mokymo centro Bogomolov’ Image School vadovas

Prasčiokė prabangiais drabužiais
Platininės blondinės įvaizdis susiformavo net XVIII amžiaus viduryje, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV valdymo metais, kai lengvabūdiškumo ir naivumo, geidulio ir žavesio, elegancijos ir prabangos sąvokos buvo dažnai kartojamos. Ko gero, tikslesnį platininės blondinės apibūdinimą surasti būtų sunku. Į madą atėjusios suknelės ir šukuosenos leido kiekvienai moteriai tapti madinga platinine blondine: viliokiškas plonas liemuo ir kuo atviresnė dekoltė, karamelinių atspalvių šilkas, juostos, kaspinai, nėriniai, ryškus makiažas ir, žinoma, labai šviesūs platininiai plaukai, kurie buvo sukuriami pudruojant perukus.

Tobuliausiai rokoko stiliaus platininę blondinę įkūnijo karaliaus favoritė markizė de Pompadur. Ji buvo kilusi iš liaudies, o kilnumas platininei blondinei ir netiko. Platininė blondinė – seksuali, lengvabūdiška ir naivi prasčiokė, apsirėdžiusi brangiais drabužiais. Ji nėra perdėtai mandagi ir nepasižymi šaltu aristokratiškumu, su ja lengva bendrauti. Kitaip tariant, platininė blondinė – ideali dovana vyrui, supakuota į brangią dėžutę, perrištą rožiniu kaspinu, be to, labai paprastai veikianti ir lengvai prieinama. Nenuostabu, kad Liudviko XV rūmuose buvo madinga persikūnyti į piemenaites vaidinant pastoralines scenas iš paprasto kaimiško gyvenimo. Tuo metu platininės blondinės įvaizdį mėgo beveik visos kilmingos merginos ir damos, nepriklausomai nuo amžiaus, sudėjimo ir natūralios plaukų spalvos. Ko gero, niekada daugiau istorijoje šis įvaizdis nebuvo toks masinis mados reiškinys kaip rokoko metu.

Blondinės - viešnamiuose
Po Bastilijos paėmimo įvyko vienas drastiškiausių moteriškosios mados pasikeitimų – moters įvaizdis prarado lengvabūdiškumą. Per kitus 150 metų moterys uoliai atliko kilnių damų vaidmenį ir plaukus dažė tamsiai. Tačiau platininės blondinės įvaizdis neišnyko – jis pasitraukė į pogrindį, apsistojo viešnamiuose ir tapo profesiniu kurtizanių įvaizdžiu.

Istorija visada kartojasi - ketvirtojo dešimtmečio pradžioje platininė blondinė triumfuodama grįžo į madą. Bet, suprantama, ne į aukštuomenę, o į šou verslą. Pirmąja Holivudo platinine blondine ir šio įvaizdžio pradininke laikoma Jean Harlow. Tiesa, dar trečiajame dešimtmetyje Brodvėjaus aktorė Mae West pirmoji panaudojo maksimalią peroksido dozę ir 1933 m. nusifilmavo garsiausiame savo filme „I'm No Angel“ („Aš nesu angelas“), kuriame milijonams žiūrovų pademonstravo šokiruojantį seksualų įvaizdį.

Žaviai vulgari koketė
Vis dėlto pirmenybė atiduodama J. Harlow, nes sėkmė kine ją pasiekė anksčiau (dar 1930 m. po filmo „Hell's Angels“). Kita Jean sėkmė – vaidmuo 1931 m. sukurtame filme „Platinum Blonde“. Nuo tada frazė „platininė blondinė“ tapo ne tik paprastu labai šviesių plaukų apibūdinimu, bet ir kultiniu XX amžiaus moters įvaizdžio pavadinimu. Šis J. Harlow ir M. West sukurtas paveikslas vaizdavo nepaprastai seksualią, geidulingą ir provokuojančią, be to, lengvabūdišką, žaismingą ir naivią moterį. Ji apsirengusi elegantiškai ir prabangiai (būtent čia ir slypi svarbiausia žodžio „platininė“ reikšmė), tačiau jos manieros nėra aristokratiškos – ji paprasta, kartais net žaviai vulgari. Paaiškinti jos prabangą nesudėtinga – tai ją įsimylėjusių džentelmenų dovana.

Kitaip nei jų istorinė

pirmtakė Pomapdur, J. Harlow ir M. West suvaidintos platininės blondinės buvo vadinamos šarmingomis merginomis. Pasakyti stipresnį žodelį, įspirti į sėdimąją įkyrėjusiam gerbėjui ar kumščiu trenkti varžovei į akį jų herojėms buvo įprasta. Ne veltui J. Harlow pravardė buvo „Blonde Bombshell“ (1933 m. jos filmo pavadinimas), išvertus – „Šviesiaplaukė bestija“. Ir mėgdžioti šį įvaizdį, bent jau padorioje visuomenėje, buvo labai rizikinga, tačiau jį netruko pasisavinti tuo metu atsiradusi erotikos industrija.

Ketvirtajame dešimtmetyje žurnaluose vyrams atsirado vadinamieji Pin – Up – piešti merginų paveikslai, kuriuose gausu erotinių užuominų. Populiariausias įvaizdis šiuose paveiksluose, be abejo, platininė blondinė, kuri dažnai buvo panaši į J. Harlow. Vėliau pieštą Pin – Up pakeitė fotografijos. Penktajame dešimtmetyje žymiausia Amerikos Pin – Up buvo aktorė Betty Grable, kurios portretą galėjai surasti beveik kiekvieno amerikiečio kareivio kišenėje ar kuprinėje. 

Infantilus, kvailokas sekso angelas
Penktojo dešimtmečio pradžioje Pin – Up modelio karjerą šou versle pradėjo tuo metu dar nežinoma jaunutė šatenė Norma Jean Baker. Būtent ji ir tapo pačia garsiausia platinine blondine, istorijoje žinoma Marilyn Monroe vardu. Žinoma, Marilyn įvaizdis nebuvo nei naujas, nei originalus - visus jo bruožus ji perėmė iš savo pirmtakių, tačiau juos patobulino. M. Monroe sukurtų kino herojų naivumas buvo panašus į infantilumą, lengvabūdiškumas – į kvailumą, o geidulingumas – į nepadorumą. Tačiau būtent šiame groteske slėpėsi jos paradoksalaus patrauklumo paslaptis. Buvo ir dar kai kas, skyręs M.Monroe įvaizdį nuo J.Harlow ir M.West: ji neperėmė nė lašo jų įžūlumo, nepriklausomybės ir brutalaus kaprizingumo. Būtent tai, o ne tik geidulingos lūpos, platininės garbanos ir puikus biustas leido jai išvesti XX amžiaus absoliutaus seksualumo formulę. Šioje moteryje nebuvo nei pavojaus, nei dramos, ji – ne „šviesiaplaukė bestija“, o „sekso angelas“. Marilyn įkūnijo nesuvokiamos daugumos vyrų seksualinės traukos objektą, jų idealio moters svajonę – gražią, kvailą, pasiekiamą ir brangiai įpakuotą. Argi ne ideali dovana džentelmenui?

M. Monroe ištobulinto platininės blondinės įvaizdžio daugiau niekas nesugebėjo pakartoti. Šis įvaizdis po naujos emancipacijos ir unisekso bangos jau septintajame dešimtmetyje buvo nemadingas. Būti dovana vyrui – senamadiška, jeigu Marilyn būtų išgyvenusi dar penkerius metus, ji būtų turėjusi tieiog pasitraukti iš ekrano. Šio įvaizdžio ištobulinti labiau nebuvo įmanoma, o jį pamėgdžioti reiškė pavirsti Monroe šešėliu. Žinoma, blondinių buvo tūkstančiai, tarp jų - naivių, lengvabūdiškų ir netgi kvailų, tačiau nė vienos platininės.

Kokią įtaką šis kultinis įvaizdis daro šiuolaikinei madai: šou verslui, mados industrijai ir reklamai? Paka

nkamai didelę, tačiau dažnai tik retro stilizacijose arba parodijose. Galiausiai platininės blondinės įvaizdis virto supaprastinta versija – paprasta blondine. Šis įvaizdis kaip ir anksčiau liko ir seksualus, ir naivus, ir lengvabūdiškas, tačiau išnyko prabangus įpakavimas ir buržuazinis savęs puoselėjimas. Netekus šių dalykų paprasčiausia blondinė nėra toks viliojantis ir geidžiamas objektas, o tik anekdotų ir primityvių amerikietiškų komedijų personažas. Frazė „visiška blondinė“ suvokiama ne kaip įvaizdis ir netgi ne plaukų spalva, o kaip intelekto lygis. Išimtis yra tik erotikos ir pornografijos industrija, kur platininės blondinės įvaizdis vis dar gyvuoja pirmykšte klasikine išvaizda be ironijos šešėlio. Tik čia nuoširdžiai tęsiama platininės blondinės misija – būti pačia geriausia dovana vyrui.

Tačiau svarbiausias platininės blondinės palikimas – ji tapo daugelio šiuolaikinės civilizacijos kultinių įvaizdžių prototipu ir atskaitos tašku, pavyzdžiui, Star Look, Sex Bomb, Playboy Model ir, žinoma, Barbie. Tačiau tai - jau visai kitos istorijos.